Benediktas Januševičius. Skrybėlė su paukščiuku

Na, kad ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio port­retas. Pirmiausia pagalvoju apie jo nuotrauką, o ne muziką, tapybą ar poeziją. Portretas man užgožia M. K. Čiurlionio kūrybą ir asmenybę. Kaip pasakoja Stanislovas Žvirgždas knygose „Susipynusios vieno medžio šakos“ ir „M. K. Čiurlionis ir Vilnius“, 1908-ųjų birželį menininkas nusifotografavo Stanisławo Filiberto Fleury ateljė, įsikūrusioje Didžiosios ir Savičiaus gatvių kampe. Paskui Čiurlionis susigriebė, kad reikėję fotografuotis pas lietuvį. Paėmė iš Fleury negatyvą ir nunešė Aleksandrui Jurašaičiui, plušėjusiam Gedimino pr. ir Totorių g. sankirtoje. (Sovietmečiu ten pat buvo „Vilijos“ kavinė.) Taigi egzistuoja du šio portreto atspaudai.

Tai dar ne viskas. S. Žvirgždas cituoja Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę: „Tą rytą beveik nemigęs, vežęs pianiną, pervargęs, grįždamas prisiminė pažadėjęs „Šaltiniui“ nuotrauką. Įžengė pas fotografą, ir štai buvo padaryta ta nuotrauka, kurią visi pažįsta, kuri buvo didinama ir iš jos padarytas bareljefas ant paminklo. O tačiau toje nuotraukoje yra kažkas žuvę – nėra tos giedros išraiškos, kad ir kiek pilksvo veido – nėra to nuolatinio švytėjimo akių.

 

Daiva Kairevičiūtė. Poetas Benediktas Januševičius. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“
Daiva Kairevičiūtė. Poetas Benediktas Januševičius. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“

 

– Taip buvau nuvargęs, kad netgi nepasišukavau, – teisinosi man paskui.“

Eidamas fotografuotis jaučiausi labai prastai, smarkiai skaudėjo galvą. Šitaip jausdamasis ne tik niekur neinu, nieko nepajėgiu daryti, bet ir neįstengiu atsikelti iš lovos. Iš vakaro fotografavau „Vilniaus lapų“ festivalį, per naktį tvarkiau nuotraukas, tad miegui laiko beveik neliko. Tiksliau būtų sakyti, kad į fotosesiją ne atėjau, o atšliaužiau. Laimei, cirko triukų demonstruoti neprireikė. Nufotografuotas išsivilkau toliau fotografuoti „Vilniaus lapų“. Dar ir dabar šiame paveiksle matau save tokį – nei gyvą, nei mirusį.

Simboliška, kad mano rankoje atsidūrė skrybėlė su paukščiuku. Skrybėlė man primena jaunystę, o paukštis įkūnija dabartį. Mokydamasis vyresnėse klasėse ėmiau nešioti skrybėlę. Deja, mūsų visuomenė labai netolerantiška kitaip atrodantiems. Vis pasipainiodavo koks banditėlis ir atimdavo. Kai atėmė trečią, ketvirtos nebepirkau.

Taip jau susiklostė mano gyvenimas, kad medžius, paukščius regiu daug dažniau nei žmones. Vis sunkiau susikalbu su žmonėmis. Ir vis įdomesnis man atrodo augalų ir gyvūnų gyvenimas.

Kiekvienas gyvulėlis, žolelė – tai metafora, tam tik­ra žinia, kurią kartais pavyksta išlukštenti.

Medžiai užgulti zylių, po kiemą bėginėja karklažvirbliai, apie šulinį lesioja juodasis strazdas, triukšmingai pralekia meleta, netolies trimituoja gervės – smagumėlis.


Parengė Daiva Kairevičiūtė


Benediktas Januševičius – poetas, vertėjas, fotografas mėgėjas.