Skandalai, kilę dėl Jurgos Ivanauskaitės romano „Ragana ir lietus" (1993) ir Mariaus Ivaškevičiaus romano „Žali" (2002), puikiai reprezentuoja dvi pagrindines sritis, kurios dažniausiai sudaro literatūrinių skandalų pagrindą, –­ tai seksualinės elgsenos tabu laužymas ir sociokultūrinės tapatybės deformacija. Dviejų skandalų, kuriuos skiria beveik dešimtmetis, analizė leidžia palyginti, kaip atgavus nepriklausomybę kito visuomenės savivokos ir elgsenos modeliai, naudojimosi viešąja erdve įpročiai: tylūs ir baikštūs prie demokratinių laisvių dar nepratusios nepriklausomybės pradžios publikos priekaištai 2002 m. realizuojasi kaip aiškiai išsikristalizavęs pasipiktinimo ir savos vertybių sistemos gynimo diskursas.

Suvokti skandalo situaciją vien kaip papiktinimą-įžeidimą, grįstą moralės, teisės, religijos ar kitų kodų sistemomis, reikštų apsiriboti išskirtinai fasadine jo puse. Kultūrologas J. Ehratas įrodinėja, kad moralinis ar kitokio pobūdžio pasipiktinimas iš esmės niekuomet nėra pakankamas pagrindas nei skandalo realizacijai, nei tolesniam jo vystymui(si)¹. Todėl skandalą dera suvokti ir kaip skirtingų galios ir interesų laukų susikirtimo vietą, kaip kovos dėl tam tikros vertybių sistemos aikštelę.

Skandalas, peržengdamas būtiną ribą tarp to, kas privatu, ir to, kas vieša, ardo socialinės sistemos vientisumą ir bendrijos tapatybę. Ši bend­rija iš esmės visuomet yra linkusi išsaugoti vertybių sistemos status quo. Skandalas, kaip savisaugos reakcija, yra dominuojančios grupės priemonė blokuoti, o geriausiu atveju – sunaikinti kultūrinę naujybę. Tačiau galimas ir atvirkštinis variantas – tvarkos pažeidimą produkuojantis asmuo ar jų grupė gali sėkmingai pasinaudoti skandalo struktūra diskredituodama būtent dominuojančią grupę ir jos vertybių sistemą. Taigi skandalas, akivaizdu, yra manipuliacijai lengvai pasiduodantis reiškinys, todėl nieko keista, kad jis, kaip informacijos pateikimo šablonas, yra įsitvirtinęs šiuolaikinėje žiniasklaidoje. Stengiamasi modeliuoti informacijos turinį kaip tariamai papiktinantį, netoleruotiną tvarkos pažeidimą ir pateikti jį publikos verdiktui.

Kalbant konkrečiai apie literatūrinius skandalus, svarbu pabrėžti, kad skandalas nėra vidinė teksto savybė, o veikiau socialinės struktūros elementas, tai, kas „užkraunama ant viršaus". Skandalo efektas yra specifinio perskaitymo rezultatas: „Kaip galima matyti daugeliu XX a. novatoriškų, provokuojančių, polemiškų literatūros kūrinių atveju, tekstai publikos dažniausiai būdavo „pasisavinami" ir transformuojami (pritaikant kūrinius aktualiems to meto rūpesčiams, ideologijoms ir baimėms), nepaisant autoriaus intencijų ar netgi paties kūrinio reikšminio lauko."²

Aktualizacijos svarba išryškina itin svarbų elementą: tvarkos pažeidimo mastas, kad ir koks ryškus ir drastiškas būtų, nėra pakankama sąlyga, juo labiau garantas, skandalo su(si)formavimui. Todėl nenuostabu, kad retkarčiais tuo pačiu metu pasirodę ir turinio požiūriu panašaus „skandalingumo" kūriniai sulaukia skirtingų reakcijų: vienas, tarkime, prikalamas prie kryžiaus, o kitas lieka nuošaly niekieno nepastebėtas.

Literatūriniai skandalai ne tik žymi tvarkos pažeidimą, bet ir neatšaukiamai tą tvarką pakeičia, kitaip tariant, po skandalo socialinės sistemos nebegalima atstatyti į ikiskandalinį būvį. Tai reiškia, kad pasipiktinusiam kolektyviam subjektui net ir laimėjus „moralinę kovą" prieš maištaujantį sis­temos elementą, pažeidimo padaryta „žala" yra neatitaisoma. Reiškinys tampa precedentu. Todėl skandalas visuomet „laimi", visuomet perkainoja nusistovėjusius verčių orientyrus, suardo status quo.

Erotikos iššūkis: J. Ivanauskaitės romanas „Ragana ir lietus"

J. Ivanauskaitė lietuvių literatūros panteone išsiskiria kaip provokatorė, laužiusi socialines normas ir estetinius kanonus. Skandalingiausias jos kūrinys – romanas „Ragana ir lietus" išgarsėjo kaip pirmoji „uždrausta knyga" nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Skandalas, kurio epicentre atsidūrė J. Ivanauskaitė ir jos romanas, buvo dviejų branduolių. Vienas iš jų – nei­giama konservatyviosios visuomenės dalies sankcija vertybių sistemą pažeidusiam kūriniui. Savo ruožtu antrasis skandalo branduolys buvo neigiama progresyviosios visuomenės dalies reakcija būtent į platinimo apribojimą, priminusį dar neseniai Sovietų Sąjungoje veikusį cenzūros mechanizmą. Šie du skandalo branduoliai plėtojosi skirtinguose lygmenyse ir skirtingu intensyvumu: neigiama reakcija į kūrinį (išskyrus oficialų sprendimą apriboti jo platinimą) daugiausiai rėmėsi paskalomis ir gandais, buvo gana fragmentiška, menkai dokumentuota ir išreikšta tarsi „puse lūpų". Pasipiktinimas „cenzūros" apraiška – priešingai –­ buvo aiškiai struktūruotas ir plačiai eksploatuotas žiniasklaidos.

Pirmasis branduolys. Skandalas vaiduoklis: reakcija į kūrinį

Pereinant nuo socialistinės prie demokratinės vertybių sistemos buvo susidaręs tam tikras standartinių vertinimo operacijų vakuumas. Trūko pavyzdžių, elgsenos gairių, kaip naujomis gyvenimo sąlygomis reflektuoti viešą tvarkos pažeidimą – kiek tai valstybės struktūrų jurisdikcija (kaip kad buvo ligi šiol), o kiek pačių jos piliečių reikalas. Taigi konservatyvesnis ir permainų sutrikdytas skaitytojas, susidūręs su tokiais literatūriniais elementais kaip masturbavimasis žvake, lesbietiška meilė ar dėl kunigo šlaunų galvą pametusi moteris, veikiausiai galėjo jaustis įžeistas. Tačiau drauge tokio pobūdžio literatūros atsiradimas buvo viena išsikovotos laisvės apraiškų, tam tikra demokratijos kaina, kuria piktintis, ypač Nepriklausomybės pradžioje, buvo tiesiog nepadoru.

Būtent todėl romano pasirodymas tokiame prieštaringame kontekste lėmė tylią pasipiktinimo knyga bangą. Pasirodžiusiose publikacijose „tarp eilučių" leidžiama suprasti, kad šioks toks sąmyšis visuomenėje vis dėlto kilęs, tačiau straipsnių autoriai, užuot reiškę savo poziciją, buvo labiau linkę blefuoti ir viso labo svarstyti, kas čia tokio skandalingo, kodėl apskritai kalbama (jei kalbama) apie šį romaną ir t. t. Taigi laikytasi saugios distancijos, tarsi pasipiktinimas kūriniu liestų neidentifikuojamą Kitą, kuris vengia demonstruoti savo pažiūras viešumoje. Tai nulėmė vaiduoklišką skandalo pobūdį: kažkas kažkur ir dėl kažko piktinasi, bet piktindamasis slepiasi.

Vadinasi, „Raganos ir lietaus" kaip tvarkos pažeidimo samprata, priešingai nei dabar esame įpratę, išsivystė privačioje terpėje (tai paradoksalu, ypač atsižvelgiant į faktą, kad skandalo poveikio laukas buvo išties didelis). Savo ruožtu žiniasklaida, siekdama reprezentuoti avangardinę, į naujumą orientuotą laikotarpio atmosferą, dažniau stojo į J. Ivanauskaitės pusę, nei eskalavo skandalą. „Lietuvos aide" (1993-07-23) S. Parulskis pažymi, kad nešvankumo, pornografijos ir seksualinių vaizdinių poreikis pastebimas jau nuo 1988 m. ir kad šiuo požiūriu J. Ivanauskaitės kūrinys viso labo iliustruoja bendrą tendenciją. „Respublikoje" (1993-07-20) formuluojama panaši mintis, esą tie, kuriuos piktina sekso scenos su kunigu ar šventuoju (o tų besipiktinančių, reikia suprasti, yra), paprasčiausiai atstovauja smulkmeniškam, davatkiškam ir šventeiviškam diskursui, šitaip ignoruodami faktą, kad tiek kunigas, tiek ir šventasis, be kita ko, yra dar ir vyrai, tad kūniški geiduliai jiems nesvetimi. O V. Rubavičiaus straipsnyje („Respublika", 1993-07-09) netgi leidžiama suprasti, kad romanas pralenkia savo laiką: „J. Ivanauskaitės kūryba meta iššūkį kritikai, o pastaroji, deja, kol kas nepajėgi interpretuoti šios rašytojos knygų." Tokia pagrindinių dienraščių pozicija romano atžvilgiu anaiptol neprimena skandalo produkavimo. Tad visai tikėtina, kad bent Nepriklausomybės pradžioje populiaresniu laikytas manevras „negaminti" skandalo iš to, kas būtų traktuota kaip skandalas LTSR kontekste – šitaip aiškiai supriešinant skirtingų ideologijų verčių sistemas.

1993 m. spaudoje išryškėjo specifinė nežinomybė, kone detektyvas, nes viešojoje erdvėje daugiausiai dominavo klausimai ir dvejonės, o ne tvirti teiginiai ar juo labiau pasmerkimai. Z. Čepaitė rašo: „Galbūt galėtų šokiruoti tai, kad autorė randa progų pavaizduoti ne vien vyro ir moters, bet ir dviejų moterų santykį bei masturbaciją" („Akiračiai", Nr. 10, 1993). Galbūt! Tarsi ieškoma, svarstoma, kas galėjo papiktinti tą konservatyvųjį, jautrųjį skaitytoją (kuris, nors viešumoje ir nepasirodo, publikacijų autorių vis dėlto yra konstruojamas kaip numanomas priešininkas). Tvarkos pažeidimo įtampa kybojo ore, bet taip ir nebuvo realizuota.

Idealo konstravimas

1) Moteriškumo sampratos transformacija. „Ragana ir lietus" nebuvo pirmoji „pikantiška" knyga lietuvių literatūros istorijoje, tačiau viena pirmųjų, parašytų moters. Į šią lyčių nelygybę tuomečiai recenzentai ypač atkreipė dėmesį. Antai Z. Čepaitė svarstė: „Priežastis, dėl kurios, pasigirsta nuomonių, romanas galėjo sulaukti neigiamos valdžios vyrų reakcijos, esą ši – kas leidžiama vyrams, neleidžiama moterims. (...) Iš dalies tiesa. Beveik tuo pat metu išėjęs R. Gavelio „Vilniaus džiazas", kuriame nešykštėta ir grupinio sekso gabaliukų, jokių viešų priekaištų iš dorovės prievaizdų nesusilaukė." Pati J. Ivanauskaitė šį aspektą taip pat buvo linkusi išryškinti: „Manau, „Raganoje" daugelį šokiravo ir tai, kad moteris drįso aprašinėti dalykus, kurie Lietuvoje kažkodėl leidžiami tik autoriams vyrams. Tarsi lietuvaitė turėtų apsiriboti rūtų darželio simbolika, ir – jokios fiziologijos" (2003-11-02). Tiek J. Ivanauskaitės poza literatūros lauke, tiek moterų, figūruojančių romane, nežabotas aistringumas ir kūniškumas savu laiku traktuoti kaip pasikėsinimas į patriarchalinę visuomenės struktūrą.

2) Tylinti, tačiau gundoma Bažnyčia. Kitas populiarus idealo konstravimo diskursas buvo pastanga aktualizuoti Bažnyčią kaip vieną svarbiausių skandalo auditorijos subjektų. Esą juk romane figūruoja tiek gašlūs kunigas ir viduramžių šventasis, tiek su Marijos Magdalietės aistros protrūkiais turintis grumtis Jėzus, vadinasi, priežasčių yra daugiau nei reikia, kad Bažnyčia būtų suinteresuota romano pasmerkimu bei platinimo apribojimu. Tačiau jokia bažnytinė institucija ar jos atstovai į romaną „Ragana ir lietus" viešai nereagavo. Viename iš „Respublikos" straipsnių (L. Poškus, 1993-08-10) klausiama: „Kodėl komisija tokia išranki? Kodėl jai parūpo J. Ivanauskaitės „Ragana ir lietus" – ir visai nerūpi ne mažiau „seksualūs" ar „erotiniai" R. Gavelio romanai? Kodėl jai visai nerūpi tai, kad Rusų dramos teatro „Makbete" grynai to teatro „žiūrovų kontingentui" patenkinti, be jokios prasmės, reikalo ir skonio demonstruojamas velnio tuzinas pusnuogių raganų, ledžių ir juokdarių – su visom jų tikrom ir menamom, standžiom ir nuvytusiom grožybėm? O gal viskas paprasčiau – J. Ivanauskaitės „Ragana ir lietus" užkliuvo bažnytininkams, įžvelgusiems joje (...) ereziją, o ne erotiką? Žinia, bažnytininkai (...) Marijos žemėje tampa nežinia kelinta valdžia." S. Parulskis laido panašias replikas: „Neskaičiau J. Ivanauskaitės romano, bet pavartęs tikiu, kad ir Bažnyčia mielai sutiktų pasirašyti po draudimu platinti šią knygą. Mat ten ir falų, ir moteriškų olų, ir spermų, ir orgazmų, o visu tuo domisi ne tik žemės eiliniai, bet ir kunigas, ir vienuolis, ir, rodos, pats Kristus."

V. Daunys tokio pobūdžio provokacijas pavadino „Bažnyčios gundymu" („Lietuvos rytas", 1993-07-31), kitaip tariant, bandymu įtraukti Bažnyčią į potencialią polemiką ir tokiu būdu išgryninti priešininko poziciją. Tačiau Bažnyčia šias provokacijas ignoravo ir į skandalo produkavimą neįsitraukė.

Na, o įdomiausia tai, kad tiek S. Pa­rulskis, tiek V. Daunys prisipažįsta romano dar nė neskaitę. Ši paradoksali detalė, galimas daiktas, yra vienas svarbiausių skandalo poveikio elementų: skandalo metu kūrinio turinys (reali, faktinė tiesa) nėra svarbus, nes su juo dažnai net nėra susipažįstama. Pakanka vos kelių skandalą identifikuojančių ženklų, frazių, paduoto tam tikro tono, ir publika jau yra įsitikinusi, kad gali adekvačiai spręsti apie „skandalingą reiškinį". Kitaip tariant, jei keletas socialinės erdvės dalyvių identifikuoja tvarkos pažeidimą ir ima piktintis, tikėtina, kad netrukus ims piktintis visa minia, nors didelė jos dalis nė dorai nežino, dėl ko piktinamasi.

Antrasis branduolys. Reakcija į „cenzūrą"

Skandalas, išsikristalizavęs dėl romano platinimo apribojimų, buvo labai aiškiai ir energingai artikuliuotas. Tokiu būdu tik ką nepriklausomybę atgavusios valstybės intelektualinis avangardas demonstravo savo prielankumą demokratinėms teisėms ir laisvėms.

Vilniaus miesto savivaldybė sudarė komisiją (Vyriausybės nutarimui „Dėl kino filmų, videofilmų ir videoprogramų viešo rodymo, tiražavimo ir platinimo, erotinio pobūdžio renginių viešo rodymo ir erotinio bei smurtinio pobūdžio spaudinių platinimo tvarkos" vykdyti), kuri romaną „Ragana ir lietus" pripažino erotiniu ir uždraudė jį platinti įprastuose (neerotinio pobūdžio) Vilniaus knygynuose (kitiems Lietuvos miestams sprendimas negaliojo). Kaip vykdomas komisijos sprendimas, turėjo prižiūrėti Spaudos kontrolės valdyba, tačiau ši institucija nebuvo itin uoli ir prieš knygynus, nesilaikančius komisijos sprendimo ir pardavinėjančius „Ragana ir lietų", nebuvo imtasi jokių prievartinių veiksmų. Taigi pats „uždraudimo" faktas tebuvo visiškas formalumas, neturėjęs jokio realaus poveikio, užtat plačiai eskaluotas žiniasklaidos ir ilgainiui tapęs pamatu „Raganos ir lietaus" skandalingumo mitui.

Komisijai paskelbus nuosprendį demokratinių teisių ir laisvių apologetai pirmiausia piktinosi, kad remtasi nežinia kokiomis erotikos ir pornografijos terminų sampratomis: nors sprendimas apie romano platinimo apribojimą jau buvo patvirtintas, komisijos pirmininkas R. Matulis pripažino, kad dar tik laukiama iš Teisingumo ministerijos detalaus šių sąvokų išaiškinimo. Kitaip tariant, sprendimas dėl romano erotinio pobūdžio buvo priimtas intuityviai, klausantis „sąžinės balso". Pasiteiravus komisijos pirmininko, kokia jo nuomonė apie romaną, šis atsakė: „Apie patikimą čia net kalbos negali būti (...). Nemanau, kad skaičiusieji šį romaną ginčytųsi, jog jis nėra erotinis. Dėl to neturėtų kilti abejonių." Šis „žinojimas be abejonių" nesivadovaujant jokiais teisiniais aktais formavo požiūrį, kad komisijos vertinimo kriterijai yra grynai spekuliatyvaus pobūdžio. Toks komisijos „savivaliavimas" ir teisinės sistemos spragos pakurstė kalbas apie cenzūrą. Komisijos sprendimas vertintas kaip demokratinės sistemos pažeidimas, o pati komisija – kaip buvusios sovietinės sistemos reliktas.

Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas apriboti romano platinimą šį kūrinį stigmatizavo, taip pasmerkdamas jį neišvengiamam populiarumui, o rašytojai suteikdamas aukos statusą. Tai puikiai iliustruoja dėsnį, kad radikali pastanga eliminuoti tvarkos pažeidimą dažniausiai integruoja jį į pačią sistemą. Vis dėlto atsižvelgiant į santykinai mažą publikacijų, reflek­tuojančių romano „cenzūravimo" faktą, skaičių, gana sudėtinga paaiškinti, kaip ši sensacinga žinia pasklido tarp skaitytojų ir kokiu būdu vos per porą savaičių buvo išparduotas net 25 000 tiražas. Akivaizdu, kad gandai „iš lūpų į lūpas", kaip dar nuo sovietinių laikų nepamirštas įprotis, tebeturėjo didžiulę reikšmę komunikacijos struktūrose. Aišku viena: sklaidos bei simbolinio kapitalo požiūriu, įvairūs galios struktūrų skirti apribojimai ir draudimai yra bene geriausia, kas gali ištikti kūrinį.

Skandalo mitas: reikšmės nuokrypis

Galima sakyti, kad gerokai skandalingesnis buvo ne kūrinys, o jo „cenzūravimo" faktas. Tačiau ilgainiui šios dvi skandalo plotmės susipynė į vieną, dviejų branduolių skandalas buvo mitologizuotas ir tapo vientisas. Šią recepcijos transformaciją nulėmė viešinančio tarpininko, kuriuo rėmėsi besipiktinantieji romanu 1993 m., tipas, t. y. gandai ir paskalos, nedokumentuota ir „sugedusio telefono" efektui pavaldi medžiaga. Todėl nenuostabu, kad nė dešimtmečiui nepraėjus įvairiuose straipsniuose susiduriame su įvairiais faktų iškraipymais, taip pat skandalizavimo pastangomis.

Pavyzdžiui, A. Peluritytė-Tikuišienė jau 2001 m. konstatuoja: „Romanas sukėlė tikrą vertinimų audrą lietuvių periodinėje ir literatūrinėje spaudoje." Deja, pervertus anuomet tokius reikšmingus laikraščius kaip „Lietuvos rytas", „Respublika", „Lietuvos aidas", „Šiaurės Atėnai", „7 meno dienos", „Literatūra ir menas", „Atgimimas", „Voruta", „XX amžius", „Akiračiai", jokios audros nematyti: galima suskaičiuoti ne daugiau nei 8–10 publikacijų, kuriose, tarp kitko, J. Ivanauskaitė dažniausiai palaikoma arba apskritai palikta nuošaly, nes pagrindinės kritikos strėlės smigo į romano platinimą apribojusią komisiją.

Taip pat nuolat sutapatinamos uždraudimo ir platinimo apribojimo kategorijos. Tokie netikslumai labiausiai ir produkuoja skandalo mitą, suteikia jam verčių, kuriomis jis lig tol nedisponavo. O juk iš tiesų „Ragana ir lietus" nebuvo vienintelis kūrinys, sulaukęs komisijos dėmesio. Pavyzdžiui, buvo nuspręsta, kad 1993 m. žurnalo „Jaunimo gretos" ketvirtasis numeris yra erotinio pobūdžio – jį taip pat leista platinti tik specialaus pobūdžio knygynuose. Kitąsyk nutarta, kad per SAT-1 rodoma daug erotikos, tad buvo uždrausta savaitgaliais tą erotiką rodyti. Netgi buvo mėginta įrodyti, kad „Kalba Vilnius" savo programoje taip pat propaguoja erotiką ir „kitus negerus dalykus". Tad dar iki J. Ivanauskaitės atvejo tuo pačiu erotikos pagrindu buvo „uždrausti" net septyni kiti kultūros reiškiniai. Beje, nė vienas iš šių komisijos nutarimų neturėjo jokios galios, kadangi nebuvo institucijų, kurios kontroliuotų sklaidos srautus.

Mito struktūrą tvirtina ir nežinojimas, kokia būtent komisija šiuos nutarimus skelbė, kam ji atstovavo ir kokias funkcijas vykdė; neretai klaidingai teigiama, kad knygos platinimas apribotas dėl „pornografinio" ar „antikrikščioniško" turinio – iš tiesų terminas „pornografija" komisijos pasėdžiuose svarstytas, bet jo atsisakyta, o apie „antikrikščionišką turinį" neužsimenama nė vienu žodžiu.

Žinoma, daugelis vyresnių nei 35-eri metai žmonių prisimena romano „Ragana ir lietus" pasirodymo aplinkybes ir tuo metu susidariusį emocinį klimatą. Tikėtina, kad gandai ir paskalos, kitaip tariant, „pogrindinė", nedokumentuota kritika, formavo gerokai ryškesnę tvarkos pažeidimo pajautą. Tačiau skandalui būtiną viešąją erdvę pasiekė tik nestiprūs aidai.

Dažnai kartojamas skandalo siužetas ir „padailintos" jo dekoracijos įsirašė į romaną „Ragana ir lietus" apgaubusį mitą, tapo identifikacine kliše. Kitaip tariant, skandalo struktūra susidarė post factum.

Skandalo provokavimas: J. Ivanauskaitės indėlis

Prie „Raganą ir lietų" apgaubusio mito itin prisidėjo ir pati autorė, mielai prisiėmusi aukos rolę. Viename interviu rašytoja prisipažįsta: „Apie „Raganos skandalą" rašė visi laikraščiai, o aš buvau kur kas mažiau užsigrūdinusi nei dabar. Jaučiausi taip, tarsi nepriklausomybę atgavusi Lietuva būtų tyra, skaisti, be nuodėmės, o aš ją būčiau suteršusi nedovanotinom šventvagystėm. Mano knygai buvo prisegtas epitetas „pornografinė", skambėjo baisiai, ir daugybė žmonių, nelabai nutuokiančių, ką tai reiškia, į mane žiūrėjo atitinkamai pasibaisėję."³ Ironiška, bet „visi laikraščiai" apie tai ne tiek jau daug ir rašė, o tie, kurie vis dėlto rašė, dažniausiai palaikė J. Ivanauskaitės poziciją ir piktinosi nežinia kuo grįstu Vilniaus savivaldybės sprendimu.

Be to, nors pati rašytoja dėjosi labai priblokšta kilusios „pasipiktinimų ir kritikos bangos", skandalą, kaip teksto skaitymo strategiją, ant galinio „Raganos ir lietaus" viršelio ji pati ir pasiūlė: „Nesiekiu šiuo romanu sukelti skandalo. Žinau, kad sulaužiau kai kuriuos tabu, meilės istorijos herojumi pasirinkdama kunigą ar gana atvirai vaizduodama erotines scenas." Tokia anotacija būtų tinkama, tarkime, antram knygos leidimui, kai jau žinoma pirminė kūrinio recepcija. Tačiau pirmame leidime toks pristatymas yra lyg „užbėgimas už akių" manipuliuojant skaitytojo dėmesiu ir primygtinai jį kviečiant ieškoti pasipiktinimo.

Silpni, nepagrįsti romano kompoziciniai sprendimai, nemotyvuotas seksualinių scenų šiurkštumas, neskoningumas taip pat perša mintį apie apgalvotą pastangą kurti ne dėl vidinės būtinybės (skandalas-polemika), o dėl tabu laužymo vardan paties laužymo (skandalas-projektas). Kita vertus, žvelgiant iš feministinės perspektyvos, romaną „galėtume laikyti ne laisvos, bet iš patriarchalinių stereotipų besilaisvinančios moters kūriniu"⁴, o tai reikštų, kad susiduriame ne su provokacija vardan provokacijos, bet su siekiu perstruktūruoti socialinių vertybių lauką, pakeisti moters statusą, suteikti jai galimybių, kuriomis lig šiol disponavo vien vyrai. Tokį siekį, o ir apskritai skandalo pobūdį jau derėtų vadinti skandalu-polemika.

¹ Johannes Ehrat, „Power of Scandal: semiotic and pragmatic in mass media", Toronto: University of Toronto Press, 2011, p. 4–5.
² Jago Morrison, Susan Watkins, „Introduction: the Twentieth-Century Novel in the Public Sphere", „Scandalous Fiction: The Twentieth-Century Novel in the Public Sphere", New York: Palgrave Macmillan, 2007, p. 13–14.
³ Interviu su rašytoja J. Ivanauskaite (kalbina S. Daugirdaitė), 2003 11 02, http://www.lsc.vu.lt/assets/leidiniai/indexe127.html?show_content_id=802.
⁴ Solveiga Daugirdaitė, „Kur link eina moterų literatūra", Dialogas, 2002, Nr. 0.