Aidas Marčėnas. „Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio“. Dailininkė
Sigutė Chlebinskaitė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023.

 

Aido Marčėno poezijos rinkinys „Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio“ sudomino dėl kelių dalykų. Šiandieninės jaunųjų poezijos naujienų srautas, jeigu jį seki, ilgainiui ima skambėti vienodai, todėl panūdau atsiversti „senienas“. Juolab kad rinkinio pavadinimas žada suvenyrų iš praeities. A. Marčėno poezijai visada turime lūkesčių, kuriuos mums suformavo jo paties aukso amžiaus – pirmųjų nepriklausomybės dešimtmečių – kūryba. Turime ir nuogąstavimų, nes vėliau kažkas pasikeitė, be abejo – ir sociokultūrinis kontekstas, skaitytojai. Naujasis rinkinys – proga pasitikrinti, ar įmanoma komunikacija tarp nutolusių pasaulių.

Skaitant ir mėginant suprasti A. Marčėno naujosios poezijos parametrus akį patraukė poetinėje ekvilibristikoje išryškėjanti subjekto vidinė drama – galynėjimasis su savuoju ego, nuolankumo mokymasis, galbūt „išrinktojo“ pastanga atrasti save kaip „eilinį“. Šiuolaikinės poezijos procese tai – svarbi ir, jeigu poeziją suprantame kaip visuomenės mentaliteto atodangą, iškalbinga pozicija.

A. Marčėnas mėgsta eilėraščius pradėti epigrafais. Jo pavyzdžiu, šios recenzijos epigrafu galėtų būti eilutės iš eilėraščio apie mūsų epochą (eil. „XXI“, p. 81):

 

         nori nenori

         išliekama amžiuj šiame

         tik prisitaikius

kaukes pomirtines

 

Citata keliaprasmė, bet norisi atskirai svarstyti apie pirmųjų trijų eilučių prasmę – apie prisitaikymą arba negalėjimą prisitaikyti prie epochos sąlygų ir dėl to kylančias įtampas.

Eilėraščiuose kalbantysis atsiveria kaip nepriklausantis šiandieniniam pasauliui, anachronistiškas: pavyzdžiui, subjektas lygina save su netikėtai sutiktu jaunystės laikų bičiuliu, kuris jam atrodo – priešingai nei pats sau – nepasenęs ir puikiai prisitaikęs („net pajaunėjęs, palyginti su naujo pasaulio / svetimu manimi“ – eil. „Vilniaus gatvėje“, p. 70). Kalbantysis jaučiasi senas („senatve, užklupai“ – p. 20), mato save kaip „namigulą senį“ (p. 28), antikinį („supratęs, kad jau tapai antikinis ir nieko – pakeisti / nebegali“ – eil. „Menkieji imperatyvai“, p. 127). Būdinga būsena – apa­tija („norėčiau norėti, bet nubundu / ir nenoriu, / nenorom keliuosi, sliūkinu tavo / prižiūrėtan pasaulin (...) / vengiu tylos, muzikos / klausausi be džiaugsmo (...) / nenoriai skaitau (...)“ – eil. „Lyg jaunas“, p. 66) ir nereikalingumo pasauliui jausmas („kur bepažvelgčiau, ką bemąstyčiau, bejausčiau – trečias esu“ – eil. „Pavasario rytas“, p. 150). Subjektas niekuo nepasitiki, taip pat ir savimi („Tavimi? Netikiu / Mirtimi? Netikiu / Savimi? Netikiu / ir gana“ – eil. „Sakiniai temstant“, p. 63).

Tačiau nepasitikėjimas savimi – ne natūrali, tapatybę apibrėžianti, bet įtempta, iš nusivylimo ir apmaudo kylanti būsena. Kalbančiojo nepasitikėjimas grumiasi su didybe, savo pranašumo prieš kitus jausmu. Pavyzdžiui, skaitytojas – net jei ironiškai – laikomas nepajėgiu suprasti jo poezijos („ir šitas [eilėraštis – aut. past.] nevertas bepročio / kilnių pastangų / jį suprasti“ – eil. „Išsivedžiojimai“, p. 40), tačiau sykiu – subjektui labai svarbu, kad jo eilėraštį bent kas skaitytų („visa esybe staiga pajuntu – kažkur kažkas skaito / mano eilėraštį! žemėje? dausose? mano užmirštą / mano eilėraštį skaito!“ – eil. „Visa esybe staiga pajuntu“, p. 76). Tarsi rungtųsi kelios prieštaringos nuostatos: subjektas žino, kaip „reikia“ korektiškai galvoti, tačiau savaime „galvojasi“ kitaip („nepakenčiu samprotaujančių – viską žinančių, viską išmanančių / pamąstęs nepakantumą užuojauta keičiu“ – eil. „Pasirašyti“, p. 26), todėl save tvardo, mokosi nuolankumo („bet ačiū / už tai / kaip yra“ – eil. „Kaip yra“, p. 62). Juolab kad egzistenciniu požiūriu, kuris A. Marčėno poezijoje svarbus, anksčiau ar vėliau visi tampa lygūs („žinokit: klūpo prie vartų visi kaip vienas / akli / pamokslavimai ir pamokslinimai“ – eil. „Žinokit“, p. 151). Susidaro įspūdis, kad vyksta mentaliteto persiderinimo (persitinkinimo) drama („į save aš pats / atsimušęs trum / pam / sudūžtu?“ – eil. „Sudužau“, p. 72), derybos su pasikeitusiu pasauliu („mūsų interesai / vis skiriasi / vis susitaiko“ – eil. „Pagyvenusiųjų“, p. 61) ir kartu su egzistencine neišvengiamybe – faktu, kad esame mirtingi.

Naujieji A. Marčėno eilėraščiai kartu liudija ir poeto identiteto krizę. A. Marčėno poezijos kalbantįjį formavo totalitaristinės imperijos griūties romantizmo dvasia – romantinis poeto-genijaus vaizdinys, vidinio maišto polėkis („į durnyną užsidarę / su sesutėm stiprų vyną / siurbėm dulkinoj palėpėj / pasislėpę (bet laisvi)“ – eil. „1984“, p. 194). Todėl, nors poezijos kalbantysis turi saviironijos, iš esmės jam tolima šiandieninė – antiromantinė, demokratiška – poetų savivoka, kurią Daiva Čepauskaitė vienoje esė (2015) yra taip apibūdinusi:

 

Dabar pastebiu, kad daugelis poetų kaip susitarę kartoja – ne, mes normalūs žmonės, mes niekuo nesiskiriame nuo kitų, tiesiog dirbame savo darbą – rašome. Nieko išskirtinio mūsų darbe nėra, neturime jokių ritualų, ir neduok Dieve, kas mėgins įžiūrėti kokią nors mistiką rašymo procese. Ką jūs, ką jūs, jokios mistikos... Įkvėpimas? Kaip čia pasakius, gal ir egzistuoja kažkoks nekasdienis kūrybinis pakilimas, bet juk daugybė su meile dirbančių žmonių (gėlininkų, veterinarų, santechnikų) tai patiria.*

 

A. Marčėno poetinis identitetas remiasi elitine poeto kaip išskirtinio žmogaus, dievų pateptojo, ypatingą misiją atliekančiojo idėja. Kalbantysis pasitiki talentu kaip apreiškimu – išskirtine galia, kuri priklauso ne nuo paties poeto, o nuo aukštesniųjų jėgų. Eilėraščiuose nemaža paslaptingų užuominų apie aukštesnįjį lėmėją: „buvo leista patirti“ (p. 151), „žmogui žinokit eilėraštis duotas yra“ (p. 173), „vėl eilėraštį rašo – lyg pats“ (p. 28), „tai rašyk“ – „pats negaliu“ (iš epigrafo, p. 28). Kalbantysis ir kitus poetus vertina pagal jų talento pobūdį – ar žemiškas šis, ar „apreikštas“ („neblogas būtų / poetas / bet iš šito pasaulio“ – eil. „Du šaržai“, p. 37).

Kadangi, pagal tokį, anot Neringos Butnoriūtės, „ezoterinį“ poezijos supratimą**, kūrybos sėkmė ir kokybė priklauso ne vien nuo poeto pastangų, kalbantysis, komentuodamas savo kaip poeto veiklą, nevengia saviironijos: pvz., eilėraštyje „Ralio“ su Daivos Čepauskaitės eilėraščio apie poeziją kaip karvę epigrafu subjektas, puolamas musės, svarsto: „junta, kad blynas tavasis [t. y. karvės – aut. past.] esu“ (p. 140); kitur jis tapatinasi su kėkštu, kuris įsisukęs tarp kitų parko paukščių-poetų „klausos neturėdamas, giedot nemokėdamas, / patylėt nesugebėdamas – aš čia čia aš čia – čiauškia pro šalį / mr čn šk ai di“ (eil. „Tiškevičių parko improvizacijos“, p. 47). Kalbėtojas skeptiškai vertina galimybę išversti jo eilėraštį į kitą kalbą, paaiškindamas: „jei aš pats kaip žmogus nesugebu jo parašyti“ (eil. „Čia kur gyvenimas“, p. 187).

Subjektas laviruoja tarp kraštutinių būsenų – savęs menkinimo ir savo ypatingumo jutimo. Bet kuriuo atveju kalbantysis jaučiasi visiškai priklausąs poezijai, tai yra jo stichija („eilėraščiu šoku, vairuoju, dainuodamas skrieju“ – eil. „Trumpam“, p. 20), o subjekto misija – „ataidėti“, t. y. poetiškai įvardyti pasaulį („tačiau nekukuos [gegutė – aut. past.] / kol jos trumpo eilėraščio neataidėsiu“ – eil. „Mainai“, p. 153). Jis suvokia save kaip poezijos autoritetą, mokytoją (sapnuoja esąs „pagyvenęs Verlainas, / poetų karaliumi vainikuotas drugelių“ – eil. „Jubiliejiniai. Už Jūsų“, p. 86), džiaugiasi savo mokinių, jaunų poetų, dėmesiu („liepsnojančią taurę / keliu nebūtin / už jūsų berniukai talentą“ – ten pat, p. 86), rašo pamokymą jaunam poetui („tą trisdešimt dviejų karatų deimančiuką / sparčiu gyvenimu / ilgai šlifuok“ – eil. „Eilėraštukas“, p. 155), svarsto savo santykį su mokiniais (eilėraščio epigrafas: „Prastas mokytojas, kuris iš mokinio pergalių nepasimoko“ – eil. „Išsivedžiojimai“, p. 38). Sub­jektas kildina save ne tik iš biologinės, bet ir poetinės genealogijos (dviejų dalių eilėraštyje „Du paskyrimai karūnavimo dieną“ (parašyta liepos 6 d.) viena dipticho dalis skiriama Maironiui, kita – tėvui; pavadinime išryškinta karūnavimo aplinkybė kuria kanonizacijos reikšmę). Galiausiai subjektas pripažįsta: „poetas esu geroj savo vietoj / ir man / jau ne gėda juo būti“ (eil. „Kur karaliai pėsti vaikšto“, p. 90). Jeigu „jau ne gėda“, vadinasi, kažkada buvo gėda? Iš kur ta „gėda“ galėjo kilti? Galbūt iš nešiuolaikiško savęs kaip poeto suvokimo, iš neprisitaikymo? Kalbančiajam svarbu apibrėžti savo identitetą, įsivardyti, nes, atrodo, pereita (ar einama) per krizę („buvęs sutrikęs, / tarytum iškupiūruotas iš gyvenimo teksto, / staiga vėl tapau vaikas“ – eil. „Du paskyrimai karūnavimo dieną“, p. 53).

Apskritai A. Marčėno knygą nėra lengva skaityti nei nuo pradžios iki galo, nei sklaidant atsitiktinius puslapius. Ir vienu, ir kitu atveju glumina sunkiai atkoduojamų nuorodų, paskyrimų, epigrafų gausa, dvigubi ar trigubi, su paantraštėmis ir neišsyk suvokiami eilėraščių pavadinimai, mįslingos, nežinia kuo pagrįstos numeracijos (kad ir knygos skyriai: „Alfa“, „Alfa delta“, „Delta omikron“, „Miražas“). Kol skaitymas „įsivažiuoja“, kol eilėraščiai, jų poetika pradeda ką nors reikšti, reikia prasibrauti pro A. Marčėnui, kaip kalbos menininkui, būdingas, nors ne visada surezonuojančias variacijas žodžių fonetiniais ir semantiniais sąskambiais. Kuriamas įspūdis, kad eilėraščių kalba mėgaujasi pati savimi, kalbėtojas įmantrauja parinkdamas epitetus („užveidrodybių stoteles ir stotis / užlaikines“, p. 18), sujaukdamas eilėraščio sintaksę. Dažname eilėraštyje tos pačios šaknies žodžių variantai „aidi“ tarsi ratilai vandens paviršiuje įmetus akmenį (pvz., „mano nuopelnais nepelnytais“ (p. 54), „stebiu ir stebiuosi, stebėdamasis“ (p. 157), „žvaigždžių žibintai žybsi“ (p. 190) arba „dvejone apsisiausk, siausk su manim / mane tardamas, tardomas kiekvienu ištariamu žodeliu / įtartinas / (...) aukok juokaudamas, aukodamas auk“ – eil. „Ir kas aš toks, kad suprasčiau (Rasų meditacijos)“, p. 49, ir pan.). Kartais atrodo, kad eilėraščiai kalbančiajam – lyg mėginimas prarašyti šratinuką su pridžiūvusiu rašalu: rašoma daug, iki brūžinimo, eskizuojama, kol staiga išeina lengvai.

Knyga būtų substanciškesnė, jeigu joje būtų likę labiau atrinkti eilėraščiai, o „eskizavimų“ atsisakyta. Tiesa, tokiu atveju tikriausiai sumenktų rinkinio koncepcija kaip mirgėjimo, mirguliavimo, mirksėjimo – kai regi neaiškius pavidalus, trapias impresijas, atminties nušvitimus, be apčiuopiamų kontūrų. Knygos pavadinimas taip pat leidžia galvoti apie mirktelėjimus, akimirkas kaip laiko kitimo pobūdį: „mirkt: ir pabaigos baigias / pradžios prasideda: mirkt“ (eil. „(...)“, p. 11). Mirktelėjimą galima suprasti ir kaip prabėgusio gyvenimo metaforą – dauguma rinkinio eilėraščių skirti kitiems žmonėms, daugelio jų nebėra tarp gyvųjų. Knygos paskutiniame eilėraštyje tiesiogiai įvardijama rašymo intencija: „Kur Liudvikas? Kur Jūratė? Kęstutis?.. Kur jie dingo, / kol jiems rašiau šitą knygą? Niekur?“ (eil. „Pabaigoje“, p. 215). Tik A. Marčėno kartą pažįstantys skaitytojai gali suprasti, kokių bičiulių gedima ir kokie netiesiogiai kalbinami kitų eilėraščių intertekstuose. Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė knygos pavadinimą grafiškai interpretavo galinio viršelio atvarte ištiktuką „mirkt“ išskaidžiusi fonemomis: m. ir kt. (suprask: A. Marčėnas ir kiti jo pasaulio žmonės – visai tikslu).

Mirguliavimą, mirgėjimą A. Marčėno poezijoje turbūt galima sieti su impresionistine estetika, kuriai svarbūs šviesos efektai, gamtos motyvai, laiko kitimo tema, subjekto savianalizė, o literatūrinei formai – nestabilumas, efemeriškumo įspūdis (pvz., daug pastraipų arba neapibrėžtų posmų, daugtaškių, brūkšnių, tarpų, elipsių). Prieš pusantro šimto metų impresionizmas susiformavo kaip tinkamas būdas užfiksuoti naujoviško miestiško gyvenimo dinamiką, o šiandieninis impresionistiškumas (sutampantis su postmodernistiniu fragmentiškumu) greičiausiai kyla iš nerimo, patiriamo dėl neatitikimo tarp savų nuostatų ir civilizacinių pokyčių, todėl belieka fiksuoti nuotrupas, nerišlius įspūdžius, rimuoti prieštaras.

Apibendrinant, galima atkreipti dėmesį į tai, kad, nors rinkinys apie praėjusį laiką, leksema „dabartis“ rinkinyje yra viena dažniausių (esama net dadaistinio tipo eilėraščių, parašytų vien iš žodžio „dabar“ skiemenų ir jų kombinacijų). Atrodo, kad, apibendrinus santykį su pasibaigusiu pasauliu, ieškoma autentiško santykio su dabartimi („dabartiena“, p. 157), kuri bado akis ir vienu mirksniu nuo jos nepasislėpsi.

 

 

* Daiva Čepauskaitė. „Poezijos valstybė“. – „Literatūra ir menas“, 2015-06-12.

** Neringa Butnoriūtė. „Netolygūs poezijos dydžiai“. – „Metai“, 2024, Nr. 5–6, p. 170.