„Įsivaizduodavau momentą, kai per sekundės dalį, man ištarus vos vieną sakinį, pakinta jos veidas. Šiek tiek pakyla antakiai, lūpų kampučiai nusileidžia. Kaklą ir krūtinę išmuša raudonos dėmės. Lūpos susiaurėja. Filme tai būtų parodyta stambiu planu, kamerai lėtai slystant kūnu iki sugniaužtų kumščių“ (p. 86). Pasitelkiau trumpą novelės „Mirę irgi šoka“ ištrauką taip pat pavadintos knygos apžvalgos pradžiai, nes šie keli sakiniai, regis, gerai apibūdina bendrą pirmojo Eglės Frank novelių rinkinio nuotaiką. Aprašymas įsivaizduojamos akimirkos, kai atskleista paslaptis lyg geluonis sminga į konkurentės kūną, o tiesos nuodų porciją sušvirkštusi varžovė patiria kone erotinį pasitenkinimą kerštingai stebėdama lėtą jų poveikio plitimą, reprezentuoja po monotonijos šydu besislepiantį ekscent­riškumą, būdingą daugeliui 142 puslapių leidinio tekstų.

Su stereotipais besikertanti elgsena, nestandartinės situacijos, šokiruojantis gyvenimo dvilypumas, nuo kitų slepiamos emocijos – visus išvardytus dalykus galėtume vadinti E. Frank knygos raktažodžiais. Daugeliui istorijų tai prideda papildomos intrigos, suteikia skaitytojams galimybę netradiciškai pažvelgti į savo aplinką. Pradedantiesiems rašytojams gebėjimas sudominti tekstu jau savaime yra nemenkas pliusas (būtent pirmųjų knygų autoriai, siekdami išsiskirti minties ir stiliaus originalumu, neretai pamiršta, kad dauguma skaitytojų vertina kūrinius pagal įdomumo ir neįdomumo santykį, o ne pagal koncepcijos ar žodžių derinių savitumą). Tačiau, nuolat koncentruojantis į kitokio pasaulio ir rečiau matomos gyvenimo pusės vaizdavimą, rizikuojama likti neįvertintam vien todėl, kad aprašomos situacijos daugumos „nekabina“ – niša, kurioje vyksta veiksmas, gali pasirodyti per siaura, ir knyga (ypač jei rašytojas dar nėra plačiai žinomas) paskęs spalvotame naujų leidinių sraute.

 

Eglė Frank. „Mirę irgi šoka“. Dizainerė Lina Sasnauskaitė. – V.: „Kitos knygos“, 2022.

 

Tai, kaip E. Frank novelėms sekasi balansuoti tarp teksto bei stiliaus patrauklumo ir to, ką ji pati vadina vidine tamsa, ko gero, dera aptarti pirmiausia – manau, būtent nuo šių ypatybių vertinimo labiausiai ir priklauso, ar istorijose įžvelgsime daugiau privalumų ar trūkumų. Prisipažinsiu: rašyti apie „Mirę irgi šoka“ ilgokai nesiryžau. Pavasarį pirmą kartą perskaitęs knygą galvojau, kad apžvalgos gal išvis nerašysiu: netradicinių, kartais kone patologinį veikėjų elgesį liudijančių situacijų gausa vertė neuronus pernelyg dažnai dilgčioti, trikdė prie standartų labiau pratusios smegeninės veiklą. Kalbant paprasčiau, įspūdžiai signalizavo apie ekscentriškumo perteklių ir minties stoką. Tačiau vėliau kelissyk atsiverčiau knygą iš naujo ir nuomonė po truputį susigulėjo. Be to, skaitant rinkinį ne nuosekliai, o priešokiais grįžtant prie pavienių epizodų, kažkaip savaime atslūgo pradžioje gerokai gluminęs klausimas, kokią žinią tekstais mėgina transliuoti autorė. Ir ne todėl, kad žinia tapo aiškesnė (gal kartais net atvirkščiai). Šis klausimas tiesiog iš lėto užleido vietą kontrargumentui – ar būtina, kad knyga kažką sakytų?

Kitaip tariant, ar tai, kad autorius stumia skaitytoją aiškiai pasirinktos minties, o kartais ir mąstymo būdo link, nerodo tiesiog elementarios nepagarbos suvokėjui? Juk mėginimai pernelyg tiesmukai mąstyti žvelgiant į tekstą, paveikslą, peizažą ar tiesiog horizontą beveik visada kvepia kiču. Ši universali taisyklė tinka kalbant ne tik apie knygas: priversti tam tikru būdu mąstyti galima ir apie tėvystę, karą, rytietišką filosofiją ar neištikimybę – tuo nesunku įsitikinti pasklaidžius užsakomuosius straipsnelius apie kokią nors tvarios plėtros svarbą prisitaikant prie klimato kaitos. Tokie tekstai gali tapti puikiu pavyzdžiu, kaip šaunios idėjos virsta išskirtinio trivialumo rašliavomis. Tad dabar manau, jog E. Frank nenorą atskleisti, o juolab įpiršti savo požiūrio apie aprašomus dalykus, vienareikšmiškai nusakyti santykį su veikėjais (nuspėti jį galima nebent pagal pasakotojos pasirinktą poziciją – įtaigiausi, didžiausiu emociniu krūviu pasižymintys epizodai parašyti pirmu asmeniu) derėtų laikyti vienu iš knygos privalumų. Pagaliau neužmirškime, kad debiutuojantys autoriai kartais siekia įrodyti sau ir kitiems turintys pakankamai gebėjimų rašyti, todėl tikslas papasakoti kažką ypatinga tokiose knygose ne visada svarbiausias.

Nepaisant pasirinktų temų keistumo (daug dėmesio skiriama netradiciniams santykiams, anomalaus elgesio atvejams, mėginama gilintis į vizijų ir realybės sąsajas), knygos „Mirę irgi šoka“ pasakojimo stilius ir daugumos istorijų siužetinė struktūra gana įprasti. Skaitant juntama, kad rašymas E. Frank tikrai nėra naujas užsiėmimas: žodžiai valdomi, mintis nepasiklysta tarp sakinių (spėju, dalis nuopelnų tenka knygos redaktorėms Audrei Kubiliūtei ir Airai Niauronytei). Tiesa, pauzės tarp to paties teksto fragmentų, ypač novelėse „Pabėgusio briedžio metas“, „Mirę irgi šoka“, „Sniegas“, kartais trikdo: vietomis atrodo, kad jos skiria per ilgus laikotarpius arba sunkiai susiejamus epizodus ir taip komplikuoja pasakojimo visumos suvokimą.

Gerą įspūdį palieka sodri kalba. Nors šiandienėje lietuvių prozoje ryškėja pastangos vengti vaizdingumo ir epitetų (galbūt tai reakcija į dekoratyvių gamtos aprašymų, kaip neutraliausios ir mažiausiai cenzūrai kliūvančios teksto dalies, eksploataciją sovietmečiu), E. Frank šia tradicija neseka. Tarp vyksmo novelėse organiškai įsipina išraiškingi aplinkos aprašymai – autorei ypač sekasi tapyti tamsos peizažus: „Upės vanduo naktį – beveik juodas, nežiūri į jį, bet užuodi ryškų, su niekuo nesupainiojamą miesto upės kvapą – sumišusį rūgtelėjusių vandenžolių, žuvų ir kanalizacijos tvaiką“ (p. 139); „Vakare iki išnaktų mėgstu sėdėti prie lango neužsitraukusi užuolaidų, protarpiais vis mesdama žvilgsnį į akliną tamsą lange – atspindy, tarsi projekcijoje, matau save, sėdinčią šviesos išplėštame kvadrate, apsuptame dantytos tamsaus miško sienos“ (p. 72); „Tai dažniausiai nutikdavo naktimis, tamsesnėmis nei įprastai, – vos patekėjusį mėnulį uždengdavo debesys ir atmerkus akis būdavo dar tamsiau nei užsimerkus – tuomet bent galėdavai matyti vaivorykštinius ratilus, kurie pažirdavo įvairiaspalvėm salvėm, vokus švelniai paspaudus pirštais“ (p. 65). Svarbu pridurti, kad dažniausiai rašytojos kalba skamba natūraliai – fragmentų, kuriuose noras pasipuikuoti žodynu būtų akivaizdus, beveik nėra. Bene vienintelė kiek labiau užkliuvusi frazė susijusi su, mano manymu, ne itin vykusia žodžio „įsidaiktinti“ vartosena: „Vaizdas susilieja su mistinio kirtavietės gyvūno vizija, kuri jau įgijo kitą pavidalą – įsidaiktino į gamtos meno kūrinį“ (p. 67).

E. Frank dėmesys tamsai gali būti susijęs su pomėgiu klaidžioti sapnų paribiais: skaitant dažnai sunkoka atskirti tikrovę nuo iliuzijos, pasakojimas lengvai peršoka nuo rea­listiško įvykių aprašymo prie fantazijose gimstančių vaizdų („Tai dažniausiai nutikdavo naktimis, tamsesnėmis nei įprastai. Kai ant mano lovos kažkas prisėsdavo ir pradėdavo ją siūbuoti, visada tikėdavausi, kad tai viena iš jų. Atsimerkus pasitikdavo tik tamsa, atkeliavusi iš mano pasąmonės gelmių“, p. 73). Dėl to novelė kartais virsta savotišku žaidimu: jau beveik įspėjęs, kas, kur ir kaip vyksta, tikrumo ženklus bandantis apčiuopti skaitytojas vos keliais sakiniais nubloškiamas atgal į nežinomybės zoną, suklaidinamas kone lygioje vietoje, vėl įstumiamas į ūksmingą vaikystės fantazijų sąžalyną, kur elementari gyvenimiška betvarkė, baldai, užuolaidos, kasdieniai drabužiai ar smulkūs daiktai spintoje susipina su vaizduotės kuriamu chaosu. Vaikystės ženklų ypač gausu novelėse „Kasa“, „Nepažįstamosios iš kitos ežero pusės“, „Berniukas spintoje“, „Sniegas“.

Ant ketvirto viršelio rinkinys ne veltui vadinamas „knyga apie moterį su daugybe veidų“ – moteriška jausena išties vyrauja. Dauguma novelių veikėjų yra moterys: E. Frank akivaizdžiai siekia dalintis autentiškomis, nuoširdžiai išjaustomis patirtimis vengdama dirbtinai skverbtis į menkiau pažinto vyriško pasaulio sferas. Nemaža dalis tekstų spengia atviru erosu, priklausomai nuo aplinkybių, įgyjančiu itin įvairų formatą. Visa apimantis, aštraus kūniško geismo, begalinio graudumo ir tuštumos prisotintas jaudulys, rodos, tvyro ore, pasiruošęs užklupti vaizduojamas moteris netikėčiausiu momentu: veikėjos jį pajunta svajodamos apie partnerės nužudymą, mintyse įsivaizduodamos neištikimybės momentą, sekdamos kitos moters rankų, atliekančių vyrui masažą „su laiminga pabaiga“, judesius ar stebėdamos savo atvaizdą veidrodyje. Kartais ši nuolatinė įtampa kiek vargina. Tikriausiai todėl skaitydamas knygą iš naujo labiausiai pasigedau ne minties, bet ramybės ir nuoseklumo. Pojūtis, kad kiekvienoje pastraipoje gali tikėtis sprogimo, neleidžia susikaupti – ko gero, tai dar viena priežastis, kodėl skaitant taip trikdė pauzės.

Jei tektų keliais žodžiais nusakyti, ką perteikia „Mirę irgi šoka“, turbūt sakyčiau – tamsą. Bauginančią, blaškančią ir viliojančią. Vidinę ir išorinę. Gaubiančią mus ir sėlinančią iš mūsų pačių. Visus tuos tikrus ir netikrus šešėlius, gąsdinusius vaikystėje ir daugelį kartais persekiojančius iki šiol. Būtent šie šešėliai novelėse lyg filme kadras po kadro, puslapis po puslapio rodomi stambiu planu – vaizdui lėtai slystant nuo vos įžvelgiamos aplinkinio pasaulio blausos link vis labiau ryškėjančio mūsų pačių gniaužtuose užspeisto juodulio.

Antanas Sheshi – šiek tiek nupušęs personažas, antroje amžiaus pusėje nusprendęs realizuoti savo grafomaniškus polinkius knygų ap­žvalgose.