× Giedrė Steikūnaitė

 

 Kai prieš daugiau nei dešimtmetį pirmąkart vaikščiojau po San Ped­ro de Atakamos miestelį Atakamos dykumoje (Čilė), jame visko buvo mažiau – iškabų, reklamų, kavinių, drungno paviršutiniškumo. Paėjėjus toliau nuo centro, kur nebepasiekia dirbtinis gatvės apšvietimas, ir pakėlus akis dangun suprasdavai, ką iš tiesų reiškia žvaigždžių spiečius. Bene vienintelė distrakcija nuo dykumos buvai tik tu pati. O šiųmetį sausį, kai vėl užklydau dykumon, San Pedro de Atakama pasirodė gerokai tuštesnė besaike gausa – iškabų, hipsterinių parduotuvių, tokių kaip aš turistų... Dykuma per savo tylą atspindi, kur ir kokie atėjome.

Sakoma, Atakamos dykuma yra sausiausia teritorija Žemėje ir joje yra vietų, kur niekada nelijo. Tačiau kartais, pernakt griaudėjus perkūnijai, rytą atsiranda smėlio rusvumo upė, kurios vakar nebuvo. Ją reikia kirsti ieškant adreso – Calle Volcán Lascar No. 67, Ayllu de Solor, San Pedro de Atacama. Iš čia puikiai matyti aukščiausias dykumos ugnikalnis Likankaburas, be to, čia įsikūręs pirmasis ir vienintelis Dykumos knygynas (Librería del desierto), kuriame galima įsigyti ir pačios Dykumos leidyklos (Ediciones del desierto) knygų.
Ką skaito ir rašo dykuma? Apie tai kalbuosi su idėjos (į)kūrėju Diego Álamosu.

 

Valentinos Figueroa nuotrauka.

 

Metropolį iškeitei į dykumą. Kaip tai įvyko?

Prieš 8 metus mano žmona, akademikė, gavo paskyrimą dirbti Atakamoje esančioje archeologijos ir antro­pologijos laboratorijoje. Tuomet ir atsikraustėme iš sostinės Santjago.

Mano saitai su knygų pasauliu visą gyvenimą buvo tvirti: universitete studijavau filosofiją, tačiau specializacija – leidyba. Mano mama – bibliotekininkė, o močiutė Leonora Ovejero Dávalos, gimusi Saltos mieste, Argentinoje, buvo rašytoja, priklausė didžiai to krašto literatūrinei tradicijai. Gyvendamas Santjage turėjau nepriklausomą leidyklą, leidusią pirmuosius šiuolaikinių Čilės autorių kūrinius – jų knygas dabar publikuoja didžiosios leidyklos. Taip pat ėjau Čilės nepriklausomų leidėjų asociacijos viceprezidento pareigas.

Atvykau į dykumą, kur neatneša net dienraščių ir nėra jokio nepriklausomo literatūrinio gyvenimo. Būnant čia miesto realybė atrodė kaip kosmosas. Visame regione (Antofagastos regionas – 126 tūkst. kv. km, 607 tūkst. gyv., – aut. past.) yra vos 2–3 veikiantys leidybos projektai. Iš pradžių smėlis, oro sausumas, atstumai manęs neįtikino, niekaip negalėjau priprasti. Tačiau po kiek laiko Atakama ir jos oazės atgaivino tiek, kad įkūriau nišinę leidyklą, kurios specializacija ir yra ši dykuma.

 

Kaip kilo ši mintis?

Dykumos leidykla yra natūralus atsakas į supančią aplinką: leidybinius reikalus išmaniau, o čia nieko panašaus nebuvo. Profesijos nepakeičiau, tik pritaikiau naujoms aplinkybėms. Dykumos leidyklą įkūriau 2015-aisiais. Pirmoji mano išleista knyga buvo istoriko Lautaro Núñezo „Tirana: nuo ištakų iki šių dienų“ („La Tirana: desde sus orígenes hasta la actualidad“), 1992 m. apdovanota Nacionaline istorijos premija. Knygoje aprašomos Andų šventės, skirtos garbinti Mergelę Mariją, tačiau vykdomos pagal protėvių apeigas. Autorius parodo, kaip, sukryžminus tūkstantmečius skaičiuojančią Andų kultūrą su katalikybe, gimsta kažin kas nauja. Mano redakcinio projekto tikslas buvo Atakamą prisijaukinti per jos rašytojus, o L. Núñezas yra vienas svarbiausių Didžiosios Šiaurės (taip vadinama ši didžiulė dykuminga teritorija, besitęsianti tūkstančius kilometrų) autorių. Po „Tiranos“ išleidau regiono rašytojos And­reos Amosson romaną „Atakamos mėnuliai“ („Las Lunas de Atacama“), kuris 2017 m. JAV buvo apdovanotas „Latino Book Awards“ premija.

Šiandien Dykumos leidyklos kraityje yra 15 knygų. Mūsų katalogui paviešinti ir knygoms pardavinėti reikėjo erdvės, o miestelyje nebuvo (ir nėra) nė vieno knygyno, tad 2016 m. už 4 km nuo San Pedro atidariau Dykumos knygyną. Norėjome išsinuomoti patalpas centre, tačiau sustabdė kainos: vietovė labai turistinė, išsilaikyti per brangu.

 

Valentinos Figueroa nuotrauka.

 

Kokia tuo metu čia buvo literatūrinė situacija?

Nei San Pedro miestelis, nei pati dykuma neturi gilių literatūrinių tradicijų. Nors vis dėlto reikia patikslinti, kad Atakamos literatūrinė tradicija labai ypatinga. Prisiminimų, liudijimų literatūra – knygos apie tai, kas buvo ir ko nebėra. Svarbu suvokti, jog per pastaruosius 200 metų Atakamą radikaliai pakeitė suintensyvėjusi žemės išteklių kasyba: pirmiausia kastas kalio nitratas, vėliau varis, dabar litis. Beje, lietuvis geologas Ignacijus Domeika padėjo Čilės valdžiai ieškoti naujų kasyklų, už tai jo vardu pavadinta kalnų grandinė, iš vakarų juosianti didžiausią Čilėje druskingą lygumą (Salar de Atacama). Taigi vietinė literatūra visų pirma yra atmintis ir fragmentiški prisiminimai, perduodami ne raštu, o žodžiu. Tai susiję su nostalgija nykstantiems, prarandamiems papročiams.

 

Kokie didžiausi iššūkiai šiame kelyje?

Dykuma yra žodinė. Turistiniai gidai pasakoja istorijas, vietos gyventojai pasakoja apie savo gyvenimo būdus, o širdį draskantis, apsinuoginęs kraštovaizdis be jokio šydo pasakoja savo mineralų istoriją. Dykuma viską savyje išsaugo, čia nėra augalų uždangos, todėl viskas daugiau ar mažiau matoma. Ir šitaip – tūkstančius metų. Todėl atrodo, kad gyveni visais laikais, tarsi archeologinė praeitis vyktų šiandien. Būtent dėl to taip gerai išsilaiko prisiminimai ir viskas kažin kaip tęsiasi dabartyje.

Iššūkis mums, nepriklausomai leidyklai, yra sugebėti publikuoti tiek atakamėniškos kūrybos, kad aprėptume ir sutelktume vietinės literatūros pamatus. Todėl kai kurias knygas perleidžiame iš naujo, nes daug anksčiau publikuotos medžiagos yra išsibarstę.

 

Kaip renkiesi autorius bei knygynėlio pasiūlą?

Leidykla turi struktūrinę publikacijų programą, atliepiančią dykumoje gyvenančiųjų ir ją lankančiųjų poreikius. Leidžiame įvairią literatūrą – romanus, atsiminimus, knygas apie vietinę astronomiją ar florą bei fauną, turime ir knygelę vaikams... Ateityje esamas temų bei žanrų kolekcijas norime išplėsti.

Dykumos leidykla gimė du kartus: pirmąkart besiblaškant, antrą – gerokai apibrėžčiau. Labiau mėgstu kalbėti apie antrąjį gimtadienį, susijusį su bend­ruomene bei žiniomis, kurias suteikia knygynas. Taigi gavome prašymą išleisti knygą apie kunzą – tai senoji Atakamoje vartota kalba, padovanojusi didžiąją dalį vietos toponimijos. Knygą parengėme sujungdami dvi šios jau mirusios kalbos studijas. Taip ir pavadinome: „Kunzos kalba“ („Lengua Kunza“). Vėliau mūsų paprašė knygos apie Andų mitus bei legendas, tad išleidome rinkinį „Likankaburas turi savo istoriją, kiekvienas kalnas ją turi“ („El Licancabur tiene su historia, todos los cerros la tienen“). Jį rengiant pagelbėjo biblioteka, pasitelkėme išgirstus žodinius pasakojimus. Šia prasme esame leidyk­la-knygynas, t. y. leidžiame knygas, kurių mūsų auditorija ieško.

 

Knygynėlis įsikūręs už kelių kilometrų nuo turistinio dykumos miestelio. Kokie žmonės jame lankosi?

Dauguma mūsų lankytojų yra čiliečiai, bet atvyksta žmonių iš viso pasaulio. Negaliu teigti, kad knygynas sausakimšas, tačiau kas nors užsuka nuolat. Vis dėlto tai yra pasiekimas: ieškoti knygyno, kirsti dykumą, pasiklysti...

Tai patirtis: laikas sustoja, tarp lankytojų ir knygyno darbuotojo užsimezga ypatingas ryšys, prasideda pokalbiai, knygos tampa fonu. Žinia apie knygyną keliauja iš lūpų į lūpas.

Lietuvoje iš Čilės rašytojų geriausiai žinome romanistę Isabel Allende, taip pat poetą Pablo Nerudą. Bet juk Čilės literatūra yra daug platesnė. Kokia ji šiandien?

Ir I. Allende’s, ir P. Nerudos kūrybą pažinti tikrai verta. Beje, pastarasis dabar linksniuojamas ne dėl poezijos, o dėl to, kad po mirties paviešintuose prisiminimuose prisipažino jaunystėje prievarta santykiavęs su moterimi. Dėl to atsisakyta planų jo vardu pavadinti didžiausią šalyje Santjago oro uostą.

Čilės literatūra yra labai hierarchiška: tėvai, motinos, vaikai ir viskas, regisi, tik taip ir sukasi. Turime ir maištautoją, išskirtiniu rašytoju laikomą Roberto Bolaño, kurio kūrybą ypač mėgsta jaunimas. Tačiau apskritai Čilė literatūrine prasme, mano nuomone, yra paklydusi, žmonėms trūksta gairių ir švyturių. Galbūt tik dykumos rašytojui Hernánui Riverai Letelieriui pavyko šiek tiek nutolti nuo čilietiškosios literatų šeimos, tačiau tik įgijus pusbrolio iš provincijos statusą.

Pastebiu, jog ir Čilė, ir visas pasaulis tebeminta aktualijomis, to siekia ir literatūra: leidyklos nuolat ieško būdų likti įsikibus realybės krašto ir taip atitraukti, nors trumpam, žmonių dėmesį nuo naujienų laidų.

 

O kokia literatūros situacija Šiaurėje (dykumoje)?

Dėl interneto gyvename globalinėje savivaldybėje. Kai kurie gyvena šalies pietuose, bet dirba šiaurėje (atstumas tarp Čilės šiaurės ir pietų yra apie 4300 km, – aut. past.) – paprastai kasdien dykumos oro uoste Kalamoje nusileidžia apie 30 lėktuvų iš Santjago.

Mūsų miestelyje kitaip – viskas iš žemės. Tai, žinoma, yra ir tiesa, ir melas, tačiau San Pedro išlaiko tokį fasadą – juk teoriškai ir čia galėtume turėti daugiaaukščių namų, šviesoforų (siekiant išlaikyti tradicinį dykumos gyvenvietės vaizdą, ypač dėl turistų, uždrausta keliaaukštė statyba, – aut. past.). Tokioje vietoje išryškėja visi prieštaravimai, tad į San Pedro atvykstantys žmonės miestelį arba įsimyli, arba meluoja, kad jo nekenčia.

Tokiais atvejais literatūra gali padėti: ji parodo, kad San Pedro de Atakama nėra tik fasadas. Tai ir kolonijinė gyvenvietė, kurion buvo užsukęs užkariautojas iš Ispanijos Diego de Almagro, ir protėvių (pa)likimas su tūkstantmete istorija, kurioje įsiamžino net medžiotojai-rinkėjai. Šiaurėje turime stepių literatūrą, ji susijusi su kalnakasyba. Taip pat darbininkų literatūrą – jai atstovauja Manuelis Rojasas, And­résas Sabella ir kiti. Pinocheto diktatūros metais Šiaurė buvo virtusi suimtųjų, dingusiųjų be žinios kapu. Apie tai literatūros taip pat yra.

Iš ryškių dabartinių pavyzdžių reikia paminėti į kelias kalbas išverstą Diego Zúñigos romaną „Camanchaca“. Kamančaka yra kasdien mūsų regiono vandenyno pakrantę apgaubianti migla, tarsi būtų liję; apie vidurdienį ji išsisklaido, vėl ima tvieksti saulė.

 

Valentinos Figueroa nuotrauka.

 

Atakamoje išlikusios didelės prigimtinių žmonių bend­ruomenės, kurios labiau rėmėsi sakytine, o ne rašytine kalba. Kaip tai atsiliepia šiandienos prigimtinei literatūrai?

Dabar sužydi prigimtinės vertybės, visiškai priešingos šiuolaikinio industrinio pasaulio vertybėms. Prigimtinės kultūros virsta gyvuoju paveldu, todėl jos vertinamos per rašytinę prizmę – rašo tyrinėtojai, keliautojai. Taigi rašytinis žodis prigimtinėje erdvėje labai svarbus: jis patvirtina, apsaugo, pateisina. Tai galioja ir ekonominėje-politinėje erdvėje, šiandien lemiančioje socialinius santykius.

Tačiau sakytinė tradicija tebegyvuoja kaip gija, mažas lyg vandens lašas balsas, tarsi paklydęs Andų šlaitas. Nors prigimtinių rašytojų Atakamoje praktiškai nėra, tačiau turime knygų, kuriose asmeniniai jų liudijimai išsaugo sakytinę tradiciją. Vis dėlto manau, kad prigimtiniai žmonės atsidūrė brutalioje dichotomijoje: rašytinis žodis jiems reikalingas, kad išgyventų šiuolaikiniame pasaulyje, tačiau, praradus sakytinę tradiciją, jų kultūra paprasčiausiai mirtų.

 

Ką skaito Atakama? Knygas, skelbimus, dangų, nieko?..

Atakama skaito dykumą. Tai keistas vaizdas, neleidžiantis būti užtikrintam tuo, ką matai. Kaip minėjau, dykuma savo odoje išsaugo viską. Pažiūrėję iš viršaus pamatytume, kad ji pilna randų: apleistos kalnų kasyk­los, įvairiose vietose ją kirtęs Inkų kelias, asfaltuoti greitkeliai, trejus metus iš eilės vykęs Dakaro ralis... Man atrodo, dykuma skaito pati save – kitų rašomą save. Prigimtiniai žmonės taip pat skaito save, užrašydami ir redaguodami savo sakytinę kultūrą. O turistai nori pažinti Didžiąją Atakamą, tikisi išnarplioti jos paslaptis perskaitę vos vieną knygą, į kurią būtų sudėta absoliučiai viskas.

 

O ką tau reiškia literatūra dykumoje?

Atsakymas turėtų būti labai paprastas, bet iš tiesų šis klausimas mane klampina. „Literatūra dykumoje“ yra mano paties pasiūlymas, bet kartu jis mane verčia jaustis kvailai. Vieno nacionalinio dienraščio antraštė apie mus skelbė taip: „Klasikinės literatūros sodintojai dykumoje.“ Bet juk iš tiesų literatūra čia atsirado labai natūraliai. Ji tiesiog yra.

 

Ali Kazma nuotrauka.

Legenda apie įsimylėjusius ugnikalnius

Seniai seniai, dar prieš tai, kai pirmasis žmogus įkėlė koją Žemėn, joje karaliavo planetos stuburas – Andų kalnų grandinė. Legenda byloja, jog šių didžių kalnų vaikai laisvai vaikštinėjo po jaunąją Žemę. Tarp jų buvo ir judrusis princas Likankaburas, šalia jo visad – jaunesnysis brolis ir ištikimas draugas Churikesas. Kiekvieną popietę jaunasis Likankaburas bėgdavo link didžiosios druskos lygumos, kurios kitame krašte, už negyvenamos kalnų virtinės, šiandien žinomos Domeikos vardu, kasdien stebėdavo jūron mirti žengiančią Saulę.

Tarp didžiųjų kalnų palikuonių buvo ir nuostabioji Kimalė. Likankaburas ir Kimalė vis netyčia susidurdavo druskingosios lygumos pakrašty, abu pakerėti Saulės mirties spektaklio. Taip po nesuskaičiuojamų saulėlydžių kartu Likankaburas ir Kimalė vienas kitą beprotiškai įsimylėjo.

Viskas klojosi gerai, kol bevaikštinėdamas pakrante Kimalę pamatė kitas kalnų princas – akmenų svaidyklę puikiai valdantis Laskaras. Jau kitą popietę apsiginklavęs drąsa Laskaras užkalbino saulėlydžio stebėti beeinančią Kimalę:

– Nuostabioji Kimale, esi pati gražiausia iš visų kalnų. Mano širdis priklauso tau!

Nustebinta tokio prisipažinimo Kimalė nežinojo, ką atsakyti. Po ilgos tylos pasisakė mylinti Likankaburą. Įsiutęs Laskaras sušuko:

– Jei aš negaliu tavęs turėti, negalės niekas!

Kitą rytą apsiginklavęs akmenų svaidykle Laskaras išėjo suvesti sąskaitų su Likankaburu.

– Jei Kimalė nebus mano, ji nebus niekieno! – sušuko pykčiu verdantis Laskaras, užtaisydamas svaidyklę. Ore sušvilpė Likankaburo pusėn sviedžiamas akmuo, tačiau iš įsiūčio Laskaras kreivai nusitaikė, ir akmuo nukirto šalia jo taikinio stovėjusio jaunesniojo brolio Churikeso galvą. Tai pamatęs Likankaburas puolė savo priešininką, kuriam iš žaizdų pradėjo tekėti lava, o iš viršugalvio veržėsi dūmai – jo pykčio ir pralaimėjimo vaisius.

Kaip tik tuo šios tragedijos momentu iš pasivaikščiojimo grįžo Kimalė. Pasibaisėjusi ji negalėjo patikėti savo akimis. Įsikišti nusprendė įvykio liudininkai – patys didieji kalnai.

– Gana! Tuojau pat baikite! – sugriaudėjo jie. – Ar toks elgesys tinkamas mūsų, didžiųjų kalnų, palikuonims? O tu, puikioji Kimale, kuo šioje situacijoje bandei apsimesti? Štai kokia bus jūsų bausmė: tu, princese, už nesantaikos tarp brolių įžiebimą būsi ištremta į negyvenamą Domeikos kalnų virtinę. Tu, Laskarai, būsi pasmerktas amžinai garuoti iš pykčio ir pūliuoti užmarštyje. Na, o tu, jaunasis Likankaburai, visad ir iki pasaulio pabaigos šalia savęs turėsi jaunesnįjį brolį, kuriam dėl tavo neapgalvotos meilės buvo nukirsta galva. O jei to neužtenka, Kimalė amžiams liks tau tiesiai prieš akis, bet susitikti niekad nebegalėsite.

Štai taip, anot legendos, šie kalnai ir ugnikalniai amžiams atsidūrė ten, kur yra. Tačiau kartą metuose, per žiemos lygiadienį (birželio 24 d.), Likankaburas meta ilgą šešėlį ir juo pasiekia savo meilę Kimalę, kuri vienui viena rymo kitoje druskingosios lygumos pusėje.

 

Adaptuota iš „El Licancabur tiene su historia, todos los cerros la tienen“. – San Pedro de Atacama: Ediciones del Desierto, 2017.

 

Egzistuoja daugybė šios legendos, kaip ir kitų liaudies pasakojimų, versijų. Kinta kai kurių personažų vaidmenys ir veiksmai. Pavyzdžiui, Kimalę įsimyli ne Laskaras, o jaunesnysis Likankaburo brolis; arba šiam galvą nukerta ne pavyduolis įsimylėjėlis, o jo paties tėvas nubausdamas už kišimąsi į ne savo meilės reikalus ir pan. Tačiau istorijos finalas išlieka tas pats ir jį regime savo akimis dykumos horizonte: aukštasis ugnikalnis Likankaburas, šalia – jo brolis Churikesas plokščia viršukalne, už jų – viską stebintis Laskaras, o kitoje druskingosios lygumos pusėje – Kimalė. Sako, tai ji kadaise visą slėnį užpildė savo skausmo ašaromis, o joms išdžiūvus liko tik sausa druska dykumoje, kurioje kartais vis dėlto lyja.