Alfredas Guščius. Literatūrinis kerštas ir pamatinis statusas „Karalystėje“

Opių klausimų dėl Lietuvos praeities ir dėl jos ateities nestokojama. Neseniai išėjo dialogo knyga „Apie Karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas“ (2016). Joje P. Dirgėla atsakė į lakoniškai pateiktus antikinę filosofiją studijuojančio V. Bartninko klausimus. Klausimai siauri, bet atsakymai platūs, juose asmeninė rašytojo patirtis ir istorinio Lietuvos likimo apmąstymai. Knygą aptarė rašytoją gerai pažinojusi bei jo kūrybą tyrinėjusi Jūratė Sprindytė („Tvirtas Petro Dirgėlos buvimas“, Metai, 2016, Nr. 5–6) ir užrašė Dirgėlos moto: „Pasmerkimas pasmerktumui yra pašaukimas“.

Išleidžiama nemažai istorinės lietuvių literatūros kūrinių. Bet juos aptariant kažkodėl vengiama minėti Dirgėlos literatūrinį patyrimą – romanus ir esė knygas. Todėl šis etiudas apie Dirgėlą tebus žiupsnelis į didelį Istorijos kalną, supiltą rašytojo kūriniais.

Petro literatūrinis kerštas Romualdui

1979 m. Dirgėla (kartu su broliu Povilu) žurnale „Pergalė“ išspausdino romaną „Neprarandamasis“, kuris, išleistas atskira knyga, turėjo kitokį pavadinimą – „Šermenų vynas“ (1980). Rašytojo kūrybos savitumo turime ieškoti dirgėliškame dvasiniame dualizme. Be Dievo, sielos, dvasios ir istorijos dimensijų neįmanu suprasti Dirgėlos kūrybos. Į šitą meninę „sankabą“ neatkreipė dėmesio ir artimas Petro literatūrinis bičiulis Romualdas Granauskas, „Pergalėje“ kritikavęs kūrinio meninę kokybę („Apmąstymai prie plytų krūvos, arba „Nuo Prienų iki Pirėnų“, 1981, Nr. 9).

Granauskas, neseniai sukūręs plačiai pagarsėjusią apysaką „Jaučio aukojimas“, ironiškai komentuoja vieną „Šermenų vyno“ epizodą: „Karalius Gustavas Adolfas atsakė jai: – Mergelė Marija yra svajonė. Ji vienintelė tarpininkė tarp dievo ir manęs, ir kiekvieno žmogaus.“ Aha, vadinasi, ji svajonė. Tuomet išeitų, kad Morta – pilkoji kasdienybė. O dar kitas veikėjas – darbas, ketvirtas – pareiga, penktas – jausmai, sekmas – ..., ašmas... (...) Alegorija – istorija – filosofija... Per daug požiūrio taškų. Vienu metu žiūrėdamas trimis kryptimis, netruksi žmogus ir žvairas likti“ (p. 140; čia ir toliau kursyvas mano, –­ A. G.).

Dirgėla apie tokį ironišką savo romano sutikimą papasakojo Bartninkui. „Romualdas Granauskas (...) sumalė į miltus mano su broliu parašytą „Šermenų vyną“. Granauskas galėjo parašyti: „Petras parašė blogą romaną“, tuomet būtume sukirtę rankomis, išgėrę po taurę. Bet jis pradėjo mane triuškinti istorijos lygmeniu, kadangi romane rašiau apie istorinius dalykus. Žodžiu, buvau sudirbtas kaip visiškas neišmanėlis, parašęs istorinį dalyką.“

Nuo Granausko parašytų žodžių turėjo praeiti ketvirtis amžiaus. Ir štai „Karalystės / žemės keleivių epo“ cik­le, konkrečiai – romane „Alibi knygos“ (2004), Dirgėla pasinaudoja Granausko apysaka „Jaučio aukojimas“. Taip Dirgėla įvykdo gana retą mūsų prozoje „literatūrinį kerštą“.

Trečioje romano knygoje „Atsisveikinę žmonės“ yra įsimintinas epizodas. Kalbasi Simonas Grygas su Zaviša, kuris, kaip pats sako: „Aš baigiu ketvirtą šimtą metų, negaliu numirti, visi juokiasi, niekas nesako, kad taip nėra... Aš negaliu numirti, nes nuolatos reikia derėtis su rusais... (...) Sakau tau teisybę: mano palikuonys nebėra mano giminaičiai, tačiau jie visi tebesilaiko mano susitarimo su rusais...

– Kokio susitarimo?

– Karūna – carui. Ne Habsburgams. Carui.

– Jergui. Reikia susitarti, kad Jergui...

– Kokiam Jergui?

– Norėčiau pasikalbėti su jumis akis į akį...

– Na, mano istorija yra paprasta, – pradėjo Grygas. – Laikiau bandą jaučių. Atsikračiau jos. Pasilikau vieną gyvulį. To gyvulio pasiimti ateis Jergus. (...)

– Ir visi pamatys, kaip suleidžia dantis į kepamo jaučio kulšį!

– Taip, iš tikrųjų, jautį mes neišvirsim, o iškepsim. Jaučių kepimo šventė – štai kaip pavadinsim aukojimą. Į aukojimą žmonių susirinktų ne daugiau kaip į bažnyčią. Į kepimo ir valgymo šventę plūs kaip į turgų.

– O! Jei dar kepėju pakviestume Granauską...

– Ne, – papurtė galvą Grygas, – ne. Granausko laikai praėjo. Granausko laikais žmonės mažai valgė, daug gėrė, pašėlusiai mylėjosi, ir alkanų nebuvo. Net ir dusdami nuo persivalgymo, siaubingai nerimauja, ką valgys rytoj. Mes jiems kalbėsim: imk, žmogau, kąsnelį, jis riebus, minkštas, kvepia dūmais, valgyk ir užgerk, o štai Jergus, antras Dievo motinos sūnus, pasveikink jį...“ (p. 281–283)

Maniau, pokalbių knygoje „Apie Karalystę“ rasiu Dirgėlos užuominą apie tai, kas įkvėpė pasinaudoti Granausko „Jaučio aukojimu“. Bet neradau nieko. Gal Bartninkas nebuvo skaitęs tos knygos? Nežinau, kaip sureagavo pats Granauskas į tokią savo apysakos „interpretaciją“ – spaudoje reakcijos nebuvo. Dirgėla apie Granausko kūrybą užsiminė ir esė knygoje „Vėtrungiškoji dalia“ (1986 m.): „Neabejoju, Romualdo Granausko kūrybos lietuvių literatūros istorija niekada neužmirš. „Duonos valgytojų“ ir šiandieniniam skaitytojui užtenka, kad patirtų granauskiškąjį dvasingumą. Niekas negalėtų Granauskui prikišti, jeigu daugiau jis nebeparašytų“ (p. 61).

Apie sinchroną „Karalystėje“

Dirgėlos romanų ir jų interpretavimo sinchronas nebuvo pasiektas iškart. Vienas pirmųjų prie jo priartėjo A. Zalatorius, apie romaną „Pogodalis“ (1978) rašęs, kad „Pogodalio“ pasaulis –­­ ne mūsų pasaulis. Jame egzistuoja visai kiti dėsniai, iš kurių bene svarbiausi –­ vienkartiškumas, spontaniškumas ir atsitiktinumas. Sąlygiški ir patys romano žmonės. Jiems neįmanoma taikyti kokių psichologinių ar charakterio raidos sąvokų. (...) Tai savotiški temperamento, gyvenimo ar moralinių savybių simboliai, reikalingi argumentuoti ar kontr­argumentuoti tam tikroms idėjoms. (...) Dirgėlos šiuo požiūriu varo mūsų prozoje, tame pernelyg subuitintame ir supsichologintame lauke, naują vagą, ir už tai juos reikia tik sveikinti1.

Granauskas kritikuoja „trijų krypčių“ Dirgėlos žvilgsnio spektrą, dėl kurio žiūrėtojas neva gali likti žvairiu. Tokiai nuomonei oponuoja P. Bražėnas. Pasak jo, tai kūrinys, kuriame tarp fakto ir įvykių, tarp įvaizdžių ar simbolių yra iliuzorinių kontrastinių prieštarų.2 Elena Bukelienė visada palankiai vertino Dirgėlos kūrybą: „Kita vertus, rašytojo siekis aprėpti istorijos visumą pretenduoja į dievišką matymą, o tai ir per sunku net talentingam žemės keleiviui. Petras Dirgėla parašė išmintingas knygas, kurios praverstų ne vien literatūros istorikams...“3

Kiekvienam, kuris sako nemėgstąs istorijos griuvėsių ir istorinės prozos, rašytojas atsakytų, kad dabartis yra prieš tai buvusių istorinių akimirkų tęsinys: „Mano išvados nėra minorinės, „Alibi knygos“ nepasibaigia katastrofa. Visgi romanuose viliamasi, kad Lietuvoje bent liktų tas pasienis, ribų stulpelis, kad yra tokia grafystė, Lietuva, Lietuvos Respublika“ (...) Bet aš nepykstu, aš mąstau. Žiūriu į šimto metų perspektyvą, žinau, kodėl taip yra, suprantu tuos žmones, suprantu ir atjaučiu“ (p. 55).
Esė, istorinių refleksijų kygoje „Gyvenimo intriga“ Dirgėla samprotavo, jog mūsų, lietuvių, nedaug, ir pro iliuzijų miglą negalėdami pamatyti savęs nei iš arti, nei iš toli, manome, kad esąs „tolybėje stebėtojas“, kuris mato mus kitokius. „Nematomi ir negalėdami matyti, mes taip sutelkiame dėmesį į savo atskirumą ir vienišumą, kad imame neapkęsti artimųjų, kurie čia pat trina šonus. Mes dūstam nuo kits kito artumo. Nevertinam kits kito darbų. Landsbergio nepripažįstam. Lubį prakeikiam. Iš Šliogerio šaipomės. Erlicką aukštinam. Ir vis abejojam, ar mes teisūs. Tiesą apie savo žmones mūsų tauta šiaip taip susirankioja praėjus 100 ar 500 metų. Deja, ne visada ir ne visą“ (p. 108).

„Gyvenimo intrigos“ pabaigoje Dirgėla, prisiminęs kunigą Kazimierą Vasiliauską, sukuria sentenciją apie Naująją evangelizaciją. Pagal ją „kiekvieną žmogų laiko Dievo paveikslu, moko jį mylėti, suprasti, jam atleisti, tačiau – ir tai yra svarbiausia – kelia žmogui dar uždavinį: „Kelkis.“ – „Aš jau buvau atsikėlęs.“ – „Dar kartą kelkis.“ – „Aš buvau atsikėlęs daug kartų.“ – „Kelkis tol, kol prisikelsi“ (p. 140).

Tad yra išeitis tautai ir asmenybei – kelkis, kol prisikelsi! Rašytojas rėmėsi mūsų šviesuoliais, prie kurių priskiria ir Tvirbutus, tuos nemirtinguosius. Knygoje „Apie Karalystę“ aiškinama Tvirbutų linija: „...Tvirbutai tampa nemirtingi... Tai vienintelė išgalvota linija romanuose. (...) Visa Tvirbutų istorija skirta atminti tuos žmones, kritusius mūšiuose, dalyvavusius diplomatijoje ar paprastame valstiečio gyvenime. Visa Tvirbutų šaka yra tarsi mūsų tautos gyvybės medis.“ Net kalbant apie istorinius asmenis, Dirgėlai svarbesnis „filosofinis požiūris į tautą“: „Kai pasakoji apie visus šiuos dalykus – diplomatus, valdovus, jų narsą ir išmintį, asmeninio gyvenimo dramas, – vis tiek juntamas Tvirbutas, filosofinis tvirbutas“ (p. 63–64).

Prieš 15 metų „Gyvenimo intrigoje“ Dirgėla samprotavo: „Kad ir susivienytų Europa ar visas pasaulis, kad ir nebūtų sienų ir visur tiktų tie patys pinigai, žmonės vis tiek norės apsibrėžti savitumų teritorijas bent simboliais: štai mūsų hercogystė, grafystė, kunigaikštystė, o antai karalystė, carystė, chanatas ar emyratas...“ Ir nors kiek­vienoj grafystėj bus statoma kitokia šventykla ir kitaip kalbama, Dirgėlos įsitikinimu, „karališkos mūsų valstybės kilmės mums niekada nederėtų išsižadėti – karalystė atvėrė mūsų tautą istorijai, tegul karalystė ir būna šios tautos savitumų teritorijos simbolis. Istorijos vyksme pradžia turi esminę vertę, o greitai keičiami daiktai vertės neįgyja“ (p. 154–155).

Savo nuomonės Dirgėla nepakeitė iki gyvenimo pabaigos. Knygoje „Apie Karalystę“ jis samprotavo apie Lietuvos ateitį: „Šiandien yra 2014 metai. Kaip galima bus apie tai kalbėti 2020 metais? Nežinau. Lietuvos valstybė, manau, išliks. Neabejotinai bus – ar okupuota, ar aneksuota, ar įtakos zona, ji nepraranda savo pamatinio statuso, atsirėmusio į karalystę. Paviršius nuplaunamas, tarytum dingsta, bet giluminis klodas lieka. Jei šitaip žiūrėsi, ji jau daug kartų dingusi, bet išliko. Nepasiekiamumas yra didžiausias variklis tiek asmenybei, tiek valstybei. „Minijos žemėje“ (1988) esu tą, ko gero, suformulavęs kaip „gimtąją uolieną“. Gimtoji uoliena yra tai, kas žmoguje, kas jį formuoja (...). Visa gimtoji uoliena tiek sumaišyta, tokia sujaukta, kad gali augti įvairūs žmonės, –­ mumyse užkoduota priimti įvairovę“ (p. 57).

Gražios idėjos ir šėtoniškos užmačios, anot Dirgėlos, kuria istoriją. Lietuva išliko tik dėl tokio... istorinio nepasiekiamumo. O refleksijų knygą „Gyvenimo intriga“ rašytojas užbaigė klausimu: „Kas dėtųsi, jei mūsų protu taptų internetas?“ Į klausimą pats ir atsako: „Dėtųsi tas pat, kas ir dabar dedasi mūsų smegenyse, tik miljoną kartų gražiau ir siaubingiau. Sąmonė yra natūralus mūsų internetas, pradinis ir prigimtinis. Ir „Dievas yra meilė“ niekada negyvens atskirai nuo „Dievas yra gerovė“, ir trečiame tūkstantmetyje, kaip ir ankstesnėje istorijoje, laisvės nebus be nelaisvės, pertekliaus – be nepritekliaus, parlamentarizmo – be monarchizmo, beprotybė vis taip pat dažnai susitapins su protu, o moralės drama taip pat suvargus linguos nuo vienos kulminacijos prie kitos... Laikas tekės ir gyvenimo intriga tęsis – vargu ar ką tikresnio bus galima pasakyti apie ateitį“ (p. 155). Todėl raktiniai žodžiai, kuriais rašytojas grindė literatūrinę Karalystės koncepciją, – Dievas, siela, aš, tiesa, meilė, istorija.

 

1 A. Zalatorius. „Prozos gyvybė ir negalia“. – V.: „Vaga“, 1988, p. 269.

2 P. Bražėnas. „Romano šiokiadieniai ir šventės“. – V.: „Vaga“,1983, p. 185.

3 G. Viliūnas. „Naujausioji lietuvių literatūra (1988–2002)“. – V.: „Alma litera“, 2003, p. 134.