× Eglė Mikulskaitė

Eglės Frank tekstą pirmąsyk aptikau „Šiaurės Atėnuose“. Po pusės metų netyčia susitikome tamsiame Žvėryno bare, o dar po dvejų jau kalbamės apie jos pirmąją knygą „Mirę irgi šoka“ (išleido „Kitos knygos“).

 

Eglė Frank. Laimos Stasiulionytės nuotrauka

 

Egle, tavo pirmąjį tekstą prieš kelerius metus aptikau „Šiaurės Atėnuose“ – jau tada patraukė dėmesį. Kas tavo kūryboje, požiūryje į rašymą pasikeitė nuo tų laikų?

Rašyti „Šiaurės Atėnams“ pradėjau maždaug 2017 metais. Tuomet rašiau literatūrines miniatiūras, dabar jas vadinu miniatiūrėlėmis (nuo Andriaus Jakučiūno termino „literatūrėlė“). Vis dėlto jų į knygą nutariau neįtraukti, tai tebuvo plunksnos miklinimo etapas. Vėliau ėmiausi novelės žanro, artimo man struktūra ir dinamika. Visada imponavo Bitės Vilimaitės, Jurgos Ivanauskaitės, Danutės Kalinauskaitės, Dainos Opolskaitės meistriškumas.

Turbūt pasikeitė ne požiūris į rašymą, bet pats rašymo procesas – sudėtingesni kūrinai reikalauja ir didesnio susitelkimo, ir daugiau laiko. Nebeliko prabangos užėjus įkvėpimui vienu ypu išpilti visą tekstą. Pakito ir sakinys: pradėjusi nuo barokiškų vingrybių, dabar labiau veržiu kalbą. Atsisakau balasto, įmant­rumo dėl įmantrumo. Vis dėlto stengiuosi, kad stilius neprarastų savitumo. Kažkas neseniai sakė, jog pažino mane anoniminėje apklausoje iš tam tikrų neva tik man būdingų terminų.

„Mirę irgi šoka“ – drąsi knyga, atvirai pasakojanti apie moters pasaulį ir paliečianti nepatogias temas: homoseksualumą, laisvą seksą, nenorą turėti vaikų, egoizmą. Anotacijoje tarsi norėdama užkirsti kelią tapatinimui su veikėjomis rašai: „...esu ištekėjusi, turiu tris vaikus ir tris kates.“ Ar buvo bent menkiausių abejonių prieš leidžiant knygą, mąstei, kaip ji bus priimta?

Manau, kūrėjas privalo būti drąsus ir laiku užslopinti nuolat budinčią savicenzūrą „o ką pagalvos mama, teta, bendradarbiai?“ Tekstas turi įpjauti, bet tam, kad jis įpjautų, turi įsipjauti pats.

Esė bruožų turinčiu kūriniu „Aš esu Romka“ simboliškai baigiu rinkinį. Romka – vienas seniausių tekstų knygoje, savotiškas manifestas. Juo drąsinau save rašyti prieš penkerius metus, tebedrąsinu ir dabar. Pamenu, kai „Šiaurės Atėnai“ publikavo kūrinį, kurį rašiau iš vyro perspektyvos, buvo kalbų, kad Frank – vyras, pasirašantis moterišku pseudonimu. Ir štai, pasirodo, dar turiu tris vaikus, tris kates ir sutuoktinį. Suprantu, kad toks prierašas anotacijoje gali būti traktuojamas kaip antifeministinis, bet iš tikrųjų jis apima gerą dozę saviironijos. Taip, esu apsikrovusi tais trejetais, mano namuose nuolatinis alasas, nes penki šeimos nariai ir trys katės yra daug, taip pat daug ir įsipareigojimų. Šeima man labai svarbi, tačiau nors deklaruoju savo šeiminį statusą, esu prieš visuomenės nulemtus, tą statusą apibrėžiančius ribojimus. Aš už tai, kad šeima nebūtų laikoma tik išskirtinai vyro ir moters sąjunga.

Man pačiai labai svarbi laisvė – tiek mano, tiek kitų. Gyvenimo būdo, žmogaus asmenybės vienplaniškumas, gyvenimas neišsišokant ir laikantis visuomenės nustatytų normų galbūt saugesnis, bet toks saugumas – ne man.

Sutiktum, jog knygą intymiau išgyvens moteriška auditorija?

Taip maniau, kol negavau atsiliepimų iš vyrų – kad jie skaitė ir kad tam tikri dalykai jiems labai patiko. Galvojau, ko jiem trenktis į tas galeras? Be to, vyras mano tekstuose vaizduojamas kaip šalutinis veikėjas, jo ten beveik išvis nėra. Tačiau gal tam tikrų personažių mąstysenoje ir poelgiuose jie atpažino ne tik „kitą“, bet ir save.

Anotacijoje pabrėži: „...rašymas man yra būdas legaliai išreikšti savo vidinę tamsą.“ Ir tavo personažes liguistai traukia jų pasąmonės rūsiai, viskas, kas nepažinu, mistiška, antgamtiška. Tačiau, regis, joms svarbiau pagal tuos dėsnius veikti, o ne juos pažinti, todėl kai kurios renkasi nuolatinę vienatvę ar užribį. Kaip manai, kodėl ši vidinė tamsa sociume yra nelegali?

Kūryba apskritai yra būdas viduje susikaupusius, ne visada šviesius ir gerus dalykus paversti varomąja jėga. Tai ir vadinu legalumu. Antraip tie dalykai pradės draskyti, prasiverš kitais būdais – pykčiu aplinkiniams ar sau (depresinėmis būsenomis). Bet tam, kad įdarbintum savo tamsą, turi tą tamsą gerai pažinti, būti bent minimaliai psichologiškai raštingas. Leidimasis į pasąmonės rūsius visada turi kainą, privalai žinoti ne tik nusileidimo, bet ir pakilimo šachtas.

Ar paprasta tą tamsą įdarbinti?

Tikrai ne. Prireikė daug metų, kad suprasčiau, kuria link­me eiti. Labai padėjo psichoterapija, lankiausi pas puikią psichoterapeutę, kuri mane atsargiai skatino rašyti. Prisipažinsiu, iš pradžių nemačiau prasmės tai daryti.

Giedrė Kazlauskaitė perskaitė kelis mano tekstus (juos buvau įkėlusi į feisbuką) ir pasiūlė ką nors parašyti „Šiaurės Atėnams“. Lūžis įvyko, kai pradėjau gauti atsiliepimų iš skaitytojų, kad jiems mano kūriniai kažką davė, sukėlė jausmų, atliepė būsenas. Tuomet supratau: esu savo kely.

Mirtis – vidinė, fizinė ar net metafizinė – svarbi tavo rinkinyje. Veikėjos dažnai šoka instinktyviai, likimiškai, net desperatiškai, o mirtis yra jų varomoji jėga. Kaip pati apibūdintum tą mirusiųjų šokį?

Nėra žemėje nė vieno gyvo padaro, nebijančio mirties, bet koks šio fakto neigimas – bravūra. Net suicidinis latentiškumas – nuolatinis ketinimas išeiti iš gyvenimo, bet „vėliau“, – tėra saviapgaulė, kad pats valdai situaciją; nes jei ir pasirinktum „dabar“, veiktum mirties naudai. Imituodamos danse macabre personažės flirtuoja su mirtimi kaip ekstremalės, kurios per pavojingus užsiėmimus maksimaliai prie mirties priartėja ir kaskart per stebuklą vos nežuvusios tariasi ją nugalėjusios. Kol vienas kartas būna paskutinis.

Dabar, gręsiant karui, tokia personažių filosofija ir gyvenimo būdas gali net papiktinti. Vis dėlto literatūrą palikčiau literatūrai. Neseniai parašė viena skaitytoja, kad skaito po novelę prieš miegą, užuot naršiusi internete ir skaičiusi apie karo baisumus. „Mirę irgi šoka“ pristatymas Vilniaus knygų mugėje sutapo su karo Ukrainoje paskelbimu. Vienu metu buvo apnikęs beprasmiškumo jausmas – šitiek jėgų atėmęs triūsas galbūt veltui, nes kam gi reikia knygų per karą. Tačiau tikiuosi, kad nelaimė, inspiruota blogio jėgų ir ištikusi visų mūsų iš pažiūros saugų pasaulį, anksčiau ar vėliau pasitrauks. Ar gėris gali nugalėti blogį? Noriu tikėti, nes tikėjimas yra labai didelė jėga ir tegul jos nepalaužia neviltis. Taip pat tikiu, kad literatūra, knygos išliks ir užėjus negandoms, kad kažkas galėtų skaityti prieš miegą.

Galiu paantrinti tavo skaitytojai – „Mirę irgi šoka“ įsigijau antrąją karo dieną ir tai buvo vienintelis, beje, sėk­mingas būdas pabėgti nuo karo sukelto nerimo.

Ačiū.

Gal mirtyje įžvelgi daugiau gyvasties?

Sakyčiau – tikrumo.

Erichas Frommas meilę mirčiai siejo su saugumo poreikiu, nes mirtis vienintelė gyvenime yra garantuota. Ką jam atsakytum?

Kad mirę irgi šoka.

Tavo tekstus sieja ir vienatvės pajauta, žmonių tarpusavio svetimumas, izoliacija, o kartais atrodo, kad per skirtingas noveles veda ta pati veikėja. Ar vienišumą, nesusikalbėjimą laikai neišvengiamais?

Nedrįsčiau teigti, kad vienatvė yra pasirenkama būsena. Tam tikri žmonės neišmoksta užmegzti pilnaverčio santykio – nesvarbu, ar jis būtų tarp vyro ir moters, ar tarp tos pačios lyties žmonių, – tiesiog dėl nemokėjimo mylėti. Nemeilė ateina iš vaikystės dėl laiku negautos besąlygiškos motinos meilės. Labai lengva iš minios išskirti neišmylėtus vaikus. Bent jau mano kartoje jų labai daug. Paprastai jie labai daug reikalauja iš kitų, o patys nemoka nieko duoti. Jie be galo jautrūs, bet tik sau. Nemeilė – labai pavojingas virusas, apie kurį vis dar per mažai šnekama.

Gal tikroji mirtis ir yra negebėjimas mylėti?

Novelės „Mirę irgi šoka“, davusios pavadinimą visai knygai, personažai užsiima desperatiška savinaika. Pagrindinės veikėjos ribiniai poelgiai jai yra vienintelis būdas jaustis gyvai. Neigiamos emocijos daug vertingesnės už ramybę ir net meilę. Tai turbūt vienas baisesnių potyrių – būti gyvai, bet jaustis niekuo, tarsi jau būtum mirusi.

Ne vienoje tavo novelėje pasilikdavau ilgiau, projektuodavau galimus tęsinius. Ar rašydama negalvojai, kad šie tekstai galėtų išsiplėsti, pavirsti ilgais apsakymais, gal net romanais? Ar pačiai sunku paleisti istorijas ir personažus?

Bandymų parašyti didesnės apimties kūrinį tikrai buvo, bet pajutau, kad dar ne metas – pabijojau nesuvaldyti struktūros. Vis dėlto minties pasigalynėti su romano ar apysakos žanru neatsisakau. Žinau, kad tam prireiks nemažai laiko, bet šis iššūkis labai vilioja.

O knygos personažes net labai norėjau paleisti. Jos ilgai išbuvo su manimi, kai kurie tekstai pabaigų laukė trejetą ar ketvertą metų. Visą tą laiką veikėjos suko ratus mano galvoje. Per paskutinius taisymus su viena iš knygos redaktorių Aira Niauronyte, kuriai esu labai dėkinga, nes vis versdavo grįžti ir gludinti vieną ar kitą personažės poelgį, frazę, gestą, pajutau, kad kai kurių veikėjų pradėjau nuoširdžiai nekęsti. Taisydama tekstus vis galvojau, kodėl sukūriau tokią bjaurią bobą, teeina ji po velnių. Žinoma, perlenkiu, bet esu labai laiminga, kad „Mirę irgi šoka“ pagaliau išėjo ir man nebereikia apie šią knygą galvoti. Labai norėčiau, kad personažės pradėtų gyventi savo gyvenimus skaitytojų galvose.

Dauguma veikėjų turi savo prototipus, realių žmonių paveikslus, kurie davė impulsą vienam ar kitam charakteriui. Paskui aplipdydavau juos daugybe sluoksnių, – taip, kad net norėdamas žmogus vargiai atpažintų save tekste. Kas yra vieno ar kito veikėjo prototipas, žinau tik aš. Neseniai sutikau merginą, pagal kurios paveikslą sukūriau vieną iš „Mirę irgi šoka“ personažių. Ji, net neskaičiusi knygos, prabilo į mane tos personažės žodžiais. Vadinasi, knyga jau pradėjo mistiškai gyventi savo gyvenimą.

Tavo kūriniuose svarbesnis intuityvusis, ne intelektua­linis dėmuo – netikėtos asociacijos, sapnai, įžvalgos, nuojautos. Kaip vyko rašymo procesas?

Labai pavydžiu žmonėms, gebantiems disciplinuotai rašyti kasdien tam tikrą kiekį valandų, o tada užsiimti įprastais reikalais. Savąjį rašymą turbūt vadinčiau pripuolamąja rašymo beprotybe – tiesiog kelioms dienoms įeinu į tam tikras transines būsenas, kuriose visi intuityvūs dalykai ir jausenos labai paaištrėja. Tada visiems pranešu, kad esu laikinai išprotėjusi, paprašau manęs netrukdyti (niekas, aišku, nepatiki, išskyrus vyrą, kuris tai mato) ir užsidarau – niekur neinu, su niekuo nebendrauju. Kadangi rašau ne tik sodyboje, kur galiu labiau susitelkti, bet ir namie, kur verda buitis, kas nors nuolat šnekasi, vaikšto, gamina valgyti, atsiriboti ir panirti padeda per ausines klausoma muzika. Taip gimė tekstas „Šlovinimo mišios“ pagal Puccini’o „Messa di Gloria“. Šis kūrinys man labai gražus ir svarbus.

Nors dažniausiai renkuosi muziką intuityviai, kartais atrandu ką nors internete desperatiškai ieškodama tam tikro ritmo ar kaip tik ritmo nebuvimo. Kai dabar peržvelgiau muzikos, kurios klausiausi rašydama „Mirę irgi šoka“, sąrašą, supratau, jog daugiausia buvo šamaniškų meditacijų. Nesiečiau šamaniškos kultūros tiesiogiai su savo tekstais, be to, šiomis praktikomis nesidomėjau rimtai, tačiau jaučiu, kad kažkur ten nosį tikrai kyštelėjau. Ir bent jau kol kas per ją negavau.

„Mirę irgi šoka“ novelės gerai apgalvotos, intriga dažnai svarbesnė už aprašymus ar samprotavimus. Vis dėlto meniškumo, įtaigos netrūksta. Rašai tai, ką pačiai būtų įdomu skaityti? Ir kam kurdama teiki pirmenybę – turiniui ar formai?

Rašydama pirmiausia galvoju apie turinį – dalykus, kuriuos noriu išsakyti, gelmę, į kurią noriu nerti. Tik paskui mąstau, kuri forma tam geriau tiktų. Nemažai teksto, taip ir neįgavusio tinkamos formos, lieka kompiuteryje. Būna, konkretus aprašytas paveikslas ar jausena pagimdo kūrinį, o pats tampa balastu, todėl galų gale to aprašymo išvis atsisakau.

Rašau taip, kad pačiai būtų įdomu ne tik skaityti, bet ir rašyti. Regis, Margaret Atwood viename interviu sakė, kad sunkiausia rašant pačiai neprarasti susidomėjimo savo tekstu.