Eglė Mikulskaitė. Aleksandros Fominos tremties salos

 Pandemijai toliau atliekant savo juodą darbą, keliauju, kaip tik išmanau: dokumentiniuose filmuose, savose ir svetimose fotografijose, netgi LRT rodomose laidose apie (ne)emigrantus. Įtariu, tokių kaip aš nemažai, tad skubu priminti, jog literatūrinės kelionės ne ką prastesnės už geografines: jos taip pat siūlo pabėgimą ar integraciją, poilsį ar atsinaujinimą, pažinimą ar neįprastus iššūkius. Taip nusiteikusi ir atsiverčiau Aleksandros Fominos romaną „Mes vakar buvom saloje“ – ši knyga tikrai ne naujiena (išleista 2011 m.), tačiau patraukė pavadinimu, rekomendacijomis ir anotacija. Romanas, kadaise įvertintas Kazimiero Barėno premija ir skambiai pakrikštytas prarastosios kartos manifestu, geografiškai nukels gal ir nelabai toli – į 2000-ųjų pradžios Kauną bei Londoną. Tačiau pasiūlys tikrai įvairiapusiškas patirtis: klajones megapolio gatvėmis, nakvynes perpučiamuose skvotuose bei vakarėlius multikultūriniame fone.

Salų vaizdinys asocijuojasi su kolonijiniais laikais bei „kilniais“ misionieriais, čiabuviais ir egzotika, palmėmis ir kokosais. Taip pat su vienatve, atskirtimi, kitoniškumu. O jei kalbėtume Dalios Staponkutės žodžiais, tai sala asocijuojasi ir su kalėjimu, vidine tremties vieta, kurioje įmanoma „tik uždaros erdvės laisvė“. A. Fominos romano sala keliasluoksnė, galime suskaičiuoti mažiausiai tris: ir izoliuota nuo Vakarų pasaulio posovietinė Lietuva, ir perdėm civilizuotas, keistenybių kupinas Vakarų pasaulis (Didžioji Britanija), savotiškoje saloje – socialinėje tremtyje – gyvena ir niekur nepritampantys romano emigrantai. Tačiau visos šios salos versijos taip pat yra ir savotiškas kalėjimas, persunktas nelaisvės.

Romanas nukelia į naujojo tūkstantmečio pradžią Kaune. Pasakojimo centre pogrindinis jaunimas: nuomojame bute besiglaudžiantys Ūla, Marija, Indis, Remis ir Liūtas. Vadinu juos pogrindžiu, nes niekaip neišsitenka materialinės gerovės ir standartinių malonumų ištroškusioje visuomenėje – vieni abstrakčiai filosofuoja aiškindamiesi Visatos sanklodas, kiti užsiima menine veikla, treti – kaip pagrindinė veikėja Ūla – tiesiog niekur nesijaučia savo vietoje. Tai maištaujantis, laisvės ištroškęs jaunimas, vargiai įsipaišantis tiek į perkainotas pokomunistines, tiek į komunistinį jungą tebetempiančios visuomenės vertybes. Kartų konfliktas ypač ryškus. Vyresnioji karta romane atstovauja konservatyviausiai, primestomis dogmomis gyvenančiai grandžiai – neabejojančiai, nereflektuojančiai, besilaikančiai aukštesnių jėgų primestų scenarijų. Pogrindinis jaunimas elgiasi priešingai: abejodami ir genami neigimo dvasios arba aktyviai veikdami mėgina rinktis kad ir ne itin ambicingą, bet savą kelią. Vis dėlto kapitalistinė tikrovė koreguoja ne tik jų lūkesčius, bet ir likimus, kurie veda tiesiai į emigraciją. Londonas tam – ideali vieta: padorus maistas randamas tiesiog šiukšlių konteineriuose, o (beveik) legaliai apsigyventi galima bet kuriame apleistame name.

 

Eglė Mikulskaitė. Aleksandros Fominos tremties salos
Aleksandra Fomina. „Mes vakar buvom saloje“. Dailininkė Marija Mlinkauskaitė. – V.: „Kitos knygos“, 2011.

 

Neįtikėtinai daug vietos romane skirta išoriniam pasauliui: Londono atmosferai, darbo aplinkai ar kaimynams, eiliniams praeiviams gatvėse, autobusų keleiviams... Pasakotojo akis nepraleidžia jokių socialinių ar visuomeninių smulkmenų dinamiškai, kritiškai fiksuodama ir komentuodama visa, kas vyksta aplinkui. Itin kliūva britams: jų manieringumui, taisyklių gausai, viską supančioms tvoroms, įstatymams, autentikos trūkumui. Tiesa, tokios Anglijos reprezentacijos pasaulinėje ir lietuvių literatūroje nėra naujiena, bene kritiškiausią žvilgsnį kol kas teko aptikti romanisto Carylio Philipso kūriniuose, negailestingai triuškinančiuose britiškąjį tolerancijos spektaklį ir saugios, normalios visuomenės idilę.

Kitaip nei vietiniai, pogrindinis jaunimas gyvena nesaugiausiomis ir nepatogiausiomis sąlygomis: nelegalus darbas, priešiški kaimynai, gyvenimas su kitais emigrantais užskvotintuose namuose, iš kurių bet kada gali išmesti policija, nepažįstamas ir nenuspėjamas Londonas – „[N]eretai apima keistas jausmas, jog gali nutikti bet kas – visiškai bet kas, ką tik geba įsivaizduoti žmogaus protas ar fantazija, niekur nepavyks pasislėpti nuo įvykių bei informacijos srautų“ (p. 241). Anglija pasirodo esanti veidmainiška ir iliuziška, daugiau laisvės žadančioje Vakarų visuomenėje personažai vėl atsiduria kolektyvizmo gniaužtuose – skvotuose nuolat vyksta karai dėl kolektyvinės ir privačios nuosavybės bei erdvės, o sunkus ir alinantis darbas tampa vieninteliu tikslu ir kasdienybe. A. Fominos pašiepiamas komunizmo lozungas „negalima iškelti asmeninio reikalo aukščiau už visuomeninį“ galiausiai įsitvirtina ir skvotuose, kuriuose slopinamos bet kokios individualizmo apraiškos. Tad romanas kaip kreivas ekonominių santvarkų veidrodis gana įtikinamai atspindi tokių santvarkų poveikį asmenybei.

„Mes vakar buvom saloje“ buvo pakrikštytas „nusivylusios kartos manifestu“, tačiau nesu tikra, ar žodis „nusivylusi“ pats tinkamiausias. Pavyzdžiui, protagonistės Ūlos žvilgsnis itin kritiškas, irzlus, teisuoliškas, o tonas nervingas. Ji nesugeba pakeisti pasaulio regos lęšių ir nė akimirkos jais nesuabejoja. Kadangi atgrasi, slegianti išorinė tikrovė yra reikšmingiausia Ūlos realybė, jai suteikiama milžiniška poveikio galia, veikėją nubloškianti į izoliaciją ir atskirtį, kitaip tariant, į vidinės tremties vietą, kurios A. Fomina nesiima aptarinėti. Akivaizdu, rašytoja beveik nesidomi vidiniais savo personažų konfliktais, jų „asmeniniais reikalais“, todėl svarbiausios kovos vyksta su tuo, kas išorėje.

Svarbu ir tai, kad A. Fomina vaizduoja kartą, kuri vargiai gali pasiūlyti ką nors kitiems ir net sau: taip trokštama laisvė tik sąlyginė, patiems savęs įveikti nepavyksta, o cinizmo tvora patikimai atskiria nuo likusio pasaulio. Jokių vertybinių atramų neieškoma (ar nerandama), kol lieka tik sukąstais dantimis kęsti sunkią emigranto dalią laukiant eilinės algos. „Dvasingumas“, vertybės, intelektualumas ar susitelkimas į save neretai pajuokiami. Bene labiausiai kliūva Remiui, kuris, panašiai kaip Julio Cortázaro personažas Orasijus Oliveira, vis labiau atsiriboja nuo visuomenės ir plevena abstrakčioje erdvėje. Sunku nepaminėti ir kitų lietuvių emigracinėje literatūroje dažnų motyvų: konservatyvumo, nepakantumo kitokiam, kultūrinių stereotipų gausos, kai į kitas tautas žvelgiama nesiekiant nei pažinti, nei juo labiau suprasti. Pakanka atsiminti Gabijos Grušaitės personažą Stasį Šaltoką – tiesa, jis svetimas kultūras regi veikiau „kolonizatoriaus“ arba „elitinio emigranto“, o ne juodadarbio žvilgsniu.

Apibendrinant „Mes vakar buvom saloje“ yra itin detalus, smulkmeniškas ir ekstravertiškas romanas, o A. Fominos kuriama visata asociatyvi, neretai jusliška – Londono gatvės ne tik lengvai įsivaizduojamos, bet ir užuodžiamos, apčiuopiamos, ryškios. Rašytoją drąsiai galima vadinti ilgų dialogų ir aprašymų maratonininke: sureikšminamas kiekvienas buities ar aplinkos mažmožis, o tai prozininkei padeda nutapyti realų ir itin tiksliai sustyguotą paveikslą. Tačiau smarkiai nukenčia vargšas siužetas. Nors kritikai užsiminė, jog „romanas per ilgas“ (399 puslapiai itin smulkiu šriftu), tačiau savaime apimtis ne blogybė – blogiau gal tai, kad šio romano apimtį neretai sudaro pasikartojančios, todėl nuspėjamos situacijos, refleksijos, dialogai... „Nuomonės yra vietos, į kurias įeinama, o paskui išeinama“ (p. 303), – ištaria Remis, o aš susimąstau, kad veikėjai po šias „vietas“ klajoja itin laisvai ir neatsakingai. Skaitydama ne sykį galvojau mesti, bet vis maloniai nustebdavau dėl taiklesnio sąmojo, aštresnės ironijos gaidos, gan darniai ir natūraliai įsiliejančių į romano fabulą. Sulaikė ir augantis smalsumas, kurį kėlė nestandartinis jaunimo gyvenimo būdas.

Sakoma, emigracinė literatūra dažnai stokoja meninės vertės. Neretai tokių tekstų autoriai patys paragauja emigranto dalios ir, rodos, patirtis svetur taip sukrečia, kad imamasi fiksuoti viską – nykias buities smulkmenas, reikšmės stokojančius pašnekesius, svetimos ar savos tautos trūkumus nesivarginant nei dėl literatūriškumo, nei dėl potekstės. Gal todėl dalis tokios literatūros iš tiesų balansuoja ant dienoraščių ar kelionių vadovų ribos. Tačiau apsisprendimas tokių knygų neskaityti reikštų didelės dalies šiuolaikinės prozos ignoravimą – tai mano pirmasis argumentas, kodėl A. Fominos romanas vertas dėmesio. Be to, „Mes vakar buvom saloje“ neabejotinai vertingas kaip amžių sandūros realijų, konteksto, minėto kartų konflikto liudijimas – toks tebūnie antrasis argumentas. Trečiasis – reikšmingiausias ir subjektyviausias: įtariu, personažų išgyvenimai bus savi ne tik jauniems, bet ir tiems, kurie save tokius dar atsimena – kategoriška laikysena, maištingi ieškojimai, keisčiausios kompanijos neįprasčiausiuose užkaboriuose. Tikėtina, visa tai ne tik suskambės pažįstamomis natomis, bet ir leis iš saugaus bei patogaus guolio pasprukti į paribius (ar salą?), kur galioja kitokie įstatymai. 

Draugai