Rusijos rašytojai visada burdavosi į grupes, susivienijimus. Taip buvo A. Puškino, N. Nekrasovo metais, XX a. pradžioje, ir tik vėliau atsirado oficialios rašytojų sąjungos. Artėjantį 60-metį Rusijos rašytojų sąjunga pasitinka apimta krizės: ji nustumta į šalies dvasinio gyvenimo periferiją, premijas skirsto savi saviems, organizaciją užplūdo žurnalistai apybraižininkai, kurių tekstai kitą dieną tampa makulatūra, neatsiranda naujų iškilių lyderių, dėl susidariusios padėties vyresnioji karta bando suversti kaltę „maištaujančiam jaunimui“ ir t. t.

Neseniai vykusiame pokalbyje „Rašytojas ir valdžia“ buvo verkšlenama apie praėjusį Aukso amžių. Artėjančiam Rašytojų sąjungos suvažiavimui pasiruošti bandoma suburiant Visuomeninį organizacinį komitetą. Šiam siekiui įgyvendinti laikraštis „Literaturnaja gazeta“ praėjusių metų gale paskelbė rusų rašytojų, literatūrinių žurnalų redaktorių, regioninių skyrių pirmininkų kreipimąsi į kūrėjus. Kreipimusi siekiama išvengti Rusijos rašytojų sąjungos susinaikinimo, nes organizacijos veikla degraduoja, vadovybė manipuliuoja Įstatais, suvažiavimuose nebesvarstomi literatūros raidos ir perspektyvų klausimai. Kreipimesi konstatuojama: „Rašytojo socialinis statusas tapo niekinis, rašytojo sąvoka išnyko iš federalinio profesijų registro, nes Sąjungos vadovai nepastebėjo milžiniškų informacijos, poligrafijos ir leidybos technologijų pokyčių, didėjančio masinės kultūros spaudimo, vulgarėjančių ir silpstančių rusų kalbos pozicijų. (...) rašytojai nebeturi nei socialinės apsaugos, nei tinkamo medicininio aptarnavimo, nei galimybės gauti bent minimalią materialinę paramą – tą turėjo užtikrinti darbo teisės įstatymai. Pensijai gauti neskaičiuojamas kūrybinis stažas, tai nuskurdino vyresniosios kartos rašytojus. Šiandien dauguma mūsų kolegų neturi galimybės išleisti savo kūrinių, o jeigu jie išleidžiami mažu tiražu – jų knygų prekybos sistema neplatina.“

Pasigirdo svarstymų, kad sąjunga ar kūrybinis susivienijimas privalo turėti konstitucinį statusą. Pavyzdžiui, kaip Kinijoje. Ten Rašytojų sąjungos nariai gauna kuklų atlyginimą.

„Šiandien Rusijos Federacijai nereikia rašytojų. Yra televizija, propagandistų, politologų. Padedant medijoms valdžia pasiekia visuomenę. O visuomenei rašytojai nereikalingi“, – komentaruose prasiveržia didžiuma intelektinio nuosmukio piktžaizdžių.

Vienu kultūros nuopuolio ženklų minimi Literatūros metai. „Mano požiūriu, jie praėjo ne tik neefektingai, bet ir gėdingai, – taip 2015-uosius, Literatūros metus Rusijoje, vertina rašytojas, „Literaturnaja gazeta“ vyriausiasis redaktorius Jurijus Poliakovas. –­ Kokia jų prasmė? Atkreipti liaudies dėmesį į rimtąją literatūrą, grįžti prie rimto skaitymo įgūdžių. Fiodorovo „Bendras reikalas“ išėjo 50 tūkst. egzemp­liorių tiražu ir jo nebeliko. O rimtas skaitymas –­ tai visuomenės intelektinės brandos požymis, kuris yra tokia pati nacijos vertybė kaip nafta, dujos, anglis.

Antras uždavinys – suvienyti rašytojų bendruomenę, kuri, gaila, pakrikusi, apimta vangaus pilietinio karo. Labai svarbu atspindėti daugianacionalinę literatūrą. Juk Rusijoje rašoma daugiau kaip 70-čia kalbų, tarp jų yra tokių, kurios senumu nenusileidžia rusų kalbai. O kas įvyko? Jau skelbiant Literatūros metus Maskvos dailės teatre per ceremoniją nenuskambėjo nė vienas mūsų nacionalinio rašytojo vardas. Inteligentijai tai buvo įžeidimas.

Trečia. Vien per Literatūros metus Maskvoje užsidarė 40 knygynų. Nors ir buvo siūloma knygynus paversti skaitymo klubais, jie užsidarė būtent Literatūros metais. Kodėl? Nes Maskvoje nuoma pabrango keturis kartus. Bet atsidarė naujų vyno parduotuvių. Nes Literatūros metus organizuoti pavedė ne Rašytojų sąjungai, o Spaudos agentūrai, kuri priklauso Ryšių ministerijai ir neturi nieko bendra su literatūra. Ministerijai rūpi tik komercija, todėl, nors buvo išleista daug pinigų, rezultatas šnipšto vertas.

Aš visą laiką klausiau: ar mes kovojome dėl žodžio laisvės? Nors visi apie tai rašėme nuo pirmų dienų, valdžia neišgirdo, todėl šie Metai (literatūros) prasidėjo ne taip. Tai kelia negerus jausmus. Manau, valdžios galia –­ greitai reaguoti į visuomenės nuomonę. Trumpai tariant, Literatūros metai patyrė nesėkmę.“

Rusų rašytojas Jurijus Arabovas – romanų „Stebuklas“, „Orleanas“ autorius, vienuolikos Aleksandro Sokurovo filmų scenaristas – primena šių dienų kūrėjo situaciją šalyje: „Rašytojas šiuolaikinėje Rusijoje visiškai pažemintas ir jo pažeminimo nepalyginsi su skaitytojo pažeminimu. Pastarasis galų gale dar perskaitys „Mirusias sielas“ ir „Belkino apysakas“. O ką daryti rašytojui? Juk iš naujo neperrašysi rusų klasikos.

Rašytojas tikisi pripažinimo, bet bėda ta, kad potencialus skaitytojas, ypač jaunas, nieko netrokšta, išskyrus gero atlyginimo. Skaitytojo ir rašytojo keliai pradeda išsiskirti. Tai – viena šių dienų postkultūros problemų.“

Dmitrijus Bykovas, rašytojas, poetas, eseistas, irgi antrina: „Šiuolaikinės rusų literatūros pasakojimo technikos senamadiškesnės nei XIX a., kai Tolstojus eksperimentavo su romano žanru, o Dostojevskis ieškojo fantastikos ir fiziologinės apybraižos sintezės.“ Todėl kaip neprisiminus prieš porą dešimtmečių po Rusiją sklandžiusio kritiško literatūrinio gyvenimo vertinimo: „Tulos gubernijoje buvo tik du rašytojai, vienas jų – Levas Tolstojus. Dabar tūkstančiai rašytojų – ir nė vieno Tolstojaus.“

Arvydas Valionis