Antonija Penčeva: „Kartais susizgrimbu bemąstanti kaip Mikė Pūkuotukas“

А. Penčeva (g. 1960 m. Bulgarijoje) Sofijos universiteto Filologijos fakultete studijavo rusų kalbą ir literatūrą. 1984–1985 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą, ne kartą stažavosi Lietuvoje. Dabar dėsto Sofijos nacionalinės ir pasaulinės ekonomikos universitete, dalyvauja tarptautiniuose lingvistiniuose projektuose. 2016 m. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga Penčevai skyrė Šv. Jeronimo premiją už lietuvių literatūros vertimus.

Antonija Penčeva. Laimos Masytės nuotrauka

Kaip prasidėjo „lietuvių kalbos“ avantiūra?

Ši avantiūra prasidėjo prieš daug metų, kai buvau bebaigianti studijas Sofijos universitete. Čia perskaičiau Bulgarijos vertėjų sąjungos skelbimą apie organizuojamus parengiamuosius kursus jauniems vertėjams. Siūlyta mokytis Sovietų Sąjungos respublikų kalbų. Tada mane traukė vertimas, buvau įsirašiusi į vertimo studijas. Šiame pasiūlyme įžvelgiau puikią galimybę. Laimėjusi konkursą, turėjau pasirinkti kalbą. Nors nei tada, nei dabar negaliu racionaliai paaiškinti, kodėl pasirinkau būtent lietuvių kalbą, tačiau iškart supratau (o šiandien dar tvirčiau esu įsitikinusi), kad tai visiškai teisingas pasirinkimas. Manau, jis buvo paremtas intuicija, tam tikrais „lingvistiniais“ argumentais, pavyzdžiui, kad lietuvių yra šiuolaikinė indoeuropiečių, per savo raidą patyrusi mažiausiai pasikeitimų, kalba. Šį tą žinojau apie lietuvių rašytojus ir poetus iš bulgariškų vertimų, taip pat buvau mačiusi filmų, kuriuose vaidino lietuvių kino aktoriai. Manęs laukė giluminių ryšių, siejusių mūsų tautas, atradimas: Grigorijaus Camblako (~1365–1420, dvasininkas, iškilus viduramžių bulgarų rašytojas, Vytauto Didžiojo iniciatyva išrinktas Kijevo ir Lietuvos ortodoksų metropolitu, – L. M.) veikla Lietuvoje ir Jono Basanavičiaus – Bulgarijoje. Tada mane nešė entuziazmo sparnai – būsiu viena iš nedaugelio bulgarų vertėjų, kurie vers iš Bulgarijoje retos lietuvių kalbos.

Į Vilnių atvykau lapkričio pradžioje. Viskas buvo nauja ir kitaip. Oras drėg­nas, šaltas ir vėjuotas, pats miestas – veikiau niūrus, rūstus. Kalba – visiškai nesuprantama. Bet skambėjo gražiai ir melodingai. Vilniaus universitetas dar neturėjo užtektinai patirties dėstant lietuvių kalbą užsieniečiams, mudvi (aš ir mano kolegė Živka Koleva-Zlateva, dabar Veliko Tirnovo universiteto kalbotyros profesorė) buvome vienos pirmųjų. Mums buvo organizuotos lietuvių kalbos paskaitos, kurias vedė pagyvenęs dėstytojas Lionginas Vaitiekūnas, jį pagarbiai vadinome tamsta. Vėliau mus mokė Meilutė Ramonienė (profesorė, VU Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedros vedėja), su kuria ir dabar esame artimos draugės. Ji pakurstė susidomėjimą lietuvių tautosaka.

Vien universitetinių paskaitų neužtenka, kad geriau išmoktum kalbą ir pajaustum tautos dvasią. Labiausiai vertinu pažintį ir draugystę su nuostabiais žmonėmis. Jie priėmė mane kaip savą, kasdien stengėsi parodyti ką nors nauja. Sunku visus išvardyti, paminėsiu tik vertėją iš bulgarų kalbos Birutę Želvytę. Jos dėka lietuvių skaitytojai supažindinti su geriausiais bulgarų rašytojais ir dramaturgais. Saugau nepakartojamus prisiminimus, kurie niekada neišsitrins iš mano atminties: plaukimas baidarėmis Nemuno upe, bulviakasis Juknaičiuose, skrydis nedideliu lėktuvu virš Trakų, dalyvavimas 1988-ųjų protesto akcijose prieš Ignalinos atominę elektrinę...

Manau, tai buvo prasmingiausia avan­tiūra mano gyvenime. Išskirtinių žmonių, su kuriais susipažinau Lietuvoje, dėka ši šalis turi ypatingą vietą mano širdyje, o grožinės literatūros vertimai iš lietuvių kalbos tapo profesio­nalios veiklos dalimi.

Kaip pradėjai versti?

Bandomuosius vertimus atlikau dar studijuodama Vilniuje. Bandžiau versti lietuvių liaudies pasakas, apsakymus, pjeses. Dalis šių vertimų liko nepublikuoti. Tai iš tiesų buvo pradedančio vertėjo bandymai, kuriems dar toli iki meistriškumo.

Iš pradžių buvo sunku. Vis dėlto leidykla „Otečestvo“ susidomėjo V. Žilinskaitės pasakomis ir šitaip atsirado „Sidabrinis mėnulio šuo“. Gerokai vėliau, remiant „Lietuviškoms knygoms“ (dabar – Lietuvos kultūros institutas), išleista nemažai mano verstų lietuvių autorių knygų. Tarp jų paminėčiau L. S. Černiauskaitę, H. Kunčių, S. Šaltenį, G. Morkūną, K. Kasparavičių, K. Sają. Paskutinė – 2016 m. gruodį Sofijos tarptautinėje knygų mugėje leidyklos „Gea-libris“ pristatyta Radvilavičiūtės esė knyga „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“.

Ką verti dabar? Su kokiais sunkumais susiduri versdama knygą?

Dabar vienos leidyklos užsakymu verčiu V. Peleviną, planuoju versti du romanus: U. Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“ ir Šaltenio „Žydų karalaitės dienoraštis“.
Keblu atsakyti apibendrintai, su kokiais sunkumais susiduriu versdama. Kiekviena knyga reikalauja parinkti teisingą vertimo „raktą“. Vienaip verčiama vaikų literatūra – nei lengviau, nei sparčiau. Visiškai kitokie iššūkiai verčiant postrealisto Kunčiaus „Pijoko chrestomatiją“. Reikia užčiuopti autoriaus stilių ir rasti priemonių jam perteikti.

Turiu taisyklę, kurios stengiuosi visada laikytis: bulgariškas vertimas turi skambėti taip, kad nebūtų matyti, iš kurios kalbos versta. Baisiai susierzinu, kai skaitydama verstą knygą suprantu, jog ji versta iš anglų, rusų ar kitos kalbos. Dažniausiai tai išduoda sakinio sintaksė, perdėm dažnas atskirų kalbos dalių, tarkime, pusdalyvių, vartojimas. Tikiu, kad gerai gimtąją kalbą mokantis vertėjas geba rasti priemonių autoriaus stiliui perteikti, pavyzdžiui, Radzevičiūtės lakoniškumui, Šaltenio subtilumui, Radvilavičiūtės autoironijai.

Versdama taikau dar vieną principą – neuždavinėti nereikalingų (kaip man atrodo) klausimų autoriui, net jei turiu galimybę. Manau, vertėjas privalo pats rasti kelią, kaip susidoroti su iššūkiais, kuriuos jam pateikia vertimas.

Paskutinis vertimas – Radvilavičiūtės esė knyga – taip pat buvo sklidinas iššūkių. Pirmiausia tai realijos, kurių nežino bulgarų skaitytojas: vietovardžiai, lietuvių rašytojų ir poetų vardai, kūriniai, kai kurie lietuvių buities savitumai – šventės, papročiai, kuriuos reikėjo trumpai paaiškinti. Antras dalykas – šios esė labai asociatyvios: bemaž kiekviena mintis nukreipia į pasaulinių autorių žymių veikalų eilutes. O tai iššūkis ir skaitytojams, ir vertėjui. Man buvo svarbu asociacijas identifikuoti ir skaitytojams pateikti originalų vertimą (jei knyga versta į bulgarų kalbą).

Kurio lietuvių autoriaus kūrinį norėtum išversti bulgarų skaitytojams?

Pastaruoju metu pastebėjau, kad didėja bulgarų leidyklų susidomėjimas lietuvių literatūra. Mane tai nepaprastai džiugina. Vienas mano tikslų – kukliai prisidėti prie to, kad bulgarai ir lietuviai geriau pažintų vieni kitus. Per literatūrą.

Noriu parengti šiuolaikinių lietuvių autorių apsakymų rinktinę. Rankos niežti pradėti versti, pavyzdžiui, V. Papievio „Odilę, arba Oro uostų vienat­vę“, R. Granausko romanus. Domina ir lietuvių dramaturgija.

Viliuosi, kad užteks jėgų įgyvendinti bent dalį šių sumanymų. Vertimas yra užvaldanti aistra. Kartais susizgrimbu bemąstanti kaip Mikė Pūkuotukas: „Kuo daugiau, tuo daugiau.“

Bulgarijos vertėjų sąjungos paakinta tapai lietuvių literatūros vertėja. Gal esi Vertėjų sąjungos narė? Ar Bulgarijos vertėjų sąjungos veikla pastebima bulgarų kultūrinėje bendruomenėje?

Taip, daug metų esu Bulgarijos vertėjų sąjungos (BVS) narė. Ši organizacija, įkurta 1974 m., turi savo tradicijas. Dėl jos užaugo ne viena talentingų meninių, mokslinių ir techninių tekstų, sinchroninio ir kt. vertimo profesionalų karta. Bulgarijos vertėjų sąjunga taip pat gynė bulgarų vertėjų interesus. Buvau viena iš daugelio vertėjų, gavusių jos finansinę paramą. Sąjunga leidžia žurnalą „Panorama“, kuriame skelbia svarbių pasaulinės literatūros kūrinių vertimus, turi ir mažą leidyk­lą, leidžiančią aukštos kokybės grožinę literatūrą. Manau, BVS ir jos veikla užima garbingą vietą bulgarų kultūrinėje bendruomenėje.

Bet palyginimas su Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos veikla būtų jūsų naudai. Sakau tai su trupučiu balto pavydo. Dabar jūs esate veiklesni, gebate geriau organizuoti veiklą ir pritraukti finansavimą. Faktas, kad prieš 10 metų įsteigėte ir teikiate apdovanojimą vertėjams už lietuvių literatūros vertimus į užsienio kalbas, byloja, kaip atsakingai suvokiate savo misiją skleidžiant ir įtvirtinant lietuvių kultūrą pasaulyje. Mums iš jūsų yra ko pasimokyti.

Ar dažnai atvažiuoji į Lietuvą?

Yra puikus renginys, kurį kas antrus metus organizuoja Lietuvos kultūros institutas – tai seminaras lietuvių literatūros vertėjams. Mums, vertėjams, tai be galo vertingas dalykas, nes suteikiama galimybė žengti koja kojon su lietuvių literatūros naujienomis, asmeniškai susipažinti su poetais ir rašytojais, literatūros kritikais, nusipirkti knygų. Kadangi seminaras vyksta skirtingose vietose, galime susipažinti su įvairiais Lietuvos kampeliais. Esu nepaprastai dėkinga už gaunamus kvietimus į seminarą ir už nuostabų mažo, bet itin organizuoto ir veiksmingai dirbančio kolektyvo darbą.

 

Kalbėjosi Laima Masytė

LLVS 2017 metų kūrybinę programą

remia Lietuvos kultūros taryba