Ne paslaptis, kad viešus komentarus skelbiantys Lietuvos kultūros veikėjai paprastai galiausiai išsileidžia savo tekstų rinktines. Net ir suprasdami publicistikos tekstų sutelkimo knygoje problemas (atotrūkį nuo aptariamų reiškinių; naują, nebūtinai palankų aprašomiems įvykiams ir problemoms kontekstą; tikėtinai sumenkusį aktualumą), šią nuodėmę padarė nemažai žinomų asmenybių: Vaidas Jauniškis („Patirti peizažą“, 2021), Gytis Norvilas („Požemių paukščiai“, 2024), Giedra Radvilavičiūtė („Tekstų persekiojimas. Esė apie rašytojus ir žmones“, 2018 ), Donatas Petrošius („Kaip negalima gyventi“, 2014) ir kiti. Prisipažinsiu, šituo esu nusikaltęs ir aš, šių eilučių autorius („Utopijos“, 2017). 

Naujoji Ernesto Parulskio knyga „Lėti nuotykiai“ puikai telpa į šią įsivaizduojamą rinktinės publicistikos lentyną. Ji sudėliota iš pastaruosius keliolika metų viešai skelbtų tekstų, ir tai jau nebe pirma tokia šio autoriaus knyga – ankstesnio periodo medijose skelbtus tekstus jis taip pat išleido knygos pavidalu („Kasdienybės kunstkamera“, 2010). Tačiau tai ir yra bene vienintelis aspektas, kuriuo galima lyginti E. Parulskio tekstus su bet kokiais kitais, mat daugelis intelektualių viešosios erdvės dalyvių, taip pat ir tų, kurie išleido ar išleis publicistikos ar eseistikos rinktines, naudoja visiškai kitą prieigą ir raiškos priemones. (Išsyk į galvą lenda sovietinis anekdotas apie darželį, kuriame – trys grupės: gerų vaikų grupė, blogų vaikų grupė ir Petriukas.)

 

Ernestas Parulskis, „Lėti nuotykiai“, V.: „Tyto alba“, 2026

 

S. Parulskis rašo sunkiai pakartojamu stiliumi, tačiau suprantamai ir geba sudominti bet kuo; kalba tarsi iš aukšto, bet jo, turinčio menotyrininko kvalifikaciją, tyrimų objektu retai tampa aukštieji menai (veikiau atvirkščiai); pagaliau jo tekstai – „protingos“, racionalios apimties, gerai subalansuoti, jis pernelyg neužsiplepa (nors yra keletas tekstų, kuriuos skaityti visgi nuobodoka). O ir publicistika jo tekstus galima laikyti tik iš dalies ir ne visus – pastebima aiški slinktis grožinės prozos link, todėl, matyt, teisingiau E. Parulskį vadinti eseistu, o gal tiesiog prozininku, rašytoju (juoba kad taip ir yra – 2015 m. jis yra išleidęs prozos vaikams knygą „Žiemos atostogų tankas“). 

Naujoji knyga suskirstyta į penkis skyrius („Interjerai“, „Kelionių vadovėliai“, „Kalba ir kalbėjimai“, „Pinigai“, „Žaidimai“), kiekviename jų sutelkiant temą labiau atspindinčius tekstus. Tarkim, skyriaus „Kalba ir kalbėjimai“ temos dažnai paremtos filologinėmis žiniomis. Tekstai, kuriuose naratorius atlieka keliavimo veiksmą arba pasakoja apie nuotykį, įvykusį kelionėje, gavo etiketę „Kelionių vadovėliai“. Po pavadinimu „Interjerai“ slepiasi tekstai, kuriuose skiriama dėmesio vidinėms namų erdvėms, taip pat miestų viešųjų erdvių, įpaminklinimo, urbanizacijos klausimus aptariantys rašiniai. Gal tai ir logiškas sprendimas, nors temos iš tikrųjų susipina tarpusavyje, todėl bet kuris tekstas galėtų būti spausdinamas bet kuriame skyriuje, o bet kurio skyriaus pavadinimas pritaikytas irgi bet kuriam kitam. Paaiškinti tai (turbūt) galima tuo, kad E. Parulskiui veikiausiai atrodė labiau tinkama suskirstyti knygą skyriais nei nesuskirstyti, todėl jis taip ir padarė. Ir tokia išvada, pateikta su deramu rimtumu, beje, būtų itin parulskiška.

Bene daugiau struktūrinės jungiamosios galios turi pavadinime minimas žodis „nuotykiai“, kadangi daugelio tekstų naratyvas grįstas pasakotojo patirtu ar patiriamu nuotykiu. E. Parulskis prieina prie temos neformaliai, „iš gyvenimo“, pasakojimo preteksto ieškodamas kasdienėje veikloje (lanko savo dėdę – „Garso nusikaltimai“, 118 p.; vyksta skaityti paskaitos – „Fontanas“, 89 p.; į keistą nuotykį jį įtraukia tėvų kaimynė Birutė – „Mirtis Verkiuose“, 274 p.). Pretekstu gali tapti ir autoriaus užmojis atlikti kokį nors socialinį ar (kvazi)filologinį tyrimą (tokį, kurį skaitytojas galėtų ar turėtų priimti kaip kvietimą drauge nusišypsoti), ir, tarkim, įvykiai, susiję su viešųjų erdvių įpaminklinimo, miesto erdvių organizavimo ar panašiais reikalais. Vis dėlto tie kasdieniški nutikimai ar tyrimai irgi dažniausiai tėra tramplinas plėtoti alternatyvų utopinį arba tiesiog labai netikėtą scenarijų, įsupantį skaitytoją į demagogijos pinkles, kur jau ne viena problema, bet visas kontekstas, matomas iš netikėto, dažnai gana absurdiško rakurso. 

Dėstymas pabrėžtinai preciziškas, imituojantis mokslinį stilių. Savo kasdienius tyrinėjimus autorius paremia statistika, enciklopediniais faktais, lyginimu, argumentus (nesvarbu, rimti jie būtų ar demagogiški) dėsto papunkčiui, plačiai naudoja apklausų, įskaitant ir neformalias, kurių patikimumo skaitytojas negali patvirtinti, rezultatus: „O aš visuomet džiugiai ir darau apklausas, ir džiaugiuosi jau padarytomis. Bet kokiomis. Visomis. Apklausos yra puikus diskusijų katalizavimo įrankis su nenuspėjamais rezultatais. Tai supratau dar darželyje.“ („Kiek komunarų“, 94 p.) Apklausų rezultatai ne tik tvirtina siekiamą moksliškumo efektą, bet ir – čia toks šalutinis efektas – palaiko kritišką, ironišką santykį su pačiu ekspertizės institutu, kuriam atstovauja autorius kaip profesionalus menotyrininkas.

Vis dėlto svarbu suprasti, kad E. Parulskio knygos – apskritai visos kūrybos, turbūt ir visos jo kaip menotyrininko veiklos – unikalumą ir vertę sudaro jo kaip autoriaus žiūra, paremta originalia prieiga, detektyvo elementais ir sąmoningai (iš dalies vaikantis to paties originalumo) iškreivinta optika. Pradedant miglotu žanru, kurio neišeina nusakyti keliais žodžiais, baigiant apgaulingai lėtu tempu, įsukančiu skaitytoją į alternatyvios logikos ir demagogijos (kurią kartais paremia jau minėtų neformalių apklausų „duomenys“) spiralę. Šiuo požiūriu pavadiniams „Lėti nuotykiai“ skamba ironiškai, tiksliau – autoironiškai. 

Funkciškai gal ir galėtume pavadinti tuos tekstus komentarais, nes jie kitados publikuoti komentarų skiltyse arba skaityti radijuje, tačiau techniškai tai yra eseistikai artimi nevienalyčiai hibridinio meninio-analitinio žanro kūriniai su sveiko miestietiško elitizmo doze; analitinio stiliaus, tačiau meniškai įtaigūs, vizualūs. Neva moksliška teksto struktūra, sukergta su netikėtais, išradingais rezultatais ir autoriaus vaizduote, tampa plastiška, iš jos, naudojant demagogijos metodą, patogu lipdyti šmaikščias tyrimo atspalvį turinčias utopijas, numanomą, tačiau sunkiai nusakomą moralą turinčias daugiaprasmes situacijas („Kriketo žaidėjo laiškas“, 309 p.), lyginimu ar sutapimais paremtus pasažus („Švėkšnos veidrodis“, 169 p.; „Lietuvos Luvras“, 206 p.), mistifikuotas istorijas („Kalėdinė pelkė“, 340 p.). Norisi paminėti šmaikščią esė, kurioje autorius ES direktyvą dėl cukraus vartojimo mažinimo susieja su slaptu DI sąmokslu („Cukraus atakos batalionai“, 237 p.). Tai tekstai, kurių autorystę supainioti būtų labai sudėtinga – ko nors bent iš tolo panašaus Lietuvoje nėra, nebuvo ir, įtariu, dar ilgai nebus. 

Moksliškas dėstymas ir neva analitinis tekstų pobūdis leidžia autoriui pasiekti daug tikslų (iš įdomesnių efektų būtų tai, kad analitika, paprastai siejama su nuoboduliu, nykybe, E. Parulskio kūryboje natūraliai tampa žaismingumo šaltiniu). Toks dėstymas, – ypač jei knygoje supuola keli itin išradingi, žaidybiški arba pernelyg analitika paremti, enciklopedinių žinių tiršti tekstai, – sukuria ir tam tikrą schematizmo įspūdį. Todėl, nepaisant visų nepažadėtų smagybių, įneša ir monotonijos, nuspėjamumo. Pradėdamas skaityti naują esė jau tikiesi privalomai netikėto rakurso, juokingų apklausų atsakymų ir netikėtų jų interpretacijų (be abejo, paties autoriaus sugalvotų, nes statistika E. Parulskio kūryboje yra ne įrankis, o meninė priemonė, todėl rezultatai formuojami itin kūrybiškai).

Grįžtant prie jau minėto prieigos originalumo, manau, svarbu jį įvertinti ne tik kaip kūrybinę strategiją, bet ir kaip įrankį, leidžiantį parodyti, kad net banaliausioje, šimtus kartų apkalbėtoje situacijoje vis dar esama nenagrinėtų ir apskritai nepastebėtų kampų. Šiuo požiūriu E. Parulskis veikia kaip geras klasikinis eseistas. Esė yra savotiška erdvė, kur gali susitikti skirtingos pažiūros, nuostatos, o kalbančiojo užduotis – neskirstant reiškinių į juoda ir balta padėti adresatui susimąstyti, grumtis su stereotipais, statistiniu požiūriu ir panašiai. Autoriaus kūrybinių spąstų sistema yra daugialypė ir lanksti, todėl jo metodas randa kelią, kaip tai padaryti. 

Ne mažiau svarbi E. Parulskio publicistikos savybė – jos miestietiškumas, racionalus, taktiškas (tačiau nenuolankus) snobizmas, siekiantis palaikyti aplinkoje estetinę higieną ir neleidžiantis pernelyg smukdyti estetinės kartelės. Lietuvos kontekste jo laikysena itin svarbi, nes, viena vertus, provincialumas, ypač estetinėje plotmėje, vis dar dominuoja, tačiau ir oponavimas jam dažniausiai vis dar reiškiasi patyčiomis, žeminimu ir (geriausiu atveju) nekonstruktyviu bambėjimu. Tolerantiška, bet nenuolaidi išsilavinusio miesto gyventojo pozicija, leidžianti pažvelgti į šią konfrontaciją tarsi iš suinteresuotos nuošalės – tiesiog aukso vertės. Netgi nepaisant to, kad šią poziciją būtų galima (ir turbūt reikia) traktuoti kaip neslepiamai elitistinę. 

Kaip truputį silpnesnius tekstus įvardinčiau tuos, kuriuose autorius nusprendžia nusišnirpšti į savo sugalvotas žaidimo taisykles, grįstas ekspertiniu žinojimu, ironija, pabrėžtinu (todėl taip pat ironišku) pedantizmu, schematizmu, santūriu, tačiau nenuspėjamu žaidybiškumu, ir pradeda kurti personažus. Tokiais atvejais tekstai (tarkim, jau minėtas „Garso nusikaltimai“) įgyja humoreskos, satyros, detektyvo bruožų, bet dažniausiai praranda kritinį elementą. Kas lieka? Lieka toks taisyklingai išminkytas išmonės gniutulas, neturintis aiškesnio motyvo, grįstas viena autoriui įdomia mintimi ar paradoksu, kurį žūtbūt norėta išsakyti. Šie tekstai irgi smagūs, vis dėlto jie tarsi atsisieja nuo kitų, turinčių aiškiai išreikštą socialinę, kultūrinę orientaciją.  

Norėčiau pridurti, kad knygoje, kur suspiesta daug tekstų, originalios prieigos metodas taip pat veikia, vis dėlto veikia prasčiau nei pavieniame komentare žiniasklaidos priemonėje. Originalumo gausa (ar netgi atskirais atvejais – perviršis), pavieniame skaitinyje duodanti smūginį praregėjimo efektą – kaip stiklinė degtinės pagiringą rytą, – nuolat besikartodama praranda dalį įtaigos, normalizuojasi. Šiuo požiūriu prisidėčiau prie tų E. Parulskio tekstų gerbėjų, kuriems geriau sekėsi juos pavieniui skaityti medijoje. (Beje, būtų labai įdomi užduotis pačiam autoriui patyrinėti ir išsiaiškinti, kaip greitai jo originalūs sprendimai statistiniam skaitytojui pradeda atrodyti norminiai. Tai aktualu ne tik jo paties rašinių, bet ir platesniame kontekste.)

Vis dėlto reikia pripažinti, kad kai ką (turbūt naujumą ir įtaigą) prarandant, sukuriama ir šis tas naujo – ne laiko dokumentas, kurio net nesiekiama (nesivaikant chronologijos, aktualijas naudojant nebent kaip progą imtis kitų tyrimų), o, sakyčiau, intensyvi praktinės kūrybos treniruotė, kai skaitytojas priverčiamas drauge su autoriumi sunkiai plušti fantazijos dirvonuose. Ne pats lengviausias darbelis. Štai jums lėti nuotykiai, mieli veltėdžiai! 

P. S. Turbūt galite nutuokti, kad rašydamas šią E. Parulskio knygos apžvalgą negalėjau – netgi, sakyčiau, neturėjau teisės – nepanaudoti analogiškų autoriaus mėgstamoms ir praktikuojamoms meninių priemonių jo kūrybai aptarti. Taigi nusprendžiau neformalios žodinės apklausos būdu – kitaip sakant, pasiteiravęs draugų, pažįstamų ir namiškių – išsiaiškinti, ar knyga „Lėti nuotykiai“ yra naudinga ūkyje (nedetalizuojant, kas tai yra) ir kaip ją galima panaudoti. Kaip ir galima tikėtis, 100 proc. respondentų, įskaitant ir tuos, kuriuos, kad statistika atrodytų įspūdingesnė, prasimaniau, nurodė, kad tai labai reikalingas daiktas, be kurio ūkyje sunku išsiversti. Man rodos, tai rimtas signalas įvertinti savo finansines galimybes ir knygą įsigyti, juo labiau kad pritaikymas, kaip tvirtino mano respondentai, yra labai įvairus: nuo stalo kojos parėmimo iki smūgio į galvą „Nemuno aušros“ rinkėjui ar knygos palaidojimo Juozo Laivio meno kūrinių kapinėse Narvaišių kaime. Pastaroji galimybė mane labai sudomino. Bet įtariu, kad apie ją autorius, meno reikalų išmanytojas, jau ir pats bus pagalvojęs.