Ką reiškia būti nufotografuotam, kaip jautiesi fotografuojamas? Esama įsitikinimo, kad taip „pavagiama“ žmogaus siela... Tai turbūt retorinis klausimas. Kaip tau šis kadras? Tau svarbu atrodyti? O gal nufotografuotas tampi tiesiog spektaklio personažu, kuris gyvena jau atskirą gyvenimą?

Kalba keičiasi, vizualėja, esama nuogąstavimų, kad teksto (tradicine prasme) greitai apskritai neliks. O galbūt iš rašytojo irgi liks tik vaizdas?

 

Daiva Kairevičiūtė. Rašytojas Dainius Dirgėla. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“

 

Kadangi pats fotografuoju, būti nufotografuotam neskauda ir kadro, kad ir koks jame būčiau, negaila. Netgi atvirkščiai, jei kadrui tiko mano figūra ar veidas – prašom! Nesaugau savo atvaizdo, nes jo apsaugoti neįmanoma – esi nuolat stebimas ir fiksuojamas daugybės akių ir kamerų. Net kai manai, kad tavęs niekas nemato, turbūt tave vis tiek mato visa reginti akis (Dievo, feisbuko, didžiojo brolio, tų ar kitų saugumiečių, bet tai jau atskira tema).

Ši fotosesija buvo smagi, apie jos virtuvę ir apie fotografės Daivos Kairevičiūtės vėlesnius kompiuterinius fotoburtus nesinori šnekėti – tegul kalba galutinis rezultatas. Kaip fotografui, man buvo įdomu stebėti dirbančią Daivą. Kaip fotografuojamam – padėti jai įgyvendinti sumanymą. O žinant, kad čia pat už kadro visą laiką buvo žmona Rūta su tuomet dar kūdikiu Marcele Paulina, indų ekvilibristika kadre tebeatrodo labai trapi.

Jei pavogti žmogaus sielą būtų taip paprasta! Tikiuosi, siela daug stipriau apsaugota „iš aukščiau“, ir mes patys ją saugome, kitaip visi jau seniai būtume apvogti besieliai, pradedant gimimu ir kūdikyste, kai mylintys tėvai fiksuoja kiekvieną mažylio šypseną ir judesį. Žinoma, kiekvienoje fotografijoje atsiskleidžia šiek tiek žmogaus natūros, charakterio. Bet kad­ras kadrui nelygu: vienoks būsi netyčia užfiksuotas valgantis sriubą, kitoks – žaisdamas su vaiku, dar kitoks – specialiai žiūrėdamas ar nežiūrėdamas į fotokamerą, kai matai ar jauti, kad esi fotografuojamas.

Šis kadras su indais iš tų, kai esi vaidmenyje, kai fotosesija yra kaip improvizacija, mažas spektaklis, kurio režisierius – fotografas, o Tu – tik figūra, veidas tarp trapaus, dūžtančio rekvizito. Kadre esu su puodeliais, lėkštutėmis, ledų indeliais, padažinėmis ir kitais indais iš namų sekcijos su amžinatilsį Mamos palikimu. Tokį mane savo vaizduotėje pamatė Daiva, vienoje iš mano feisbuke esančių nuotraukų pastebėjusi sekciją su indais. Sena, sovietiniais laikais pagaminta tuometinėje Čekoslovakijoje tamsaus lakuoto medžio masyvo sekcija su indų servizais ir taurėmis – kažkam gal banalus praeities balastas, o man primena vaikystę, tėvus ir senelius, jų pietus, vakarienes ir pasibendravimus. Taip, viską galima išmesti, pakeisti ikėjomis ir indais už maksimų lipdukus, bet jie nebeprimins vaikystės ir artimųjų. Tad ir žvelgiu iš šios nuotraukos būtent taip – kažkoks sentimentalus pagyvenęs vyriškis pavargusiu žvilgsniu, pakritusiais paakiais, paslėpta plike, jo net pats gatvėje turbūt nepažinčiau ir klausčiau: „Kas jis toks?“ Nesvarbu. Įdomiau, jei kas nors kadre atpažins „Jiesios“ porceliano ledų indelius. Vadinasi, mes iš to paties laiko, iš tos pačios vaikystės, iš panašios praeities. Ar pavyks visa tai išlaikyti, ar viskas ims ir staiga suduš – klausimas, kankinęs mus su fotografe per fotosesiją. Tebekankina mane šis klausimas ir dabar, kai žiūriu į šią nuotrauką.

Kalba visada buvo ir vizuali, ir muzikali, ir subtili, ir grubi, ir... ir... Viskas priklauso nuo rašytojo, kaip kalbos valdytojo, talento žodžiais kurti pasaulį. Kai dar nebuvo tiek ekranų, retransliuojančių vaizdų srautus, žodžiai buvo rimti vaizdo kūrimo įrankiai. Tokie jie ir išliks skaitantiems, o ne tik žiūrintiems į statinius ar judančius paveikslėlius. O jei visų atmintyje iš rašytojo liks tik jo vaizdas, liūdna dėl rašytojo, bet smagu dėl fotografo ar dailininko, tą rašytojo vaizdą užfiksavusio.

Parengė Virginija Cibarauskė ir Daiva Kairevičiūtė

Dainius Dirgėla – poetas, fotografas, dramaturgas, šešių eilėraščių knygų autorius ir dviejų grupės SVETIMI poezijos antologijų bend­raautoris.