Danielė Ūselytė. Jidiš literatūros avangardas. Tarp mistikos ir grotesko

Litvakų kultūrai svarbūs rašytiniai tekstai, ypač – grožinė literatūra. Būtent ji atveria dar nepažintą erdvę, kurioje tarpsta idėjos, vertybės ir mąstymo įvairovė, kitoks, galbūt neįprastas žvilgsnis į mus supančią aplinką. Jidiš literatūra nebejotinai yra integrali ir reikšminga ne tik Lietuvos, bet ir Europos kultūros dalis. XX a. pirmoje pusėje susiformavęs avangardinis judėjimas paveikė ir žydų autorių kūrybą: jie siekė atnaujinti literatūrą, ieškojo modernesnių raiškos formų. Tačiau, norint suvokti ir įvertinti grožinių tekstų įvairovę, būtina turėti jidiš literatūros vertimų į lietuvių kalbą, o jų, lyginant su kitomis Rytų ir Vidurio Europos šalimis (pavyzdžiui, Lenkija ar Baltarusija), nepakanka. Šią situaciją lemia kelios priežastys. Visų pirma, nėra daug mokančių šią retą, jau nykstančią kalbą. Lietuvoje jidiš specialistų, galinčių kokybiškai versti literatūros tekstus, vos keletas, o ir gyvai šnekančių po Holokausto išlikę visai nedaug (galima paminėti, tarkim, šiais metais 100-ojo gimtadienio sulaukusią Vilniaus gete kalėjusią Fanią Jocheles-Brancovskają). Akivaizdu, jidiš literatūros vertėjų nuopelnas šiuo atveju ypatingas – jie užmezga atvirą dialogą, tiesia tiltus tarp žydų ir lietuvių kultūrų, skatina toleranciją ir pagarbą kitokiam. Tekstų vertimai supažindina skaitytojus su žydų kultūra, kuri (ir dėl kalbos barjero) iš esmės iki pat XX a. pradžios gyvavo tarsi uždarame pasaulyje.

 

Moišė Kulbakas. „Mesijas, Efraimo sūnus“. Iš jidiš kalbos vertė Mindaugas Kvietkauskas. Dailininkė Sigutė Chlebinkaitė. – V.: „Odilė“, 2022.
Moišė Kulbakas. „Mesijas, Efraimo sūnus“. Iš jidiš kalbos vertė Mindaugas Kvietkauskas. Dailininkė Sigutė Chlebinkaitė. – V.: „Odilė“, 2022.

 

Leidykla „Odilė“ išleido moderniosios žydų literatūros atstovo Moišės Kulbako romaną „Mesijas, Efraimo sūnus“, kurį iš jidiš kalbos vertė Mindaugas Kvietkauskas (taip pat yra vertęs ir kai kuriuos rašytojo eilėraščius). Iki šiol lietuvių auditorija apie M. Kulbako kūrybą žinojo iš poemos „Vilnius“, kuri 1997 m. septyniomis kalbomis (jidiš, lietuvių, anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų) išleista kaip atskira knyga (sudarė ir iš jidiš į lietuvių kalbą išvertė Alfonsas Bukontas). Tai vienas garsiausių autoriaus kūrinių, vaizduojantis Vilnių tarsi psalmyną, sakralų Lietuvos žydams miestą. M. Kulbako Vilniuje jungiasi gamtos vitališkumas (ypač išskiriama upė Vilija), atminties gijos, mistinė žydų tradicija, bet fiksuojamas ir tikėjimo praradimas, dvasios nuopuolis, mirtis. Tais pačiais metais Lietuvos žydų prozos antologijoje „Šiaurės gėlės“ (1997) pasirodė kitas M. Kulbako kūrinys – Cvi Smoliakovo verstos realistine maniera, su humoru parašytos romano „Zelmelaičiai“ ištraukos, kuriose skleidžiasi sodrus žydų folkloras apie seną litvakų giminę. Tad M. Kulbako kūryba išties įvairialypė: su kiekvienu nauju vertimu į lietuvių kalbą galima atrasti vis kitokį – visiškai naują ir netikėtą – XX a. jidiš literatūros autorių.

M. Kulbako poetinės prozos kūrinys „Mesijas, Efraimo sūnus“ originalo kalba išleistas Vilniuje 1924 metais. Tekstas fragmentiškas, nedidelės apimties, netelpantis į vieno žanro apibrėžimą. Nors pavadintas romanu, kūrinys neturi vientiso siužeto, tarsi mozaika jo dalys klojasi viena ant kitos sukurdamos įspūdingą ekspresionistinį paveikslą. M. Kulbakas – novatoriškas XX a. Europos meno kūrėjas – atsisakė realistinio aplinkos ir charakterių vaizdavimo, priežasties ir pasekmės ryšiu formuojamos teksto struktūros. Užuot pasakojęs nuosekliai, autorius steigia savitą pasaulį pasitelkdamas metaforiškus apibendrinimus, nutylėjimus ir pačią romano formą, grįstą neužbaigtumu. Kituose rašytojo tekstuose riba tarp prozos ir poezijos nusitrina arba pereinama į grynąją poeziją (pavyzdžiui, tekste „Malda“). Romano „Mesijas, Efraimo sūnus“ estetinis įspūdis itin stiprus: M. Kvietkauskas, įvaldęs jidiš kalbą, sugebėjo įžvelgti M. Kulbako kūrybos branduolį, sugauti skirtingus teksto tonus, pustonius ir juos perteikti ne tik raiškia, meniška kalba, bet ir grakščiu stiliumi. Tokio subtilaus grožio tekstas turėtų būti skaitomas lėtai, po kelis fragmentus: kūrinys reikalauja atidumo, dėmesio smulkiausioms detalėms, o ypač M. Kulbako kalbos muzikalumui ir intonacijoms.

Autorius atsigręžia į daugiatautę (žydų, lietuvių, lenkų, gudų) tradiciją, kurią sieja ir bendra istorinė teritorija. Romane vaizduojamos etninės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdos: Baltarusijos (tekste – Baltosios Rusios) – Lebedžių, Zaskonių ir Luhovijos – miesteliai, apleistas Tado Vrublevskio dvaras prie Nėries aukštupio, Žemaitijos regionas ir Vilnius. Taip M. Kulbakas prisideda prie istorinės atminties atgaivinimo, sugrąžina į jau pradingusias vietas. Vaizduodamas miestelius, jis kuria kiek abstraktų, iš tikrovės išplaukusį, supoetintą apylinkių vaizdą: „Buvo lietingos dienos. Miesteliai gūžėsi į save, namas linko prie namo. Purvinos gatvelės lingavo, seni kaip žemė, pilki ir šlapi stogai lipo vienas ant kito ir siūbavo pirmyn ir atgal smarkiame lietuje. Batsiuviai kaukšėjo plaktukais. Kūrenosi pirtys. Ant stogų stypsojo kaminkrėčiai. (...) Visuose namuose buvo kalbamos psalmės – marios psalmių“ (p. 58–60). Kūrinyje aprašomas paprastų juodadarbių gyvenimas, jų stiprus ryšys su gimtąja vieta, miesteliais (štetlais), giriomis ir upėmis. Atokiuose LDK miesteliuose gyvenančios žydų bendruomenės romane „Mesijas, Efraimo sūnus“ kuria savitą lokalų folklorą, nutolusį nuo aklo halachizmo ar rabinų išminties. M. Kulbakas vaizduoja žydus kaip visiškai atsidavusius tikėjimui – gyvas, autentiškas liaudies religingumas (chasidizmas) tampa neatsiejama kasdienybės dalimi.

Romane plėtojamas eschatologinis, ypatingos reikšmės Talmude turintis pasakojimas apie Mesijo atėjimą. Mesianizmas persmelkia visą judėjišką tradiciją, siejasi su viltimi, ontologiniu lūkesčiu, kad pasaulyje pagaliau bus atstatytas teisingumas. Mesijas žydams, skirtingai nei krikščionims, yra ne Dievo įsikūnijimas, o tik žmogus, ir M. Kulbakas kūrinyje tuo išmoningai naudojasi. Mąstant apie religinius šio romano kontekstus stebina, kad autorius, pats būdamas sekuliarus (nors baigęs chederį ir ješivą), ėmėsi su žydų tikėjimu susijusios temos. Atskira romano siužetinė linija – istorija apie įvairiais laikais gyvenusius pamaldžius, Dievui atsidavusius teisuolius (jid. lamedvovnikus). M. Kulbakas siekia atskleisti paslėptą, nepažintą tikrovę ir tą nepaprastą Marco Chagallo paveikslus primenantį mėlyną žėrėjimą – autorių neabejotinai įkvėpė litvakiškam chasidizmui būdinga mistinė pasaulėjauta: „Visi, kam gyvenimo matas – žodis JHVH, visi šventieji teisuoliai, arba lamedvovnikai, kaip vieniši atsiskyrėliai klajoja ties pasaulio riba. Tamsoje jie kartais sustoja, kai per atstumą staiga pajunta vienas kitą, nors vienas kito nemato. Palei žemės ribą jie eina, augaloti, palinkę žydai su ilgomis barzdomis, melsvai švytint vidurnakčio dangui“ (p. 9). M. Kulbako romanas perteikia transcendentinę tikrovę ir taip nukreipia skaitytojo žvilgsnį anapusybės link (šią strategiją simbolizuoja ir romane pasitelkiama pirmą kartą Išėjimo knygoje aptinkama tetragrama JHVH – neištariamas Dievo vardas). Nuo pat pirmųjų „Mesijo, Efraimo sūnaus“ puslapių juntamas paslaptingumas, itin savitos judėjų religinės minties atgarsiai: nauja realybė kuriama jau egzistuojančioje tikrovėje – senose LDK žemėse pinasi tiesiog neįtikėtini vaizdai ir įvykiai.

Moderniame, XX a. pradžioje parašytame M. Kulbako romane akivaizdi mistinės žydų tradicijos Kabalos įtaka. Knygoje atsiskleidžia pati giliausia šio slapto judėjų mokymo esmė: romane „Mesijas, Efraimo sūnus“ susitelkiama ties 10-čia sefirų (Dievo emanacijų, arba esačių), iš kurių formuojamas Sefirų medis (pasaulio kūrimo modelis), taip pat plėtojamos vizijos, susijusios su demonais Lilit ir Samueliu bei angelais Rafaeliu ir Metatronu, atpažįstami pasaulio atpirkimo, Mesijo slėpiniai. Kūrinio centre atsiduria vienišas malūnininkas Benjė, kaip atsiskyrėlis gyvenantis apleistose T. Vrub­levskio valdose – sunykusiame dvaro malūne. Tačiau netikėtas įvykis visiškai pakeičia iš pirmo žvilgsnio paprasto seno žmogaus gyvenimą: pas Benjė ateina trys vyrai (kaip galima numanyti – teisuoliai) ir perspėja, kad jam „teks atlaikyti išbandymus“ (p. 17). Vaizduojama ir Benjės autentiškai išgyvenama mistinė patirtis – tiesioginė akistata su Dievu: „Tą akimirką jis pamiršo gyventi. Priešais plytėjo pasaulis, platus ir šaltas, o jame buvo Dievas. (...) Ir pamatė J į, D i e v ą, nors tas išsyk vėl pasislėpė. Bet vis tiek jį pamatė! Staiga didžiulis džiaugsmas užplūdo jo kūną, lengvas, šviesus džiaugsmas. (...) Taip malūnininkas Benjė buvo įšventintas“ (p. 19–20). Daug reikšmės skiriama dievoieškos problemai, bandymui atskleisti ir įprasminti ryšį su Dievu. Tiesa, M. Kulbakas perteikia tokią dvasinę patirtį, kai Dievas nuo žmogaus slapstosi, yra nepažinus – taip nutinka ir pranašo Izaijo knygoje: „Tiktai Tu esi Dievas, kuris slepiesi, Izraelio Dieve, gelbėtojau“ (Iz 45, 15). Dievas yra nematomas, todėl judaizme, apskritai Kabaloje bandoma Dievą aprašyti neigimais (Jis neturi mums aiškiai suvokiamo pavidalo).

M. Kulbakas stulbina sugebėjimu viename kūrinyje derinti skirtingus vaizdavimo būdus. Šalia poetizmų skleidžiasi groteskas, atrodo, lengvai išsitrina ribos tarp sakralumo, Mesijo ilgesio, tikėjimo ir abejonės, atviro juoko ir paniekos. Vienas įdomiausių epizodų: teisuoliai vidurnaktį susirenka Benjės (kuris jau pripažintas Mesiju) namuose ir laukia jo atjojant ant savo karvės (gal tai aliuzija į jojantį ant asilo krikščionių Mesiją – Jėzų iš Nazareto?). Tačiau, užuot stebėjus šventumo laukimu persmelktą Mesijo atėjimą, staiga kyla triukšmas, nevaldomas pyktis, vėliau pasigirsta ir aršūs pasipriešinimo balsai: „(...) stryktelėjo kaip spyruoklė, įsirėmė rankomis į stalą ir iš visų plaučių suriko: Aš protestuoju! Priblokšti lamedvovnikai pašoko iš savo vietų ir niekas nebesuprato, kas vyksta. Kažkuris, ropšdamasis nuo krosnies, nuvertė balaną. Tamsoje ėmė lipti vieni ant kitų. Prasidėjo sumaištis, bet ją toliau stelbė (...) balsas: Tai nemokšiška! Tai fanatizmas!“ (p. 72) Poe­tinės prozos kūrėjas M. Kulbakas pasižymi išskirtiniu kalbos bei stiliaus jausmu. Jam būdingos ironiškos, net sarkastiškos intonacijos – pirmenybę teikia stiprioms emocijoms ir vaizdingiems charakteriams. Todėl romane „Mesijas, Efraimo sūnus“ daug ekspresyvumo. Vis dėlto ryškinamos opozicijos skatina kelti klausimą, ar šiame avangardiniame kūrinyje bandoma kūrybiškai apžaisti žydų religinę tradiciją ir svarbiausią judaizme įvykį – Mesijo pasirodymą?

Pati svarbiausia, paskutinė romano dalis yra teisuolių eisena pasitinkant naująjį Mesiją. Čia susirenka skirtingi, komiški ir be galo ryškūs M. Kulbako charakteriai: godus turtuolis Levis Pataškinas su dukra Lejele, miškuose gyvenantis atsiskyrėlis chasidas Simcha Plachtė, gerokai kvanktelėjęs filosofas Gimpelis, lenkų kilmės kunigaikštytė Liubomirska ir rusų pirtininkas Kirilas. Vyksta fastasmagoriška, itin dramatiška scena, ypatingas ir vyksmo laikas – chaotiška teisuolių eisena nusidriekia vidurnaktį, per stiprią audrą. Kai didžiulė žmonių minia, susibūrusi iš įvairių LDK vietų ir apylinkių, išvysta Mesiją, panyra į visa apimančią nevaldomą religinę ekstazę: „Moterys iš tolo pamatė Benję ir rėkdamos puolė prie jo palaidais plaukais; vyrai kniūbsti gulėsi purve, luošiai ir džiovininkai skubėjo artyn, merdintys ligoniai tiesė į jį rankas. Neregiai raudodami pasileido į kitą aikštės pusę, nes nematė, kur yra Mesijas. (...) Benjė ėjo kitur, žmonės graibstė jam kojas, bučiavo žemę, kur jis pastatydavo pėdą“ (p. 122). M. Kulbakas, tęsdamas modernios literatūros tradicijas, renkasi karnavališkumo estetiką: pasitelkia ne tik humorą (sakralūs dalykai vaizduojami juokingai), bet ir minėtą groteską, taip tarsi apversdamas viską aukštyn kojomis. Todėl su vaizduojama tikrove užmezgamas naujas santykis: lauktasis Mesijo atėjimas neišsipildo, nes nusivylusi, įsiutusi minia Mesiją tiesiogine šio žodžio prasme suplėšo į gabalus. M. Kulbako romane fiksuojama savotiška „Mesijų tendencija“: eilinį kartą vietinė žydų (ypač – chasidų) bendruomenė nuverčia (ne)tikrą Mesiją.

Jidiš kalba parašytas M. Kulbako „Mesijas, Efraimo sūnus“ buvo svarbus įvykis XX a. Lietuvos daugiakalbėje literatūros istorijoje, tačiau dar svarbiau, kad kūrinys kreipiasi ir į dabartinio žmogaus sąmonę, skatina geriau pažinti Antrojo pasaulinio karo metais sunaikintą žydų tautos kultūrą, geriausius jos literatūros tekstus. Tai pirmasis į lietuvių kalbą išverstas prozos kūrinys, kuriame pristatoma žydų sakytinė tradicija ir slaptoji (mistinė) Kabalos doktrina. Akivaizdu, norint iš tiesų suprasti M. Kulbako romaną, reikia tam tikrų judėjų religinės kultūros žinių. Tik tuomet kūrinyje galima aptikti specifinių ir labai savitų judaizmo – religijos, filosofijos ir gyvenimo būdo – realijų. Knygą papildo sąvokų ir terminų sąrašas („Paaiškinimai“), yra ir išsamus vertėjo straipsnis, jame pristatoma M. Kulbako gyvenimo panorama, kūryba ir jos kontekstai, santykis su gimtosiomis vietomis, kitaip tariant, santykis su Litvakija – aiškiai apibrėžta LDK teritorija („sėslumo zona“), kurioje tvirtas šaknis buvo įleidusi tautiniu bei religiniu pagrindu susikūrusi žydų bendruomenė. Skaitytojas gali pamatyti ir originalų romano antraštinį atvartą (garsioji Boriso Kleckino leidykla, 1929 m. Vilnius), tiksliau, dokumentinę fotokopiją. Taigi ilgai dūlėjęs archyvuose „Mesijas, Efraimo sūnus“ po beveik 100 metų vėl grįžo į Vilnių, tik šįkart kalba jis lietuviškai.


Danielė Ūselytė – humanitarė, filologė, redaktorė, domisi Vilniaus istorija ir su šiuo miestu susijusia žydų kultūra.