Rytė Janauskaitė. PAŽIRUSIOS GRANDYS, ARBA SUKI BURUIKI. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013.

Rytės Janauskaitės knygos anotacija kaip niekad tiksli. Pripažinkim faktą, kad dažnai leidyklos ima ir pagudrauja: marga­spalvės knygos paskutiniuose lapuose esantis tekstas pagal pirminę paskirtį turintis apibendrinti temą arba bent nurodyti kryptį, neretai tampa paprasčiausiu jauku. Tačiau koks nusivylimas apima, kai nusiperki gražiai įrištą, išdailintą, rodos, pilnutėlį gero teksto leidinį, pasitikėjęs anotacija, na, gal dar šiek tiek pavieniais lapais viduje, o paskui lapas po lapo vis aiškiau supranti, kad tave ėmė ir apgavo. Norėjai meilės istorijos saldžios, o nusipirkai beveik kriminalinį detektyvą. Ypač taip nutinka su nepažįstamais vardais. Turiu galvoje, jei ne Granauskas, Parulskis ar, pavyzdžiui, Ivaškevičius, sunku nutuokti, kokią staigmeną pateiks nežinomas vardas. Malonumas leistis į skaitymo nuotykį, tačiau būtų smagu žinoti bent kryptį –­ su meile ar kriminalu turėsi reikalų šiandienos laiku ar XVII amžiaus viduryje.

Šįkart gavau kur kas daugiau negu tikėjausi ir nė trupučio mažiau, kas buvo pažadėta: „Tai vienos mergaitės istori­ja – nuo pirmojo klyksmo iki paauglystės – tais laikais, kai keletą kartų keitėsi šalies santvarkos, griaunančios viską, o kartu ir žmogaus sąmonę iš pamatų. Šis pasakojimas galėtų būti kiekvieno jos amžininko istorija." Taigi mano rankose lietuviškos prieškario, karo, pokario realijos vaiko akimis. Laikas lyg inkliuzas. Nesuprasi –­ sapnas ar realija. Nes užrašyta daug vėliau negu viskas vyko, tad kas garantuos, kaip tiksliai ir detaliai atsiminta: „Gyvenimas –­ tikrovė ar sapnas? Juk tikrovė tik tai, ką šią akimirką matai ir jauti, o visa kita –­ vaizduotė ir sapnas, kurį bandai prisiminti, vietomis pablukęs ir suaižėjęs. Jo ertmes užpildo vaizduotė. Tai kažkodėl vadinama praeitimi." Tad ir žanras – apysaka –­­ leidžia atremti priekaištus dėl dokumentalaus tikslumo. Nors įprasta, kad apysaka lyg ir ne tokia sudėtinga kaip romanas, tačiau R. Janauskaitės kūrinys pagal kiekybę (beveik 400 lapų), drąsiai galėtų pretenduoti į romano žanrą: atskleidžiami įvairiapusiai žmonių santykiai, istoriniai motyvai, plėtojama fabula.

Prieškario, karo, pokario istorijos lietuvių literatūroje dažnos: jomis nesustojama kalbėti, rašyti, diskutuoti. Liko daug klausimų. O aptariamojo laiko amžininkai dar gyvi. Meluoti jie neleis. Ir kiekvienas išsakys savo tiesą: partizano, kolūkiečio, kolūkio pirmininko, liaudies seimo atstovo, papras­to kaimiečio ar miestiečio, ūkininko ar bežemio, suaugusio ar vaiko, jauno ar seno... Tos tiesos užrašytos talentingų rašytojų, pavyzdžiui, neseniai pasirodę R. Granausko „Šventųjų gyvenimai" –­ vienuolikos novelių apysaka –­ tampa dogmomis. Tik štai skaitydama įvairių autorių knygas pastebėjau, kad autoriai, sakydami savo pokario tiesą, stengiasi gluminti ki­tus –­ partizano ryšininkė būtinai smerks tą, kuris ryšių nemezgė ir t. t. O kur dar garsusis pokario bandito terminas? Į šitą polifoniją įsijungia ir Rytė Janauskaitė. Bet jos žvilgsnis skiriasi: autorė neklijuoja etikečių, nevartoja neskoningai daug epitetų, o tiesiog parodo gyvenimo tėkmę, tiesa, iš vaikystės žiūros, gal net suvokimo, taško. To, rodos, paties idiliškiausio, kuris, ne personažo pasirinkimu, jam sutapo su juodžiausiomis lietuvių istorijos akimirkomis: įsivaizduokit gyvenimą šalia geležinkelio, tuos vagonus, kur mūsų žmones it kokius gyvulius atplėšę nuo žemės, būties, kartais –­ ir šeimos, vežė ešelonais į rytus? Ką jaučia vaikas, kaip supranta šiuos įvykius, ką patiria suaugusiojo širdis, kai mažai mergaitei tenka atsakyti į klausimus: KODĖL tai vyksta?

Ši knyga išsiskiria tuo, kad į vieną vaikystės istoriją, rodos, tilpo daug karo, pokario patirčių. Tai nėra vienos tiesos pasakojimas. Kaip ir muzikos nesudaro viena nata. Knygos struktūra išdalija istorijas: kiekvienas poskyris – atskira patirtis. Pavadinimas įvardija emociją. Tik R. Janauskaitė emocijai ir vaikystės intonacijoms sutapatinti pasirenka muzikinį žanrą – siuitą, kai paprastai pagal vieną tematiką skamba keletas kūrinių, dažniausiai vienam instrumentui. Tos dalys, sakyčiau, gana kontrastingos. Bet juk ir laikas nebuvo ištįsęs, vienodas ir bespalvis. Visa jungiantis pasakojimo ciklas skamba it muzika, sudaryta kelių skirtingų tempo ir ritmo dalių, bet siejama bendro turinio. Turinys –­ tai laikas, istoriniai įvykiai, kurie pasakojimo eilutėse atgimsta neįtikėtinai tiksliai it laiko ir erdvės dokumentas. Jos vaikystė, jos gyvenimo etapo siuita, skambėjo paskutinėmis prieškario, bet dar aiškiai lietuviško, vadinamojo smetoniškojo, laiko natomis, vėliau blaškėsi karo, pokario intonacijomis tai silpnai ir švelniai, tai greitai, linksmai, ar valso tempu, vėliau santūriai, tada greitai ir aistringai, buvo ir vidutiniškai, ir maršo tempu, ir žaibiškai, ir drąsiai, ir plačiai, liūdnai, skausmingai, lėtai ir ramiai, greitai ir ugningai bei vienodu žingsniu. Ko tik nebuvo! Tik visada kontrasto ritmu. Bangomis. Šitoks temos struktūravimas pagal patirtis, emocijas ir muzikos intonaciją žavi.

Bet, skaitant R. Janauskaitės „Pažirusių grandžių, arba suki buruiki", pradžia pasirodė lyg ir girdėta – tos ankstyvosios vaikystės patirtys nuo pirmojo „būūūū". Gal ir ne lento con tenerezza ritmu, kaip siūlo skaitytojui R. Janauskaitė, bet vis dėlto apie prasidedančią didelę mažo žmogaus pažintį su jį supančiu pasauliu. Taip, kalbu apie Ievos Simonaitytės trilogijos „O buvo taip" pirmosios dalies pradžią. Tačiau šie tekstai panašūs tik dėl vaiko žiūros, faktografijos. Ievos Simonaitytės trilogijoje „O buvo taip" galima įsiskaityti į vaiko, jauno žmogaus istoriją Mažosios Lietuvos patirčių kontekste, mėgautis gyva ir žodinga kalba bei tarmybėmis ir religinės pasaulėjautos, t. y. pietizmo, elementais. R. Janauskaitės „Pažirusios grandys, arba suki buruiki" atskleidžia turtingą XX a. vidurio istorinę Lietuvos situaciją: jaunosios tarpukario inteligentijos pastangas kurti buitį nepriklausomai nuo kilmės, lietuviškai lenkišką arba tiesiog išsiskaidžiusią tautinę tapatybę, visuomenėje tvyrančias prieštaras, radikalų nacionalizmą, norą ne tik egzistuoti, bet ir gyventi, gebėjimą prisitaikyti prie savo laiko, šeimos ryšius, patriarchalinės šeimos būtį ir atvirkščiai. Taigi tekstai panašūs tuo, kad juose gausu Lietuvos krašto istorijos, žmonių likimų, pasakojimas plėtojamas iš vaiko pasaulėvokos pozicijos, bet istorinis laikas, kontekstai nesutampa.

Suvokimas, būtis ir buitis verčiasi tuomet, rodos, daug kartų, tačiau iš tiesų juk ne vienam žmogui viskas čia nutinka. Visi susiję nematomais saitais, ryšiais. Herojės vaikystė yra ne tik jos vienos, nuo nieko nepriklausoma vaikystė. Mergaitė dėl įvairiai susiklostančių aplinkybių išsiskyrus tėvams gyvena ne tik su motina, bet ir su įvairiais giminaičiais daugelyje Lietuvos kraštų. Kitąkart toks sprendimas priimamas, nes taip saugiau, kitąkart –­ sočiau. Karo ir pokario ekonominė situacija diktuoja savo sąlygas. O alkis, skurdas kartais tampa neatremiamu argumentu. Kita vertus, toks gyvenimo būdo kaitaliojimas skaitytojui leidžia pajusti skirtingas būtis – juk vienaip karo patirtis jautė ir išgyveno žmonės kaime, kitaip – sostinėje, vienaip inteligentai, kitaip – ūkininkai. Iš R. Janauskaitės pateiktųjų girdėtos buvo tik kelios. Tai Kauną užėmusių karininkų žmonų su naktiniais marškiniais restoranuose istorijos ir toji taip gerai senelių lūpomis išguldyta kaimo būtis, kai mobilizuojami visi sūnūs ir lieka seni tėvai su dukra. O kur dar visi nusavinimai, kolektyvizacija? Šitą girdėjau ir aš. Sakyčiau, šioje apysakoje nedaug prikurta, gana autentiškai pateikta, todėl likusiomis istorijomis taip pat nebuvo sudėtinga patikėti: Vilniaus, Kėdainių, Tauragės ir kitų vietų. Šit kokia knygos geografija. Vienur būta kelis mėnesius, kitur ir metus pragyventa.

Mergaitės sutiktų žmonių likimai papasakojami šiek tiek mažesniu, kitokiu nei visas tekstas šriftu. Susiklostęs gyvenimas. Dėl pasirinkimų. Dėl aplinkybių. It koks dokumentas. Toks teksto strategijos būdas turi ir privalumų, ir trūkumų. Trūkumu tampa mažesnis šriftas ir metaforų prisodrintas pasakotojo balsas, tampantis kontrastu visam kitam tekstui, vaikystės patirtims. Čia pasigirsta lyg balsas iš ateities. Pasakotojas yra visažinis. Tik kiek per ilgai kitąkart užsitęsia tie nuklydimai šonan. Tokios strategijos privalumas – skaitytojui labai nedetalizuojant atskleidžiami pasirinkimų padariniai ir personažas iš pagrindinio pasakojimo gana lengvai su skaitytojo žinia išvedamas –­ mažesnėmis raidėmis ir dažniausiai į mirtį, bet kartais ir: „Ak, kaip ponas Jonas buvo teisus! Už kelerių metų, kai jie pagaliau taps teisėta šeima, Sigitas, jau pusbernis, suras nuo karo likusią ir miške po samanomis tūnančią granatą, niekam nesakęs ims ją knibinėti ir... liks be abiejų plaštakų bei subjaurotu veidu. Ne, šitokio atpildo jam taip pat nelinkėjo. Nors buvo vertas dangaus bausmės" (p. 245). Taip pat labai apsunkina skaitymą stiliaus skirtumai tarp paties teksto ir pasakotojo intarpų, žinučių skaitytojui – galbūt taip reikėtų vadinti tas teksto vietas. Dėstomasis pasakojimas yra tikslus, aiškus, trumpučiais sakinukais pasidabinęs ir primena E. Hemingway'aus stilistiką, kur nerasi nė su žiburiu manieringo aprašinėjimo, tuščiažodžiavimo, retorinės kalbos ir gyvenimas nušviečiamas tik tiek, kiek jį mato personažas, o pasakotojo žinutės – priešingai: metaforos, manieringa kalba, simbolių prisodrinta vizija, kartais išslystanti iš nuostabos emocijos ir suskambanti it paprasčiausia didaktika. Vis dėlto galiu nuraminti būsimą skaitytoją – gal ir gerai, kad pasakotojas grafiškai taip išskirtas iš teksto –­ jo žodžius galima tiesiog praversti ir sekti tik mergaitės istoriją. Tiesa, tada bus neaišku, kur pradingo iš naratyvo vienas ar kitas personažas.

O filologams knyga būtų įdomi dėl intertekstualumo: dabar jau lietuvių literatūros klasikai Vytautas Mačernis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, o tąsyk paprasti jauni žmonės, tik epizodiškai pasirodantys mažos mergaitės gyvenime; jos ir tėvo knygų pasaulis, skaitoma literatūra, santykis su knyga, jos personažais, su pačiu tekstu yra gana gyvai reflektuojami kaip neatsie­jama vaikystės dalis, pavyzdžiui, ne tik „Raudonkepuraitė", bet ir „Amžinas žydas Kaune", „Kaukolė žalsvame čemodane", A. Čechovo „Žuvėdra", „Vyšnių sodas" ir vis atsikartojantis George'o Bernardo Shaw „Juodoji mergaitė ieško Dievo" motyvas. Yra čia tų knygų. R. Janauskaitės literatūros tekstas įtaigiai reflektuoja pačią literatūrą kaip neatsiejamą pagrindinio personažo gyvenimo dalį: „Anksčiau jos gyvenime buvo Vyšnių sodas su karininkų romansais, dabar Žuvėdra su poniomis, žaidžiančiomis loto. Kaip danguje, taip ir žemėje" (p. 111). Žinant visus literatūrinius kontekstus, R. Janauskaitės tekstas išsiplečia ir išsikleidžia it pavasario gėlė saulėtą rytą. Tačiau, ir neskaičius minėtųjų knygų, lieka vieno vaiko vaikystės istorija –­ tekstas tikrai nesumenksta tiek, kad pasidaro neįdomus. Pažirę gyvenimai patys savimi įdomūs.