Spalį pasirodė pirmoji serijos „XX amžiaus modernioji lietuvių poezija“ knyga – Juozo Tysliavos (1902–1961) eilėraščių rinktinė „Išklydusio futuristo dainos“ (sud. Martynas Pumputis, išleido „Slinktys“). Poetas neretai vadinamas vienu iš talentingiausių „Keturių vėjų“ sąjūdžio atstovų, amžininkai jį gretino su Kaziu Binkiu. Tačiau iki šiol tebuvo išleista vienintelė jo kūrybos rinktinė „Nemuno rankose“ (sud. Vytautas Galinis), o ir ta senokai – 1967 m. Taigi džiugu, kad po ilgų leidybinės užmaršties metų J. Tysliavos kūryba grąžinta į kultūrinę apyvartą.

Net drįsčiau spėti, kad kai kuriems skaitytojams šis autorius bus naujas, negirdėtas vardas. O tai tiesiogiai siejasi su jo kūryba, nes J. Tysliavos poetinio pasaulio leitmotyvas – buvimas naujam ir kitoniškam. Aišku, poeto eilėse naujumas reiškia ką kita – tai nuosekliai įgyvendinama „Keturių vėjų pranaše“ (1922) suformuluota „naujojo meno“, kaip pasaulio atsinaujinimo, programa. Jo eilėraščiuose žmonės ir aplinka raginami keistis: „Naujai žmonijai / Naująjį valsą / Naujosios valandos šoks“ („Muzika“, p. 63), visiems siūloma perimti modernią gyvenseną, technologijas, kurios turėtų atnešti džiaugsmo: „Lietuvi, mano mylimas lietuvi, / Užaugęs pievose ir girių duburiuos, / Kviečiu tave dabar į naują būvį, / Kur radijo pavasariai tau vyturiuos...“ („Lietuvi!“, p. 84).

Nors šauklys J. Tysliava buvo neblogas, lietuvių literatūroje avangardo išaukštintas „naujas būvis“ tetruko apie dešimtmetį. Poeto kūrybinis pakilimas sutampa su avangardinės poezijos proveržiu: XX a. 3-iajame dešimtmetyje jis išleido net šešis poezijos rinkinius, vėliau – tik vieną. Ne tik J. Tysliava, bet ir kai kurie kiti keturvėjininkai (Antanas Rimydis, Juozas Žlabys-Žengė) palyginti greitai apleido grožinę literatūrą. Vis dėlto, trumpam įsiveržęs į meno lauką, avangardas reikšmingai paveikė lietuvių literatūrą: išlaisvino kalbą, atšviežino poetinių įvaizdžių sistemą, praplėtė kūrinių tematiką.

 

Juozas Tysliava. Koliažas iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus ir V. Maželio nuotr.

 

Prie šių meninių reformų J. Tysliava prisidėjo svariai. Tiesa, literatūros tyrėjai pabrėžia, kad jo poezija svyruoja ant simbolizmo ir avangardo ribos. Šitai taikliai įvardijo Vytautas Kubilius: poetas „modernizavo dainingąją emocinio intymumo poetiką“, kuri vyravo XX a. pirmųjų dešimtmečių neoromantinėje ir simbolistinėje lietuvių lyrikoje, bet sykiu keturvėjišką kūrybą „atmiešė tradiciškumo doze“. Atrodytų, kad simbolizmą derinti su avangardu – neįtikėtinas paradoksas. „Keturi vėjai“ siekė atsiriboti būtent nuo simbolistų („Šalin anemiškasis simbolizmas!“ – 1926 m. skelbta žurnale), nes jų metafizinės transcendencijos idėja prieštarauja avangardo iškeltam pasaulio materialumui, kūniškumui, nujausminimui. Tačiau J. Tysliava išties bandė sutaikyti šias skirtingas literatūrines koncepcijas. V. Kubilius mano, kad tokios paradoksalios dermės steigtis yra „istorinis Tysliavos lyrikos nuopelnas“.

Avangardinį pasaulėvaizdį poeto kūryboje įtvirtina ne tik naujumo semantika, bet ir greičio, sparčios kaitos motyvai („vėjas“, „viesulas“, „vėtra“, „eržilai“), pažangios ateities geismas: „Ten, kur naujos dienos spiečias, / Traukinys pašėlo lėkti“ („Traukinys“, p. 37). Poetinę tikrovę užvaldo technologizuotas urbanistinis pasaulis: „Elektra – daina naujoji...“ („Miestas“, p. 51). Jis kontrastuoja su gimtojo sodžiaus aplinka: „o mano Lietuvoj, / surūkusioj lūšnelėj“ (poema „Berlyne“, p. 103). Lyriką pasiekia ne tik technologinis žodynas, bet ir kitos „nepoetinės“ inovacijos, – eilėraščiai rašomi net apie futbolą. Dinamiška, veržli šiame poetiniame pasaulyje ir pati gamta, kur klesti keturvėjininkų pamėgtas smagus pavasaris, siaučia viską išjudinantis vėjas: „Vėjas lekia, kaip patrakęs, / Vėjas lupa žemei akį“ („Vėjas“, p. 47).

Be kita ko, J. Tysliava išplėtė lietuvių poezijos geografiją: Londonas, Paryžius, Niujorkas, Tokijas, Berlynas. Antanas Vaičiulaitis paties poeto gyvenimo būdą įvardijo kaip nomadišką: „Jis negrįžtamai buvo išklydęs į pasaulį.“ Gyvendamas Paryžiuje, 1928 m. J. Tysliava leido keliakalbį žurnalą „MUBA“ („Mūsų baro apžvalga“), kuriame bendradarbiavo įvairių šalių kūrėjai (tarp jų – Jeanas Cocteau, Kazimiras Malevičius, Pietas Mondrianas, Filippo Tommaso Marinetti). Taigi jis siekė įgyvendinti avangardinį užmojį meną paversti tarptautišku, neapsiriboti nacionalinėmis literatūromis. 1926 m. pasirodė J. Tysliavos kūrybos rinktinė prancūzų kalba „Coupe de vents“ („Vėjų taurė“).

Tačiau ši poezija nėra tik urbanistiška ar tarptautiška. Be gamtinės dimensijos, J. Tysliavos eilėse svarbus ir folklorinis matmuo. Tautosaka, ypač liaudies dainos, buvo vienas kūrėjo įkvėpimo šaltinių. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Ratai“: „Keturi vežimo ratai, / Juodbėri arkliai... / Nepapratę berno metai / Tūnoti tyliai“ (p. 76). Poetas priklauso tai lietuvių rašytojų kartai, kuri dar aiškiai susisaisčiusi su valstietiškąja kultūra, bet sparčiai perima miestišką gyvenseną. J. Tysliavos lyrinis subjektas dažnai prabyla apie šią įtampą. Poemoje „Tysliava Paryžiuj“ kalbantysis, „paklydęs Nemuno laukų sūnus“, bastosi po Prancūzijos sostinės gatves ir pašaipiai demonstruoja, kad miesto aplinka jo neįsuks: „Na jau ne! / Nepaimsite manęs, / kultūringo barbaro / iš Suvalkijos lygumų“ (p. 105–106). Gimęs Suvalkijoje, Geisteriškiuose, kaimiškos tapatybės poetas, kaip ir jo lyrinis subjektas, niekada neišsižadėjo, tačiau neretai į ją žiūrėjo pašaipiai, iš aukšto, kurdamas specifinį tradicijos ir naujovių santykį.

Lyrinis subjektas yra netradiciškas ir dėl kitos priežasties: jis nebe kontempliatyvus susimąstęs (neo)romantikas ar į dvasios gelmes paniręs simbolistas, o arogantiškas akiplėša. Eilėraštyje „Poetas ir jūra“ šis akiplėša save išdrįsta pavadinti „pirmutiniu Lietuvos poeta“, „pranašu Tysliava“, kuriam „genijum būti iš amžių žadėta“ (p. 65–66), kitame eilėraštyje jau ketina statyti sau paminklą „vietoje senos bažnyčios“ („Statytojas“, p. 90). Toks egocentriškas požiūris leido pabrėžti susipriešinimą su pasenusioms tradicijoms atstovaujančia minia. Poemoje „Tysliava Paryžiuj“ vaizduojama, kaip pamatę šį impozantišką veikėją visi nuščiūva ir atiduoda jam pagarbą: „112 prancūzių / žiūri į mane. // Nežiūrėkit, / Išžiūrėsit iš galvos“ (p. 111). Avangardinis menas grįstas konstruktyvistiniu požiūriu (menas – tai darbas, o poetas – „žodžių darbininkas“), todėl į romantinę poeto-genijaus sampratą žvelgta pašaipiai, nes ji siejama su įkvėpimu, transcendencija. Vis dėlto iškeldamas save aukščiau kitų J. Tysliava atkartoja romantinį genijaus kultą.

Avangardistai troško šokiruoti ne tik kūryboje, bet ir gyvenime. Todėl J. Tysliava, kaip ir eilėraščių lyrinis subjektas, nevengė elgtis bravūriškai, efektingai. Kolegos jį prisimena kaip sąmojingą, šmaikštų, gebėjusį drąsiai, veržliai, kone pompastiškai skaityti savo eiles. Jis negailėdavo kritikos kitiems poetams: „Aš labiau mėgstu prancūzišką vyną, negu lietuvišką poeziją, atmieštą „Birutės“ vandeniu. Tai gali būti naudinga skilviui, bet niekados – širdžiai“, – 1931 m. rašė save genijumi paskelbęs rašytojas.

Amžininkai poetą nesyk traukė per dantį dėl jo arogancijos. Keturvėjininkas Butkų Juzė (Juozas Butkus) šaipėsi iš pastangų statyti sau paminklus, nes „iš jo raštų sunku suprasti, ar tikrai jis „pranašas“ (kaip pats save vadina), ar tik vėjo patauška“. Atkartodamas J. Tysliavos poezijos motyvus, tokią laikyseną šaržavo Teofilis Tilvytis: „Atleiskit, kolonados, / aš pirmas Lietuvos poeta / tokiuos palociuos / pirmą kartą“; „Sena, / ar tu žinai iš kur man velnias čia atgrūdo; / ar nebūtų užtekę Suvalkijos prūdo? – / priglauski pirmąjį Lietuvos krašto blūdą!“ (poema „3 grenadieriai“, 1926).

Kad ir kaip būtų, J. Tysliavos kūryba – ne vien pasipūtėliški šauksmai ir „blūdas“. Prabilęs apie politinius, visuomeninius reikalus, jis surimtėja. Tarkime, eilėraštyje „Klaipėdai“ džiaugiamasi dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos: „Nors Kuršių mariomis dar Vokios laivas plaukia, / Nors uoste priešininkai raivosi, / Bet Kopose jau brolis brolį šaukia – / Tėvynė blaivosi“ (p. 41). Esama jo kūryboje ir agitacijos dėl okupuoto Vilniaus. Rūpestį dėl šalies likimo J. Tysliava taip pat paliudijo gyvenimiškais pasirinkimais, pavyzdžiui, 1919 m. tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu.

Bene labiausiai nuo avangardo J. Tysliavą tolina ilgesingos, svajingos poezijos intonacijos. Dalis eilėraščių pasižymi melodingu rimavimu, išpuoselėtu ritmu, vidine harmonija. Pats lyrinis subjektas eiles mėgsta vadinti dainomis – tai matome ir rinktinės pavadinime. Dainingumą dažnai sukuria žodžių pakartojimai, aliteracijos, pavyzdžiui, viename garsiausių eilėraščių „Auksu lyta“: „Šiandie rytą miestą rita, / Rita, rita trotuarais... / Krautuvės da uždarytos, / Parke daros ryto garas“ (paryškinta „r“ ir „t“ aliteracija). Kartais eilės net artimos neoromantikės Salomėjos Nėries lyrikai. Neatsitiktinis atrodo J. Tysliavos eilėraščio „Auksu lyta“ ir S. Nėries eilėraščio „Anksti rytą“ leksinis bei ritminis ryšys: „Šiandie rytą auksu lyta“, „Auksu lyta. Pasakyta“ (Tysliava) ir „Anksti rytą parašyta“, „Rytą auksu parašytą“ (Nėris). Beje, poetės rinkinį „Anksti rytą“ (1927) redagavo ne kas kitas, o mūsų aptariamas J. Tysliava.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad „pirmutinis Lietuvos poeta“ nėra labai pirmutinis. Į lietuvių poeziją drauge su K. Binkiu jis išties įnešė naujovių, bet nesukūrė atskiros poetinės mokyklos, o dalis jo kūrybos stokoja poetinės brandos, nėra nugludinta. Tačiau J. Tysliava tikrai vienas pirmųjų parodė, kaip galima simbolizmą derinti su avangardu. Šios dermės atšvaitai matomi ne tik 4-ojo dešimtmečio neoromantikų kūryboje (Antano Miškinio, Jono Aisčio, Bernardo Brazdžionio), bet ir vėlesnėje lietuvių poezijoje.

Rinktinė „Išklydusio futuristo dainos“ išleista gražiai: čia rasime kokybiškų nuotraukų, formatas patogus, dizainas patrauklus. Lieka tikėtis, kad bus bent 112 skaitytojų, kurie atidžiai pažiūrės į J. Tysliavą ir „neišžiūrės iš galvos“, nes...

 

Ar jūs žinot, ką tai reiškia neturėt galvos? –

Kai į širdį atsikrausto pasiutimas

Ir širdis liepsnoja,

Kaip vulkanas?

(„Tysliava Paryžiuj“, p. 111)