Peter Pomerantsev. „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma. Nuotykiai naujojoje Rusijoje“. Iš anglų kalbos vertė Gražina Nemunienė. – V.: „Sofoklis“, 2015.

 

Peteriui Pomerantsevui Rusija reiškia šiek tiek daugiau nei gimtinė ir daug mažiau nei namai. Jo tėvai, politiniai pabėgėliai iš Sovietų Sąjungos, niekada į Rusiją nebegrįžo. Tačiau į pasikeitusią šalį 2006-aisiais lėktuvu iš Londono nusileido jų sūnus – Peteris. Jam magėjo pažinti kraštą, kuriame gimė, bet kuris seniai nėra jo tapatybės dalis. Nes ten pernelyg greitai viskas keičiasi. Tuos kaitos modelius, trajektorijas ir matricas jis aprašė knygoje „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma“. Žanras – publicistinė esė. Temos –­ visuomenės sluoksniai, Rusijos siela, tapatybė, savivoka, žiniasklaidos problemos bei virtuvė.

Būtent žiniasklaidos virtuvė, įtakos formavimas pasitelkiant žiniasklaidos priemones bei vadinamoji reikiama tiesa, mano galva, yra svarbiausia, vertingiausia knygos dalis. Herojumi nurodyčiau, žinoma, patį autorių ir jo savivokos skilinėjimo trajektorijas. Esė po esė, kurias, beje, galima skaityti ir ne iš eilės, atskleidžiama žurnalistinių tyrimų eiga, siužetų konstravimas, kol galiausiai pats autorius tampa siužetu ir, nebegalėdamas ištverti sistemos dvilypumo ir vengdamas sąmonės skilimo, išvyksta iš jam nesuprantamo pasaulio, kuris išoriškai švyti kaip bet kuri didžiulė, graži, turtinga šalis, bet praktiškai jos istorija perkuriama kasdien.

Tai šalis be istorijos. Čia vyksta nuolatinės tapatybės rekonstrukcijos. Todėl liekama be savasties. Be pamatų. Be šaknų. Neapleidžia įspūdis, kad postsovietinė tikrovė primena Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“. Sandėris su pačiu velniu leidžia išsaugoti gyvybę. Žmonės čia turi daug veidų. Tiek, kiek prireiks. Žodžiui „kyšis“ čia yra daugiau sinonimų, negu eskimai turi žodžiui „sniegas“. Korupcija lyg voratinklis raizgo ir skaido bend­ruomeniškumą. Niekas niekuo netiki. Galop imi abejoti pats savimi. Kas tu? Kodėl tu? Iš kur tu?

Nuolatinis istorijos perkonstravimas sutampa ir su tapatybių pervartomis. Todėl ypatinga vieta atitenka žinia­sklaidai. Tai ji kuria šiandienos valstybės tiesą. Bet žmonės, kol gyvi, turi atmintį. Kai kurie, žinantys ir menantys per daug, ilgai gyvi nebūna. Ir tai ne veiksmo filmas, bet trumpi pastebėjimai Londone gyvenančio prodiuserio ir žurnalisto, rašančio „The New Yorker“, „Newsweek“ ir kt. leidiniams.

Itin įtaigiai, vizualiai pasakojama apie atmintį ir žmones. Apie išarchitektūrinimą, prisiminimų dekonstravimą, nes kiekviena valdžia radikaliai keičia ankstesniąją: Leninas ir Trockis griovė prisiminimus apie carus, Stalinas apie Trockį, Chruščiovas apie Staliną, Brežnevas apie Chruščiovą, o perestroika sugriauna visą komunistinį šimtmetį... Ir kiekvieną kartą herojai kreipiasi į niekšus, gelbėtojai apibūdinami kaip velniai, keičiami gatvių pavadinimai, iš fotografijų ištrinami veidai, iš naujo išleidžiamos enciklopedijos (p. 150). Atminties trūkinėjimai suskaldo realybę. Ir nuolat lydi paradoksas: mesianistinė pasaulėjauta šalia destruktyvios gyvensenos.

Knyga yra aiškiai struktūruota. Pasirinktas modelis primena televizinį reportažą, sudarytą iš trijų veiksmų, trijų teminių blokų. Pirmajame veiksme autorius pasakoja savo, kaip prodiuserio, patirtis kuriant realybės šou Rusijoje, –­­ galop pati Rusija virsta vienu dideliu, gerai surežisuotu realybės šou. Visada ir visur kybo marionečių virvutės. Keisčiausia, kad nė viena marionetė nenori ištrūkti. „Taigi Maskva rytais galėjo atrodyti kaip oligarchija, po vidurdienio kaip demokratija, o vakare kaip totalitarinė valstybė.“

Čia atskleidžiamos pavardės ir motyvai, kaip reikia kurti „teisingą“ žinia­sklaidą, kaip kuriamas įvaizdis, tiesa. Įdomus personažas Surkovas, „pilkasis kardinolas“. Jis per visą pokyčių laiką nuo Sovietų Sąjungos subyrėjimo nė nemirktelėdamas keitė pavardes, pareigas, vadus ir ideologijas. Bandydamas atsekti jo pokyčių liniją autorius siekia įrodyti, kad žymusis bestseleris „Beveik nulis“ yra parašytas būtent jo. Išorinės prielaidos gana menkos, tačiau aiškėja, kad būtent Surkovo gyvenimo linija, jo žinios, patirtys būtų leidusios parašyti vieną taikliausių dabarties Rusijos satyrų apie socialinį gyvenimą ir apskritai apie žmogų. Peteris vertindamas ironizuoja: Padangių kūryba! Kūrybos aukštumos! (…) Mato pasaulį kaip erdvę, kurioje galima projektuoti skirtingą realybę. Surkovas aiškiai išreiškia naujojo elito filosofiją, postsovietinių supermenų, kurie yra stipresni, aiškiau mąstantys, greitesni ir lankstesni už visus buvusius anksčiau. (...) „Viskas yra viešieji ryšiai“ – tapo mėgstamiausia Rusijos fraze. Šie naujos kartos Rusijos žmonės tuo pačiu metu yra ir ciniški, ir apsišvietę (p. 104).

Vis dėlto, šalia ironizavimo, konkretizuojama ir nauja kuriama tapatybė. Žmonės, išgyvenę ir komunizmą, ir demokratiją, ir oligarchiją, ir mafiją, nebetiki niekuo. Dvejinasi ir skyla jų pasaulis: Kažkas panašaus atsitiko ir Rusijos elitui: sovietinio režimo laikotarpiu išmoko apsimetinėti, kad išgyventų, o dabar, nors ir nėra būtinybės nuolat keisti spalvas, jie vis tiek tą su džiaugsmu daro, konformizmui suteikdami estetizmo atspalvį (p. 105). Vertė atskiriama nuo politinio ir dorovinio turinio. Žmogaus poelgiai nėra vertinami pagal šiuos matus. Naujasis žmogus yra autonomiškas ir nepriklausomas nuo savo istorijos. Gyvendamas nuolatiniame teatre jis priima savo vaidmenį ir nesvarsto poelgio padarinių. Nes padarinių nuolat atmintį trinančioje visuomenėje nebūna.

Šis miestas, šie žmonės neturi praeities šleifo. Istorija naudojama tik tiek, kiek reikalinga pateisinti dabartį. Nuolatinė manipuliacija faktais tikrovę daro siurrealistinę, iš jos belieka vienadieniai efektai, vienadienis performansas. Kažkas, ko rytoj nebebus. Nes rytojus priklausys naujoms tiesoms. Savotiškas postmodernizmas. Siela vis persirašinėja. O viskas aplink yra amžini simuliakrai. Nesuderinami kraštutinumai yra lygiavertės tiesos pamatas. Nes nėra istorijos. Nėra patyrimo. Trapi tikrovė su­byra kaskart prisireikus naujos. Tampa įmanoma viskas, nes niekas nėra tiesa. Utopinė tikrovė: išsikonstruojanti, susikonstruojanti, persikonstruojanti ir taip gyvuojanti per nuolatinį judesį, kismą, nes: „Aš liberalas... O tai gali reikšti bet ką!“ (p. 108) Lieka tik žmogus. Kamu­fliažinis, kaip ir visa jį supanti tikrovė: „Tai tik darbas. Tai ne tu“ (p. 257).

Kitas aktualus aspektas – vadinamoji guru kultūra. Terpė joms labai palanki. Jie žino, kokiems būti, kaip gyventi, ką manyti. Jie žino. O tu tylėk ir vykdyk, nes kitaip būsi atstumtas ir paliktas vienas. Pomerantsevas, norėdamas atskleisti istorijas apie sektas, vėlgi pasirenka žurnalistinio tyrimo kelią. Bandydamas išsiaiškinti, kaip žuvo dvi jaunos, perspektyvios manekenės, jis ateina iki pat istorijos pamatų. Skverbtis į sektą užsieniečiui – užduotis ne iš lengvųjų, bet darbas televizijoje turi privalumų, tad nusiųstas reporteris savo kailiu išmėgina visus seansus, susirinkimus, o vėliau sunkiai dorojasi su pasekmėmis.

Skyriuje „Trumpa sektų istorija postsovietinėje Rusjoje“ autorius papasakoja, kada ir kodėl viskas išpopuliarėjo: Pasaulio rožė buvo ne pirmoji sekta, su kuria susidūriau Rusijoje. Sovietų Sąjungai skęstant, sektos kilo į paviršių. Iš tiesų, joms impulsą per Ostankiną davė Kremlius. (...) televizija ėmė trans­liuoti naują šou. Vietoje įprasto baleto ar kostiuminių dramų žiūrovai iš arti pamatė vyrą, atrodantį lyg tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtų metų pornožvaigždė, su juodais plaukais ir dar juodesnėmis akimis. (...) Tai buvo Anatolijus Kašpirovskis. Jis buvo profesionalus hipnoterapeutas, kuris ruošdavo sovietų svarmenų kilnojimo komandas olimpinėms žaidynėms. Jį pakvietė į buvusią sovietų televiziją tam, kad šalis išliktų rami. Kai šalyje viskas ėjo velniop, reikėjo žmones laikyti prikaustytus prie televizoriaus (p. 232).

Kai viskas eina velniop, visuomenei reikia visažinių. Tai nėra vien Rusijos ar postsovietinių šalių tikrovė. Kulto apeigos, guru, žinovai visada populiarūs suirutės laikais. Užtenka apsižvalgyti aplink. Ne paslaptis, kad knygų lentynose guli daug pseudopatarimų knygų, kuriose manipuliuojama žmonių sąmone ir lūkesčiais. Psichologė Lina Vėželienė taikliai rašė* apie tiks­lus, vedančius į niekur, arba koja kojon žengiančias savipagalbą ir saviapgaulę. Apie „giliamintiškus“ tiks­lus rašo ir Pomerantsevas. Vienas jų –­ atrasti tikrąjį save: „kai suprasi, kas iš tiesų esi, visi tave pripažins neprieštaraudami. Anastasija, eini savo keliu“ (p. 208). Žinoma, nepamirštama pridurti, kad artimiausieji priešinsis tavo pokyčiams, bet tu privalai laikytis savo, nes daugiau nesi situacijos auka. Taip žmogus izoliuojamas nuo artimųjų, atskiriamas nuo bendruomenės. Vienintele jo bendruomene tampa naujoji sekta. Jiems jis atviras. Radikaliai įtikima absoliutu. Bet absoliutas čia nėra Dievas, dievėja pats žmogus. Nusiperkama iliuzija: „Dabar galiu padaryti bet ką, – sakė ji draugėms. Kai kartu eidavome į klubą, ji jas mokė: – Tiesiog griebkite patikusį vaikiną ir pasiimkite jį sau“ (p. 226). Už tai sumokama labai brangiai – artimųjų netektimi, gyvenimo sulaužymu, nutolimu, vienatve, depresija ir izoliacija. Simuliakrai. Hologramos. Sukurta tikrovė.

Knygoje atveriama ne tik naujoji Rusija, bet ir nemaža dalis postsovietinės šalių tikrovės. Apgauta realybė? Ne, niekas niekuo čia netiki, todėl apgauti sunku. Sutrikusi visuomenė? Taip, nes jie nežino, kada jų tikrovė vėl persiinstaliuos. „Gyvenimas dabar“, budistų nuolat kartojamas pamokymas, čia skamba kaip niekad absurdiškai ir kartu realistiškai. Yra tik dabar. Jokio vakar. Verta prisiminti Brechto pjesę apie žmogų iš Sezuano. Salė kvatojasi. Uždanga leidžiasi. Vakarykštė utopija virto kanonizuota vertybine realybe. Nes niekas nėra atsakingas. Čia viskas post. Postgyvenimas. Postvertybės. Posttu. Čia nėra visuomenės. Tik atplaišos. Kol „galiausiai žiūrovas sutrinka ir papuola į dar vieną politinės technologijos tinklą, o tikrasis veiksmas vyksta kažkur kitur“ (p. 306). Sutriko ir autorius. Ryšių su Rusija jis nenutraukė, tačiau intensyvumą iškeitė į pastovumą ir į Maskvą užsuka tik aplankyti giminaičių.

* www.gyvojipsichologija.lt/tikslai-vedantys-i-niekur-arba-kada-savipagalba-ir-saviapgaule-zengia-koja-i-koja/.