Jamesas Baldwinas prie Alberto memorialo Kensingtono soduose (Londonas). Allano Warreno / „Wikipedia Commons“ nuotr.

 

Šiemet švenčiame amerikiečių rašytojo Jameso Baldwino (1924–1987) šimtmetį. „Baltos lankos“ ta proga pirmąkart lietuviškai išleido jo 1956-ųjų romaną „Džovanio kambarys“. Juodaodžio biseksualaus autoriaus kūrinys apie homoseksualius dviejų vyrų santykius anuomet buvo prieštaringai vertinamas ir draudžiamas. Šiais laikais vargu ar kas nors porą scenų knygoje palaikytų pornografinėmis ar net erotinėmis. Tai knyga ne apie meilę, o apie kultūriškai įdiegtą gėdą, kurios prieangyje sustojame prieš atsiduodami kitam. Romano istoriją pasakoja amerikietis Deividas, kuris atvyksta iš Amerikos į Paryžių, čia susipažįsta su italų imigrantu Džovaniu, įsimyli ir po kurio laiko jį palieka. Pasakojimo pradžioje iškart atskleidžiama, kad Džovanis pasmerktas mirčiai ant giljotinos, o Deividas pasakoja Džovanio ir savo nuopuolio istoriją.

Šiuolaikinio skaitytojo literatūrinis pasirinkimo laukas yra prisodrintas tiek radikalių, tiek rafinuotų LGBTQ+ ir queer kūrinių. Turėdamas išankstinių lūkesčių ar primesdamas etiketes, skaitytojas nusiviltų J. Baldwino romanu, nes neįžvelgtų nieko unikalaus. Gal net priešingai, siužetas erzintų savo nuspėjamumu, o veikėjų santykiai – melodramatiškumu. Tokiu atveju „Džovanio kambarys“ galėtų pasirodyti esąs įdomus nebent istoriškai, kaip ankstyva, tačiau nepakankamai aštri ar politiškai sąmoninga tokios literatūros apraiška. J. Baldwino prozos meninė vertė, mano požiūriu, slypi kitur. Šio romano šerdis –  etiniai asmenų santykiai, valia ir baimė įsipareigoti kito meilei. Netgi klausimas, ar pagrindiniai veikėjai – Deividas ir Džovanis – yra homoseksualūs ar biseksualūs, tampa antrinis, kadangi J. Baldwinui labiau rūpi egzistencinės veikėjų situacijos ir pasirinkimai. Jis rašo apie asmenų sumišimą, savinieką ir saviapgaulės mechanizmus, kuriais bandoma išsilaikyti heteronormatyvios kultūros rėmuose.

„Džovanio kambario“ proza yra aukščiausio kalibro, o Violetos Tauragienės vertimas puikiai užčiuopia tą ramią, poetišką, bet nepoetizuojančią, preciziškai tarsi skalpeliu skrodžiančią kalbą. J. Baldwiną galima laikyti pirmtaku to subtilaus tono, nepasiduodančio pertekliui ar minimalizmui, kurį rasime Joan Didion, Eve Babitz ir Susan Sontag darbuose. Pagal analogiją su panašiu laikotarpiu Amerikoje ir Europoje gimusiu cool džiazu J. Baldwino rašymo stilių pavadinčiau american cool. Užtenka paklausyti Mileso Daviso „Generique“, pasirodžiusio praėjus porai metų nuo „Džovanio kambario“, kad pajustume atmosferinę J. Baldwino ir M. Daviso Paryžiaus giminystę. J. Baldwino Paryžius – tarsi Brassaï nuotraukose, padengtas Senos drėgme, bet be 1930-ųjų žavesio ir blizgesio: „Rūkas kabinosi į upę, minkštino tą medžių kariauną, minkštino tuos akmenis, slėpė vingrias, bauginančias gatveles ir akligatvius, kaip prakeiksmas prilipdavo prie miegančių po tiltais vyrų – vienas blykstelėjo mums pravažiuojant, toks labai juodas, vienišas, žengiantis palei upę.

– Vienos žiurkės pasislėpė, – prakalbo Džovanis, – o kitos štai lenda lauk.“ (P. 64–65.)

Deividas, užmezgęs romaną su Džovaniu, praleidžia daug laiko šio skurdžiame kambarėlyje, kur, Deivido žodžiais, „gyvenimas vyko jūros dugne“. Kambario vaizdinys užima svarbesnę vietą XX a. literatūroje, negu iš pradžių galėtume įsivaizduoti. Tai erdvė, kur privatus asmens gyvenimas atsiskiria nuo viešojo sociumo. Samuelio Becketto „Molojaus“ motinos kambarys, Paulo Austerio rašančiojo kambarys „Vienatvės išradime“, Virginios Woolf „Savas kambarys“. Pastarajame V. Woolf apmąsto sąlygas, kurios moterims leistų kurti ir pasiekti intelektualinę bei finansinę nepriklausomybę. Kambarys jos tekste tampa moterų, nustumtų į istorijos paraštes, įgalinimo simboliu. J. Baldwino kambarys yra gerokai dviprasmiškesnis. Jis sykiu ir laisvina, ir dusina, bet niekada nėra „savas“.

Džovanio kambaryje Deividas negali atsikratyti pasišlykštėjimo savimi ir savo geiduliu, nes kartu su asmeniu pro duris įžengia ir kultūriškai įdiegtos heteroseksualumo ir maskulinizmo normos: „Iš pradžių mūsų gyvenimas drauge buvo kupinas džiaugsmo ir nuostabos, naujai atgimstančių kiekvieną dieną. Po džiaugsmu, aišku, slypėjo skausmas, po nuostaba baimė, bet iš pradžių jie mūsų nekankino, kol svaigi pradžia neapkarto tulžimi.“ (P. 103.) Mes dažnai nepajėgiame, o gal apskritai negalime tapti niekieno nesuvokiami – netgi už uždarų durų mus teisia įsišaknijęs visuomenės žvilgsnis. Perskyra tarp viešo ir privataus asmens nėra griežta – viešoji kultūra dažnai kanibalizuoja privatų gyvenimą, o privatus gyvenimas (jei ne teisiškai, tai morališkai) priklauso nuo viešosios erdvės pripažinimo.

Amerikoje Deividas atranda pirmuosius homoseksualius jausmus, tačiau juos neigdamas tampa vis destruktyvesnis, kol pagaliau nusprendžia iš Naujojo Pasaulio išvykti į Senąjį – Paryžių. Senasis Pasaulis irgi nėra tolerantiškas, bet visgi pakantus homoseksualumui. Čia jis nėra kriminalizuotas kaip Amerikoje, bet visuomenė lieka priešiška atviroms apraiškoms. Ir visgi – Senasis Pasaulis taip pat patiria nuopuolį, kadangi čia gėjai (pavyzdžiui, turtingasis Žakas ir aristokratų palikuonis Gijomas, kurio bare Džovanis dirba) neranda autentiškos meilės ir pasidavę hedonizmui pamažu degraduoja. Deividas, žaisdamas savo seksualine ambivalencija, išnaudoja Žako ir Gijomo gašlumą, kad šie jį lepintų. Žakas prasitaria, jog jo santykiai yra „lyg kištum elektros kištuką į negyvą lizdą. Susilieti, bet kontakto nėra“ (p. 79). Nepaisant to, Žakas teigia nenusipelnęs Deivido paniekos. Žakas konfrontuoja su Deividu, kuris nepripažįsta savo užgimstančių jausmų Džovaniui. „– Mylėk jį, karštai paakino Žakas, – mylėk ir leisk jam mylėti tave. Negi manai, kad dar kas nors po saule išties turi prasmės? [...] – Kas nors, – prabilo Žakas, – tavo ar mano tėvas, turėjo mums pasakyti, jog iš meilės nedaug kas miršta. Užtat kiek daug žmonių pražuvo, kiekvieną valandą žūsta – pačiose keisčiausiose vietose! – stokodami meilės.“ (P. 80–82.)

„Džovanio kambaryje“ nėra veikėjų, kurie nebūtų vienaip ar kitaip paveikti, gal net apskritai sužaloti vyraujančių lyčių vaidmenų. Džovanis, Deividas, jo sužadėtinė Helė, tėvas ir teta, su kuriais gyveno Amerikoje, – visi kenčia nuo bandymo atitikti tam tikrus vyriškumo ir moteriškumo modelius ir galų gale yra šių modelių palaužiami arba tampa jų parodijomis. Deividas pirmame skyriuje prisimena tėvo ir tetos vakarėlius svetainėje – kambaryje, kur tikriausiai kiekvienas jaunuolis pirmąkart susiduria su socialinio ir seksualinio elgesio rūšimis. Tėvas būdavo „berniukiškas, šnekus, su taure rankoje apeidavo svečių pilną kambarį, papildydavo taures, daug juokdavosi, su visais vyrais elgdavosi kaip su broliais, o su moterimis flirtuodavo. Nors veikiau ne, ne flirtuodavo, o defiliuodavo priešais jas kaip gaidys“ (p. 22). Teta vadina tėvą „buliumi, o ne vyru“ ir kaltina, kad šis daro neigiamą įtaką Deividui, bet pati nesusipranta, jog jos moteriškumo samprata yra ne mažiau sužalota. Ji, anot Deivido, „įplaukdavo išsipusčiusi, kaip sakoma, krisk iš koto, lūpų dažas – raudonesnis už kraują, vilkėdama netinkamos spalvos rūbą, arba per ankštą, arba per daug jaunatvišką, taip spausdama kokteilio taurę, kad baimindavausi, jog bet kurią akimirką teliks šukės, atplaišos, balsą keldama vis aukštyn ir aukštyn, lyg bruožtų skustuvo ašmenimis per stiklą“ (p. 22). Visą šį beskonybės paradą svetainėje iš nuotraukos „stebi“ Deivido mirusi mama – jos akivaizdoje šis jaučia gėdą dėl tėvo elgesio ir dėl savo paties homoseksualių jausmų.

 

James Baldwin, „Džovanio kambarys“, iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė, V.: Baltos lankos, 2024

 

Helė, grįžusi iš Ispanijos, kur svarstė Deivido pasiūlymą tuoktis (o svarstė galimai užuosdama tam tikrą nerimtumą ar net turėdama įtarimų, kad dėl savo seksualumo Deividas apgaudinėja save net labiau negu ją), visgi pasiryžta būti su juo. Iš pirmo žvilgsnio Helė atsiskleidžia kaip itin tvirto charakterio asmenybė, ji pateikia savitą požiūrį į santykį tarp vyriškumo ir moteriškumo, svarsto apie moteriškumo priklausomybę nuo vyriškumo: „Manau, moteriai [...] vyras visada svetimas. O priklausyti nuo svetimo žmogaus malonės – baisu. [...] Vyrai gali priklausyti nuo moters malonės... Man regis, vyrams patinka taip galvoti – tai glosto jų mizoginiškumą. Bet jeigu koks nors vyras priklauso nuo kokios nors moters malonės... Jis liaujasi buvęs vyru. Ir tuomet ta moteris patenka į spąstus, iš kurių nebeįmanoma išsivaduoti.“ (P. 168.) Helė permato ydingus mechanizmus, kuriais remiasi vyro ir moters santykiai, asimetrinį galios pasiskirstymą, tačiau ji nemato išeities ar alternatyvos, nebent galimybę šiek tiek manipuliuoti šiais mechanizmais. Galiausiai Helė tampa Deivido negebėjimo apsispręsti dėl savo seksualinės tapatybės įkaite.

J. Baldwinas „Džovanio kambaryje“ narplioja neribotos savikūros mitą rinktis, kur ir kam priklausome, kam leidžiame ar neleidžiame apibrėžti mūsų tapatybes. Kitaip sakant, mitus, sudarančius buvimo amerikiečiu esmę. Deividas pirmame skyriuje apibendrina savo modus operandi: „Žmonės, tikintys, kad turi stiprią valią ir yra savo lemties šeimininkai, tą tikėjimą išlaiko tik įvaldę saviapgaulę. Jų sprendimai – anaiptol ne sprendimai (tikri sprendimai daro mus kuklius, žinome, jog jie priklauso nuo daugiau dalykų, negu galėtume išvardinti), o įmantrios išsisukinėjimo ir iliuzijų schemos, sugalvotos tam, kad ir tu pats, ir pasaulis atrodytumėte tuo, kuo nesate.“ (P. 31–32.) Tačiau šie pirmo skyriaus žodžiai įgyja kitą reikšmę, kai jau žinome, kaip Deividas pasielgė su Džovaniu. Deividui apleidus Džovanį ir palikus jį žūti ant giljotinos, o Helei išvykus atgal į Ameriką po to, kai sužinojo, kad Deividas – homoseksualus, suvokiame, kad visa Deivido psichologinė struktūra susiformavusi taip, jog jis pateisintų savo veiksmus ir neprisiimtų atsakomybės už kitų skausmą ir jausmus. Amerikietis Deividas, savo likimo demiurgas, naudojasi šia retorika, kad tik dar labiau užsisklęstų nuo tikrovės ir nuo akistatos su savimi.

Noriu įvesti perskyrą, kuri lietuvių kalboje nėra tokia ryški, bet taikliai apibūdina Deivido padėtį. Tai reflektyvumo (reflectivity) ir refleksyvumo (reflexivity) skirtis. Lingvistiškai pastaroji rašyba yra senesnė pirmosios forma, kasdienybėje dažniausiai abu žodžius vartojame sinonimiškai. Visgi siūlyčiau tokią konceptualią skirtį: reflektyvumas yra egocentriškas ir uždaras mąstymo būdas, kuris apsiriboja savimi kaip apmąstymo objektu. O refleksyvumas, priešingai, yra dinamiškas mąstymo judesys, kuris reaguoja į pasaulį ir įsitraukia į dialogą su kitų subjektų perspektyvomis ar patirtimis. Refleksyvumas numato sąmonės galimybę keistis, atvirumą derėtis ir taikytis prie kitų žmonių sąmonės ir buvimo būdų. Deividas yra būtent reflektyvus – jis geba apmąstyti savo situaciją, vidiniuose monologuose rasti jai poetiškų ir intelektualių kalbinių išraiškų, bet tai nepaskatina jo keisti elgesio socialinėje ir etinėje tikrovėje. Jis lieka monadišku veidrodiniu kamuoliu, kuris „atspindi“, t. y. reflektuoja, savo baimes ir prietarus kamuolio viduje. Refleksyvumas Deivido atveju numatytų tam tikrą lankstumą (flex-ability) ir, žinoma, pažeidžiamumą, tačiau leistų įveikti tikrąjį tapatybės potencialą iškreipiančius saviapgaulės barjerus.

Paskutinėje knygos scenoje Deividas eina į stotelę, kur laukia keli žmonės. Jis pasiryžęs atversti naują lapą, pasiryžęs pamiršti Džovanį. Deividas suplėšo lapelį, ant kurio užrašyta Džovanio egzekucijos data bei laikas, ir paleidžia pavėjui. Bet kai gręžiasi eiti link žmonių, vėjas atpučia skiautes atgal, – Džovanio mirties faktas nuolat sugrįš, vis primindamas Deividui apie kaltę. Norėčiau pabaigti eilutėmis, kurias Deividas ištaria pirmame skyriuje ir į kurių karčią išmintį laiku nesugebėjo įsiklausyti: „[...] žmonės negali rinktis, prie ko švartuotis, negali rinktis draugų ir mylimųjų, visai kaip negali susigalvoti tėvų. Gyvenimas pats juos pasiūlo ir atima, ir užvis sunkiausia – sakyti gyvenimui taip.“ (P. 13.)