Eglė Baliutavičiūtė. Būti kitokiu, arba Terapinė vaikų literatūra

John Boyne. „Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui". Iš anglų k. vertė Violeta Palčinskaitė. – V.: „Tyto alba", 2014.

Jei negalėjote atsiplėšti nuo Gendručio Morkūno knygų vaikams, jums tikrai turėtų patikti airių rašytojo romanas jaunimui apie visai paprastą berniuką, turintį vieną nepaprastą bėdą –­ jo neveikia gravitacijos jėga, todėl jis skraido.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui" G. Morkūno kūrybą primena dėl sąlygiškumo ir apibendrinimo, jautrumo socialinėms problemoms, tačiau yra ir nemažai skirtumų. Charakterių Boyne'o romane nėra, visi knygos veikėjai – apibendrinti tipažai, neretai net pernelyg stereotipiški: „Šiais laikais niekas į operas nebevaikšto. Tai neįprasta. Jei pajuntu kultūros poreikį, įsijungiu laidą „Virtuvės pamokos", kaip visi normalūs žmonės" (p. 90). Vis dėlto rašytojo pasirinkimas naudoti ne charakterius, bet tipažus pasiteisina kūrinyje, kurį norėtųsi priskirti transrealizmui – stipriai tikrovėje įsišaknijusiam žanrui, kuriame atsiranda vienas kitas fantastinis elementas*. Pasiteisina, nes visas dėmesys sutelkiamas į veiksmą ir keliamas problemas, o tai šiame romane svarbiausia.

Barnabio nevalingas skraidymas – didelė problema jo tėvams, siekiantiems būti pačiais normaliausiais (tiek normaliais, kad net nepastebimais) žmonėmis pasaulyje. Tačiau užuot buvę patys normaliausi ir tinkamai pasirūpinę tuo, kurį pasikvietė į pasaulį, jie niekina ir nesupranta Barnabio, jiems net atrodo, kad skraidymas – tai tik vaiko užsispyrimas, o ne reali medicininė būklė (knygos pabaigoje paaiškėja, dėl kokių patologijų berniukas skraido). Taigi neapsikentę dėl sūnaus nenormalumo vieną kartą tėvai prapjauna smėlio kuprinę, laikiusią Barnabį prie žemės, ir paleidžia vaiką į orą.

Nepaisant to, kad Barnabis supranta, jog tėvai jį sąmoningai apleido, jis vis vien trokšta grįžti į šeimą. Nuo tada prasideda Barnabio nuotykiai, paremti vaikų literatūroje neretu kelionės po skirtingas vietas principu (pvz., Exupéry „Mažasis princas"). Bekeliaudamas po įvairias šalis ir įsiveldamas į naujus kuriozus, berniukas sutinka tokių pačių kaip ir jis, t. y. kitokių žmonių, kurie, nepaisydami tėvų atstūmimo, sugebėjo nepasiduoti, ieškoti savo kelio, gyventi, kaip nori, ir būti, kuo nori.

Nors kelionės principas nebenaujas ir šabloniškas, gali net įkyrėti skaičiusiems daugiau panašios literatūros, tačiau iš rankų knygos nepaleisti verčia moraliniai klausimai: ar Barnabis tikrai grįš pas tėvus, kaip jį tai paveiks? O gal jie pasikeis? Gal berniukas nusižemins ir taps normalus (tėvų supratimu)? Ši įtampa išlaikoma iki paskutinių knygos puslapių.

Gerų ir supratingų, besąlygiškai savo vaiką mylinčių tėvų šioje istorijoje beveik nėra ir tai turbūt labai nepatiks daliai knygą skaitysiančių tėvų. Vis dėlto manau, kad knyga vertinga ne tik meniniu, bet ir psichologiniu atžvilgiu. Ne visi vaikai gyvena laimingose ir mylinčiose šeimose, tad Barnabio istorija teikia vilties – pasaulyje vietos yra net patiems keisčiausiems, atstumtiems, nesupras­tiems žmonėms. Be to, nuolat klibinama normalumo sąvoka gali padėti vaikui suvokti pasaulio normų arbitralumą.

Knygą rekomenduoju perskaityti, tačiau tenka pripažinti, kad ji nėra visapusiškai puiki. Siužetas pernelyg ištęstas, knyga puslapių skaičiumi atrodo pernelyg solidi jaunai auditorijai (pagrindiniam veikėjui tik 8-eri, o ir šrifto dydis indikuoja, kad taikytasi į gana jaunus skaitytojus, nors knygoje keliamos problemos ir pasakojimo sąlygiškumas gali pritraukti ir vyresnių). Be to, siužete galima aptikti logikos skylių. Viena labiausiai krintančių į akis: Barnabis lyg niekur nieko sugebėjo nupleventi iš Žemės į kosmosą, tačiau kažkodėl jam prireikia deguonies kaukės ir baliono, kai vėliau išeina į atvirą kosmosą gelbėti astronauto.

R. J. Palacio. „Stebuklas". Iš anglų k. vertė Zita Marienė. – V.: „Alma littera", 2014.

Priešingai nei Barnabis, pagrindinis „Stebuklo" veikėjas Ogastas Pulmanas, kurio veidas dėl įgimtų ligų stipriai deformuotas, jaučia nuolatinį ir nuoširdų tėvų palaikymą. Ši knyga – apie kitoniškumą, taip pat fizinį. Vis dėlto pasakojimas stipriai skiriasi – tai problemų proza, grįsta realistiniu pasakojimu, psichologizmu, išplėtotais pagrindinių veikėjų charakteriais.

Iš kelių žmonių perspektyvų (Ogio sesers, jos vaikino ir buvusios geriausios draugės, bet daugiausia paties Ogio) pasakojama dešimtmečio mokyklinė istorija: iki šiol mokytas namie, jis pasiryžta penktą klasę pradėti mokykloje. O mokykloje nėra lengva, ypač kai žinai, kad „žaidimų aikštelėje nuo paprastų vaikų kiti paprasti vaikai nebėga į šalis (...), kad į paprastus vaikus niekas nespokso kiekviename žingsnyje" (p. 9).

Tai, kad romanas daugiabalsis, gali pritraukti įvairesnio amžiaus auditoriją. Ne paslaptis, kad vaikai ir jaunimas dažnai renkasi knygas apie bendraamžius arba vyresnius, todėl atskleista keleriais metais vyresnės Ogasto sesers Olivijos perspektyva gali sudominti ir paauglius. Kartu daugiabalsiškumas kuria plačią panoramą, kurioje išryškėja kitų veikėjų santykis su Ogastu, jo ligos ir išvaizdos įtaka kitų gyvenimams, kiekvieno jų problemos ir pan.: „Ogastas yra Saulė. Aš, mama ir tėtis esame planetos, besi­sukančios apie Saulę", – pasakoja Olivija, parodydama, kaip ji jaučiasi turėdama mylimą, tačiau daug aplinkinių dėmesio ir rūpesčio reikalaujantį brolį (p. 93).

„Stebukle" teigiamais pavyzdžiais pabrėžiamas suaugusiųjų indėlis į sveiką aplinką, kurioje visiems atsiranda vietos, o patyčios netoleruojamos. Žinoma, pirmiausiai tai artimoji aplinka (tėvai), bet pradėjus lankyti mokyklą reikalingas ir bendruomenės palaikymas, tad šios misijos imasi mokyklos direktorius Tašmanas, kuris savo principų laikosi net tada, kai priešiškai nusiteikę tėvai ima protestuoti prieš Ogastą ir nori išguiti jį iš mokyklos.

Nepaisant to, kad knyga tikrai puiki, viršelis jos visai netikęs. Prisipažinsiu, jei niekas šios knygos nebūtų rekomendavęs ar įkišęs į rankas, tikriausiai pati jos niekada nebūčiau paėmusi. Taip, nors ant lietuviško viršelio rašoma, kad apie berniuką iš jo veido spręsti negalima, vis dėlto knygų gausybėje, ieškant literatūrinių nuotykių, kartais tenka kliautis vizualika. Kas gi daugiau atkreips dėmesį į negirdėto autoriaus negirdėtą knygą? Nors originalus aptariamos knygos viršelis atrodo tiesmukiškesnis, tačiau konceptualesnis, jis krinta į akis ir iš karto sukelia smalsumą (kodėl berniukas nupieštas su viena akimi?), o leidyklos pasirinkta nuotrauka atrodo paprasčiausiai banali, net jei sūpynės, kylančios į dangaus žydrynę, ir turi simbolinę prasmę.

Sunkoka ir priprasti prie pagrindinio veikėjo vardo, kyla klausimas, kodėl jis ne tiesiog įprastas Augustas (angl. August)? Tą patį romano vertėja daro ir kitame savo vertime (Johno Greeno romane „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos") vienas pagrindinių veikėjų taip pat tampa Ogastu, nors originale veikėjo vardas yra Augustus.

Leon Leyson. „Berniukas ant medinės dėžės". Iš anglų k. vertė Tomas Einoris. – V.: „Nieko rimto", 2014.

Tai viena tų knygų, kurių „Nieko rimto" leidyklos pasiūloje nesitikėčiau rasti. Autobiografinis pasakojimas apie žydo berniuko ir jo šeimos išgyvenimus nacių okupuotoje Lenkijoje atrodo pernelyg realistiškas tarp gausybės niekorimtiškų (be jokių neigiamų konotacijų) leidyklos knygų – pasakų, maginės, fantastinės ar bent transrealistinės literatūros vaikams.

Leonas Leysonas, žydų kilmės amerikietis, išgyvenęs Holokaustą, knygą skiria jį išgelbėjusiam Oskarui Schindleriui. Vieninteliam naciui, palaidotam ant Sio­no kalno, tam pačiam, apie kurį Thomas Keneallis parašė „Šindlerio sąrašą", o Stevenas Spielbergas pastatė filmą. Nepaisant dedikacijos, šios knygos ašis yra pats Leysonas – pasakodamas apie savo gyvenimą ir pasiekimus jis tarsi legitimuoja savo egzistenciją, kurios verte tikėjo Schindleris: „O. Šindleris manė, jog mano gyvybė turi vertę. Jis manė, kad ją verta išgelbėti, net jei jo paties gyvybei grėstų pavojus" (p. 8).

Kaip ir kitose dviejose čia aptartose knygose, šioje taip pat iškyla buvimo kitokiu problema. Pasakotojas knygos pradžioje, neperžengdamas mažamečio sąmonės ribų, fiksuoja ramų gyvenimą kaime, kur ikinacistinės antisemitizmo apraiškos buvo, rodos, nepavojingos ir įprastos: „Kartais krikščionis lenkas, norėdamas apibūdinti chaotišką įvykį, sakydavo, jog „buvo kaip žydų kongregacija". Tais taikos metais toks posakis buvo vartojamas ne siekiant įžeisti, o tik norint pabrėžti, kokie keistuoliai mes atrodome kitatikiams" (p. 17). Tačiau atėjus naciams viskas pasikeičia – ištikimi išdaigų draugai nusisuka nuo jo, visuomenė –­ nuo žydų ir tarsi nebemato jų kančių, toliau gyvendama savo gyvenimus: „Žiūrėdavau, kaip jie rytais eina į mokyklą, tarsi nieko nebūtų nutikę" (p. 45).
Leysono pasakojimas labai skaidrus ir paprastas, didžioji pasakojimo dalis skiriama Holokausto metams, tačiau apžvelgiama ir jo vaikystė, knygos pabaigoje ir gyvenimas Amerikoje, kur jis nemažai laiko praleido bažnyčiose, sinagogose, bendruomenėse pasakodamas savo istoriją. Būtent iš šių pasakojimų ir buvo sudarytas „Berniukas ant medinės dėžės".

Nedidelę knygelę galima įveikti per porą valandų. Perskaityti, padėti į lentyną ir pamiršti, nes nieko naujo, įdomaus ar išskirtinio šioje knygoje nerasite, jei jau skaitėte „Anos Frank dienoraštį", matėte ar skaitėte „Šindlerio sąrašą" ir bent šiek tiek susipažinote su Holokausto istorija. Kiek įdomesni atrodo tik skyriai, kuriuose aprašomas gyvenimas ir buitis tarpukariu viename Lenkijos kaime, esančiame netoli Balstogės. Žinoma, kiekvienas gyvenimas unikalus ir patirtys skiriasi, kiekvienas pasakojimas atveria bent vieną kitą mažytę naują perspektyvą, bet... Galbūt istorijos suliteratūrinimas būtų galėjęs sustiprinti pasakojimą, tačiau pasirinkta autobiografinio (at)pasakojimo forma pakiša koją, o paskutinius skyrius apie gyvenimą Amerikoje norisi praversti –­ taip formaliai jie parašyti.

* Daugiau – Damieno Walterio straipsnyje „Transrealizmas: pirmasis svarbus XXI a. literatūrinis sąjūdis?", „Šiaurės Atėnai", 2014-11-11).

Draugai