Benas Arvydas Grigas: „Pirmenybę teikiu lėčiau judančioms knygoms“

× Virginija Cibarauskė

 

Benas Arvydas Grigas – leidyklos „Rara“ įkūrėjas ir savininkas. Taip pat leidyklos finansininkas, projektų vadybininkas ir net knygų išvežiotojas. Kitaip tariant, B. A. Grigas įsteigtoje mažoje leidykloje, leidžiančioje elitinę literatūrą, darbuojasi vienas, todėl gali išsamiai papasakoti apie visus leidybos etapus. Kalbamės apie mažos leidyklos džiaugsmus ir vargus, darbą knygyne „Eureka!“, kuriame B. A. Grigas atsakingas už knygų anglų kalba asortimento sudarymą, literatūros kritiką, knygų kainas ir, žinoma, gerą literatūrą.

 

Benas Arvydas Grigas:  „Pirmenybę teikiu lėčiau judančioms knygoms“
Ievos Grigienės nuotrauka

 

Knygos tave supa nuo mažumės, o gal literatūrą atradai netikėtai?

Mama baigusi rusų filologiją, senelis iš tėčio pusės – istorija besidomintis sociologas. Tad augau tarp knygų. Visada daug skaičiau, klasėje buvau tas, kurio užklasiniai skaitiniai netilpdavo į vieną sąsiuvinį. Svarbios buvo ir filologijos studijos. Į anglų filologiją stojau galvodamas, kad noriu tapti mokytoju. Tačiau antrame kurse turėjau daug literatūros paskaitų ir pajutau, jog iš tiesų norėčiau savo ateitį sieti su literatūra.

Tiesa, jau dirbdamas knygyne „Eureka!“ buvau nuėjęs į kelis darbo pokalbius dėl mokytojavimo, bet pokalbiais viskas ir pasibaigė.

 

„Eurekoje!“ pradėjai dirbti dar studijuodamas?

Taip, ketvirtame kurse.

 

Kaip ten atsidūrei?

Tą vasarą kartu su knygyno įkūrėjos ir savininkės Eurikos Stogevičienės dukra Ieva dirbome vaikų stovyk­loje. Buvau stovyklos vadovas, ji – viršaitė. Iš Ievos ir sužinojau, kad Eurika ieško žmogaus. Nuėjau į „Eureką!“ ir supratau, kad norėčiau čia dirbti – tai buvo visai kitoks knygynas nei didieji.

Šiame knygyne įsidarbinau prieš penkerius metus. Tuomet tai buvo akademinis knygynas. Mano ir kolegės Jurgos Tumasonytės iniciatyva „Eureka!“ tapo vieta, kur ateinama nusipirkti užsienio literatūros naujienų. Eurika labai palaikė mano iniciatyvą plėsti knygų anglų kalba pasiūlą, o man tai buvo galimybė panaudoti anglų filologijos žinias.

 

Kaip atrinkinėji knygas knygynui?

Senamadišku būdu – studijuoju pagrindinių leidyklų katalogus. Kai artėja sudominusios knygos išleidimo data, stebiu, ar kūrinys sulaukė dėmesio, ar gerai įvertintas, galų gale – ar pačiam vis dar įdomus. Vadovaujuosi nuojauta ir aprašymais. Nors kartais užsakau tai, ko žmonės ieško. O kartais bandau prastumti autorius, kuriuos Lietuvoje nebūtinai kas nors žino, bet kurie man atrodo įdomūs, vertingi.

 

Pradėjęs dirbti knygyne nenustebai sužinojęs, ką žmonės iš tiesų skaito?

Nustebino, kad hardkoriniai autoriai neužsistovi. Pavyzdžiui, parsiunčiau Davido Fosterio Wallace’o romaną „Infinite Jest“ – tai tūkstančio puslapių opusas. Nemaniau, kad bus populiarus, bet iki šiol per mėnesį parduodame po kelis egzempliorius. Akivaizdu, kūriniu domisi ne vien anglistai. Vadinasi, informacija apie knygą sklinda kažin kokiais nematomais kanalais.

 

Ar galėtum išskirti pastarųjų metų skaitymo tendencijas: ką žmonės perka, ko ieško?

Didėja susidomėjimas premijuotomis knygomis, pavyzdžiui, „Booker“ sąrašais – ne tik trumpaisiais, bet ir ilgaisiais. To seniau nebūdavo. Žmonės žino, kas greitai bus išleista, laukia naujienų, knygas užsisako iš anksto.

 

Tikriausiai nemažai skaitai anglakalbės literatūros kritikos. Ar ji skiriasi nuo lietuvių kritikų tekstų?

Lietuvių kritikos tekstuose daugiau smulkmeniškumo, imanentinės analizės – vyrauja uždaras skaitymas. O anglakalbė kritika kaip tik aptaria kontekstus, mėgsta kūrinį lyginti su kitų autorių ar ankstesniais to paties autoriais kūriniais. Gal taip yra dėl to, kad lietuvių verstinėje literatūroje gana daug spragų.

 

Ne visada yra su kuo palyginti?

Būtent. Net klasikos vertimuose yra spragų, o šiandienėje verstinėje literatūroje jų, natūralu, dar daugiau. Be to, Lietuvoje nėra leidinio, kuris publikuotų vien verstinės literatūros apžvalgas, recenzijas. Tarkime, nėra nieko panašaus į „Lithub.com“, kur galima rasti kokias 7 tos pačios verstinės knygos recenzijas.

 

Viename interviu skaičiau, kad steigdamas leidyklą „Rara“ panaudojai tėvo palikimą. Tai labai įdomu, bet dar įdomiau, kaip apskritai kilo mintis įsteigti leidyklą? Matei nišą, kurią galėtum užpildyti?

Veiksnių buvo daug. Knygyne dirbu tris dienas per savaitę, todėl šiek tiek trūko veiklos ir papildomų pajamų. Be to, trūko nuoširdesnio santykio su knygomis, neapsiribojančio vien pirkimu ir pardavimu. Ir dar norėjau pasidalinti mėgstamomis knygomis. Vis atkreipdavau dėmesį į vertimų spragas. Pasitariau su žmona, mama ir bose, ir visos mano idėją steigti leidyklą palaimino.

O dėl palikimo – galėjau nusipirkti mašiną ar ką nors panašaus, bet man svarbiau įdomiai gyventi.

 

Leidyklos kūrimas tau – savotiškas nuotykis?

Taip. Nemanau, kad, jei įsteigiau leidyklą, būsiu leidėju iki mirties. Man nesinorėtų leisti knygų, kurių nesu skaitęs, kuriomis nepasitikiu. Jei neatrasiu pakankamai įdomybių, galbūt 2023 m. išleisiu ne 11 knygų, o tik 6. Tačiau bėdos neįžvelgiu, nes siekiu ne kiekybės, o kokybės. Pradėjau nuo didesnio knygų skaičiaus, nes norėjosi įsitvirtinti ir knygas leisti jau iš apyvartinių lėšų, o ne iš savų.

 

Nuo „Raros“ įkūrimo praėjo beveik dveji metai. Ar per tą laiką pasikeitė tavo santykis su leidyba, įsivaizdavimas apie leidėjo darbą?

Tikrai nesitikėjau, kad bus tiek ir tokio įvairaus darbo. Išleidęs pirmąsias knygas ir patyręs visą leidybinį procesą nuo pradžios iki galo supratau, kokie darbai man limpa, o kokie – ne. Mielai sėdžiu prie lentelių, fiksuoju pardavimų kiekius, išrašinėju sąskaitas, išvežioju knygas. Tačiau įvairių tekstų, susijusių su sklaida, rašymas nelabai limpa – tai ne tik feisbukas, instagramas, leidyklos puslapio tvarkymas, bet ir anotacijos, autorių pristatymai.

 

Taigi leidykla „Rara“ iš tiesų yra vienas žmogus?

Taip, pats net knygas išvežioju ir išnešioju po paštomatus. Ateityje tikiuosi susirasti pagalbininkų – žinoma, tai priklausys nuo leidyklos finansinio stabilumo.

Grįžtu prie ankstesnio klausimo. Labiausiai pradžiugino susidomėjimas nauja leidykla, iš pradžių jis buvo labai didelis. Malonu, kad literatūros laukas ir skaitytojai taip gerai „Rarą“ priėmė. Ir pardavimai yra didesni, nei tikėjausi. Atrodo, naiviai maniau, kad užteks knygos kokybės ir autoriaus vardo, bet realiai taip ir buvo – nereikėjo ypatingų pastangų reklamuojant leidyklą ir knygas. Manau, padėjo ir mano sugalvota prenumerata: „Raros“ knygas, kurios dar tik bus išleistos, galima užsisakyti iš anksto. Dabar turiu maždaug 160 prenumeratorių.

 

Absoliuti dauguma leidėjų tvirtina, kad leidyklos išgyvena tik leisdamos bestselerius. Na, ir dėl Kultūros tarybos paramos. Tačiau tarp tavo leidžiamų knygų bestselerių nėra, greičiau atvirkščiai – tai nišinė, elitinė literatūra.

Taip, tai mažos leidyklos privalumas: gali kiekvienai knygai skirti daugiau laiko, suformuoti sekėjų auditoriją. Nereikia parsidavinėti, leisti kūrinius, kuriais netiki. Didesnėms leidykloms bestseleriai reikalingi, nes jų tiražai dideli, o bestseleriai padengia mažiau sėkmingus tiražus.

„Rarai“ iš tiesų labai padėjo LKT parama. Taip pat prenumeratos, nes prenumeratoriai už knygas sumokėjo iš anksto. Tai suteikė galimybę atsistoti ant kojų. Be LKT paramos maža leidykla vargu ar išsivers – nebent labai padidins knygų kainas.

 

Kadangi leidi ne tik anglų ir amerikiečių, bet ir ispanų, portugalų autorių knygas, gal gali papasakoti, kaip ieškai vertėjų?

Tik pradėjęs svarstyti, kad noriu steigti leidyklą, susitikau su keletu leidėjų. Leidėjų laukas Lietuvoje labai draugiškas. Nors susitikau su jais kaip būsimasis konkurentas, kolegos man, galima sakyti, viską išpasakojo: su kuo verta dirbti, o su kuo – ne, kaip atrodo leidybos procesas, kokios kainos, įkainiai. Dėl to esu labai dėkingas. Leidėjai ir vertėjus rekomendavo – kas ką verčia, kokiose srityse specializuojasi. Be to, dirbdamas knygyne stebėjau verstinės literatūros srautą, prisirankiojau vertėjų pavardžių. Skaitau ir verstinės literatūros recenzijas. Taip ir susidarė vertėjų, į kuriuos galima kreiptis, katalogas.

Nusprendęs leisti V. Nabokovą, apie jokį kitą vertėją net galvoti negalėjau – tai Laimanto Jonušio kalibro tekstas. Su Mariumi Buroku bičiuliaujamės, juo, kaip vertėju, absoliučiai pasitikiu. Keli vertėjai – Alexandra Bondarev, Vilius Jakubčionis – „Raroje“ debiutuos. Tai mano bičiuliai, kurių tekstus esu skaitęs, ir, manau, jų gebėjimai puikūs.

 

Kokius išskirtum gero vertimo kriterijus? Vieni vis tiek labiau vertina tikslumą, kiti – skambesį, kalbos pagavumą.

Kriterijai priklauso nuo konkrečios knygos, nes skirtinguose tekstuose aktualūs skirtingi dalykai. Tarkime, „Pninas“ reikalauja skambesio, nes V. Nabokovo poetika grįsta melodingumu. L. Jonušys tai perteikė tobulai.

 

Ar nebuvo sunku prikalbinti tokį žinomą premijuotą vertėją?

Su Laimantu susitikome kavinėje-knygyne „Mint Vinetu“. Buvau visiškas pienius, dar nieko neišleidęs, taigi tiesiog papasakojau jam savo planus. Gal Laimantas nujautė, kad viskas bus gerai, bet per pokalbį vis dėlto pasitikslino, ar honoraras už vertimą tikrai bus. Patikinau, kad tikrai taip. (Juokiasi.) Dabar Laimantas verčia dar vieną V. Nabokovo knygą – romaną „Blyški ugnis“.

 

Rinkdamasis planuojamas leisti knygas galvoji apie jų populiarumą?

Leidžiu tas knygas, kurias pamėgau pats, nors mąstau ir apie vertimų spragas. Tarkime, Italo Calvino kūryba labai įdomi ir vertinga, bet į lietuvių kalbą iki šiol išversti tik 3 kūriniai. Tas pats galioja ir V. Nabokovui. Nors, žinoma, svarstau ir apie pardavimus. Kelias man itin patinkančias knygas atmečiau, nes supratau, kad dar nesugebėsiu jų tinkamai reklamuoti.

 

Nesi baigęs nei leidybos, nei vadybos studijų. Ar įkūrus „Rarą“ netrūko tokio pobūdžio žinių?

Mano galva, leidyba nėra mokslas, tai praktika. Baigęs leidybos studijas įgysi tam tikrus pradmenis, bet praktikoje jie beveik nieko neduos, nes nei vertėjų, nei redaktorių nepažinosi, nei žinosi įkainių.

 

„Raros“ knygų galima įsigyti ir leidyklos tinklalapyje, ir internetiniuose bei gyvuose knygynuose. Kur knygų nuperkama daugiausia?

Mano knygų nėra „Vagos“ knygynų tinkle, bet yra „Pegasuose“. Tiesa, „Raros“ leidiniai pasirodė jau prasidėjus karantinui, kai knygynai užsidarė. Todėl didžiuosiuose knygynuose egzempliorių parduota mažai. Tačiau galbūt „Raros“ auditorija ir nėra ta, kuri knygas perka „Pegasuose“.

Pagrindinės mano knygų pardavimo platformos yra internetinė „Raros“ parduotuvė, knygynas „Eureka!“ ir internetinis knygynas „Knygos.lt“ – jų pardavimai maždaug apylygiai. Ganėtinai sąmoningai siekiu, kad knygų kainos internetinėje „Rara“ parduotuvėje ir knygynuose būtų apylygės, antraip labai nustekenami knygynai. Dirbdamas „Eurekoje!“ supratau: jei leidyklos knygas pardavinės pigiau savo tinklalapiuose, tai nepriklausomiems knygynams bus labai sunku išsilaikyti. Dažnai žmonės į knygynus ateina tik apsižiūrėti, susidaro knygų sąrašus, o tada ieško knygų pigiau internete. Nors tie, kurie perka „Pegasuose“, tikriausiai apskritai nekreipia dėmesio į kainas. Tarkime, „Raros“ knyga „Pegase“ kainuoja 18,69 Eur. Nuo šios sumos „Rara“ gauna 40 proc., o „Pegasas“ – 50 proc. Kai kurie tinkliniai knygynai užsideda net 200 proc. antkainį – tai mane nustebino. (Juokiasi.)

 

Kai pasirodė pirmosios „Raros“ knygos, buvo nemažai žinučių apie leidyklą spaudoje, kurios, be abejo, suveikė kaip reklama. Kaip yra dabar – ar susidomėjimas nepradėjo mažėti?

Žmonių, kurie domisi rimtąja literatūra, nėra daug. Manau, didelė dalis tokių skaitytojų apie „Rarą“ jau žino. Kiti apie leidyklos knygas sužinos knygynuose, skaitydami žinutes socialiniuose tinkluose. Kol kas nejaučiu poreikio daugiau reklamuotis, bet, manau, toks laikas gali ateiti.

 

Vadinasi, „Raros“ skaitytojų auditorijos plėsti neplanuoji?

Neplanuoju leisti kitokio pobūdžio, platesnei auditorijai skirtų knygų, tad naujų skaitytojų ieškočiau kitaip – galbūt kada nors ateityje užpildydamas kitas intelektualiosios literatūros nišas, pavyzdžiui, verstinės eseistikos.

Beje, 2019 m. sausį įkūrus „Rarą“, atrodė, jog verstinės literatūros spragų labai daug. Tačiau per porą metų jos beveik užsipildė: buvo išversti Fernando Pessoa, Clarice Lispector, su „Austerlicu“ grįš W. G. Sebaldas, „Lapas“ tuoj leis Georges’ą Perecą. Kita vertus, gaila, kad daugumos svarbių autorių tiražai nebekartojami ir jų knygų įsigyti neįmanoma. Taip yra ir su I. Calvino, ir su Virginios Woolf knygomis. Kartą į „Eureka!“ užsuko užsienietis, kuris kolekcionavo V. Nabokovo „Lolitos“ vertimus į įvairias kalbas. Jis baisiai nuliūdo sužinojęs, kad negalime parduoti jam šios knygos vertimo į lietuvių kalbą, nes „Lolitos“ tiražas seniai pasibaigęs.

Matyt, dalis leidyklų bijo klasikai būdingo lėtojo pardavimo. Dideliais tiražais leidžiamos populiarios knygos išparduodamos ir po kelerių metų jų autorių teisių atsisakoma. O aš pirmenybę teikiu lėčiau judančioms knygoms. Ir noriu savo knygų katalogą rinkoje išlaikyti kuo ilgiau.

 

Turi svajonių knygą, kurią norėtum išleisti, bet kol kas nesiryžti?

D. F. Wallace’o romanas „Infinite Jest“. Norėčiau ang­liškai neskaitantiems žmonėms suteikti galimybę perskaityti šį kūrinį. Bet romaną sudaro maždaug 80 lankų, 1100 puslapių su daugybe išnašų. Išleisti tokią knygą 1000 ar 2000 tiražu neapsimoka jokiai leidyklai. Parama iš LKT vis vien būtų per menka, o amerikiečiai beveik neremia savo literatūros vertimų, jiems tai nelabai rūpi, nes ši tauta turi plačiausią literatūros lauką. Dar svajojau perleisti I. Calvino „Nematomus miestus“ – bet ši svajonė jau virsta kūnu. Labai norėjau išleisti W. G. Sebaldo „Austerlicą“, bet su savo pasiūlymu pavėlavau mėnesį – knygą leis „Baltos lankos“. Norėjau išleisti ir C. Lispector, bet pavėlavau 2 mėnesiais.

 

Taigi konkurencija tarp leidyklų vis dėlto egzistuoja?

Dabar – taip. Situacija stipriai pasikeitė per porą pastarųjų metų. Neseniai kalbėjausi su „Kitų knygų“ savininku Gediminu Baranausku ir jis patvirtino, kad tiek daug ir tokių aršių aukcionų dėl grožinės ir negrožinės literatūros anksčiau nebuvo.

 

Rašančių žmonių dažnai klausia apie jų misiją – kodėl rašo, ko siekia rašydami. Kokia tavo, kaip leidėjo, misija?

Misijos suformulavęs neturiu, bet nuojautų lygiu egzistuoja tam tikri principai. Literatūrą suvokiu kaip meno formą. Tie kūriniai, kuriuos žadu leisti, mano manymu, yra aukštos klasės pavyzdžiai, ką literatūra gali. Arba ką galima pasiekti eksperimentuojant su literatūra. Taigi misija labiau susijusi su skaitymo malonumu, o ne su noru keisti visuomenę. Nors kartais šie abu tikslai susipina, pavyzdžiui, Anne Carson romanas „Raudonos autobiografija“ yra senovės graikų mito interpretacija. Graikų mituose Gerijonas – raudona sparnuota pabaisa, o A. Carson kūrinyje tai raudonas sparnuotas vaikinas, įsimylintis Heraklį. Istorija įdomiai parašyta, labai poetiška, bet kartu turi ir LGBTQ+ potekstę. Ir nors homoerotinė meilė nėra svarbiausias knygos akstinas, tikiuosi, kad gal bus bent vienas žmogus, kuris, perskaitęs kūrinį supras, jog meilė tarp tos pačios lyties asmenų yra tokia pat dėmesio verta tema, kaip vyro ir moters meilė.

Tiesa, didžioji dalis „Raros“ knygų išskirtinės visų pirma dėl intelektualinių žaidimų. Jos labiau turtina skaitytojo vaizduotę, o ne plečia politines ar socialines sampratas. Man atrodo, tokios – labai literatūriškos – literatūros vis dar trūksta.

 

Neplanuoji ateityje leisti lietuvių autorių?

Kol kas ne. Darbas su lietuvių autoriais būtų kitoks, reikėtų imtis organizuoti ir renginius, pristatymus. Greičiausiai ir skaitytojų auditorija pakistų. Nors jei pakliūtų į rankas koks nors nuostabus lietuvių autoriaus rankraštis, manau, rimtai jį apsvarstyčiau.