Jeilio (Niu Heivenas, Konektikuto valstija) universiteto retų knygų ir rankraščių Beinecke’o biblioteka, tarpininkaujant „Christie’s“, ką tik įsigijo 112 laiškų, kuriuos S. de Beauvoir rašė ir siuntė C. Lanzmannui1 nuo 1953 metų. Meilės laiškus, liudijančius apie filosofės ir kino režisieriaus romaną, pastarasis išsaugojo iki šiol. Savo sprendimą parduoti laiškus jis aiškina apgailestaudamas, kad S. de Beauvoir duktė Sylvie Le Bon nepritaria jų publikavimui Prancūzijoje.
Kodėl laiškų neišleidote „Gallimard’o“ leidykloje, kuri publikavo knygą „Patagonijos kiškis“?
Tikrai būčiau norėjęs, kad juos išleistų „Gallimard’as“, bet išaiškėjo, kad tai neįmanoma. Tiesą sakant, pagal Prancūzijos įstatymus laiškai priklauso tiems ar toms, kurie juos rašo, bet ne jų adresatams. Taigi situacija buvo tokia: net jei būčiau prašęs „Gallimard’o“ išleisti šiuos laiškus, leidykla būtų turėjusi atsisakyti.
Kodėl?
S. Le Bon, S. de Beauvoir įdukra, turi moralines įmotės literatūrinės kūrybos teises. Nesutikdama publikuoti šių laiškų, ji privertė „Gallimard’ą“ atsisakyti juos išleisti. Prieš paaiškindamas šio atsisakymo priežastis, norėčiau atkreipti dėmesį į paradoksą: S. de Beauvoir paprašė manęs pabūti liudininku, jai įsidukrinant S. Le Bon. To paties manęs paprašė ir Jeanas-Paulis Sartre’as, kai 1964 m. rengėsi įsidukrinti Arlette Elkaïm. Tikrai neturėjau jokios priežasties atsisakyti.
Kodėl S. Le Bon priešinasi šių laiškų publikacijai, nors išleido S. de Beauvoir laiškus J.-P. Sartre’ui, Nelsonui Algrenui2 ir Jacques’ui-Laurent’ui Bostui3?
Nors jos atžvilgiu buvau geros valios žmogus, ji pradėjo manęs nekęsti. Kad suprastume šios neapykantos priežastis, reikia grįžti prie 1990 m. jos pačios paskelbtų S. de Beauvoir „Laiškų Sartre’ui“. Aš tam ryžtingai pasipriešinau, apie tai pasakoju knygoje „Patagonijos kiškis“. Daugelyje laiškų, neslėpdami vardų, pasakojome apie dar gyvus žmones. Knygoje rašiau: „Žinau, kad dėl šios priežasties Bebrė4 niekada pati nebūtų jų paskelbusi ir nebūtų leidusi, kad kas nors tai padarytų. Aš tai žinau, nes ji man tai pasakė ir taip pat parašė „Įvade“ J.-P. Sartre’o laiškams, kuriuos išleido 1983 m., kai gyvenau su ja. Net jei kada nors ir pagalvodavo blogai apie artimus žmones, net mintis juos įžeisti jai buvo nepakeliama.“
Pamatęs paskelbtus laiškus, savo pasipiktinimą išsakiau S. Le Bon. Supraskite, kad didžioji šio susirašinėjimo dalis susijusi su J.-P. Sartre’o ir Bebrės jaunyste. Ką tik abu dėl geriausių rezultatų priėmė Paryžiaus aukštoji normalinė mokykla, o vienas didžiausių jų malonumų buvo viską pasakotis bei paliežuvauti apie artimiausius žmones. Tačiau tos paskalos neišėjo iš judviejų rato. Jos nebuvo skirtos visiems. A fortiori5 ir negalėjo būti paskelbtos. Pavyzdžiui, S. de Beauvoir niekada nebūtų sutikusi, kad jos motina sužinotų, jog dukra jai šiek tiek priešiška. Ji be išlygų gerbė savo motiną ir pati tuo nė kiek neabejojo. Aišku, todėl S. de Beauvoir niekaip nesutiktų, kad būtų paskelbti laiškai, kuriuose ji kritikuoja motiną. Tas pats galioja ir patiems artimiausiems bičiuliams. S. Le Bon nenorėjo klausytis mano prieštaravimų, teigė, kad pasielgė taip, kaip jai atrodė teisinga ir naudinga, ir kad man tai neturėtų rūpėti. Taigi mes susipykome.
Kodėl, palyginus su „Laiškais Sartre’ui“, laiškų C. Lanzmannui turėtų laukti kitoks likimas?
Todėl, kad šiuose laiškuose S. de Beauvoir nieko blogo nepasako nė apie vieną žmogų! Pridursiu dar vieną svarbų dalyką: S. Le Bon nori ne tik pasipriešinti, kad būtų paskelbti S. de Beauvoir laiškai man, – ji paprasčiausiai siekia mane išstumti iš filosofės gyvenimo. Jos manymu, tai vienintelis būdas mane nukenksminti.
Du tai patvirtinantys pavyzdžiai: man nei pranešė, nei a fortiori pakvietė, kai buvo atidengta memorialinė lenta ant pastato Victoro Schœlcherio gatvėje (14-a Paryžiaus apygarda), kur mudu, Bebrė ir aš, gyvenome aštuonerius metus. Tas pats nutiko, kai buvo atidarytas S. de Beauvoir pėsčiųjų tiltas per Seną: sužinojau apie tai tik praėjus nemažai laiko.
Ar neatsirado būdų įtikinti S. Le Bon?
Ji iš pat pradžių pasipriešino trijų Bebrės laiškų publikacijai man skirtame veikale („Claude Lanzmann. Amžiaus aiškiaregys“, „Gallimard“, 2017). Vėliau pranešė leidyklai, kad nė vienas iš tų laiškų nebus paskelbtas.
Ir dėl šios priežasties nusprendėte parduoti laiškus Jeiliui?
Daugelį metų nė negalvojau, kad galėčiau paskelbti šį susirašinėjimą. Man prireikė daug laiko, kad susitaikyčiau su mintimi ir išsiskirčiau su laiškais, kuriuos taip branginau. Nekaupiu lobių, jie manęs nedomina. Nemaniau, kad šie laiškai galėtų būti paskelbti, nes susirašinėjimas lietė tik du žmones: S. de Beauvoir ir mane. Ir jokio kito asmens.
Kodėl pakeitėte nuomonę?
Laikui bėgant pastebėjau, kad S. Le Bon jau išspausdino viską, ką turėjo S. de Beauvoir archyvuose, absoliučiai viską, išskyrus tą S. de Beauvoir ir mano susirašinėjimą.
Vadinasi, kilo grėsmė, kad jūs mirsite ir niekas nesužinos apie šį susirašinėjimą?
Būtent.
Kur yra laiškai, kuriuos rašėte S. de Beauvoir? Ar galima juos perskaityti?
Manau, juos turi S. Le Bon. Pats nepasidariau jokios kopijos. Tie laiškai neturi didelės literatūrinės vertės. Beje, norėčiau nors akimirkai grįžti prie jos laiškų N. Algrenui ir priminti, kad jis nebuvo patenkintas pakartota šio susirašinėjimo publikacija, dėl to net susipyko su S. de Beauvoir.
Vis dėlto laiškai Algrenui nuostabūs...
Žinoma, bet, patikėkite manimi, susirašinėjimas tarp S. de Beauvoir ir kažin kokio C. Lanzmanno dar nuostabesnis! (Juokiasi.)
Grįžkime prie laiškų, kuriuos jūs vienintelis galėjote perskaityti. Apie ką jums rašė S. de Beauvoir?
Ji rašė apie viską, kaip, beje, ir kitiems. Apie diskusijas su J.-P. Sartre’u, pasivaikščiojimus su J.-P. Sartre’u, apie keliones su J.-P. Sartre’u... Ji nieko neslėpė, pasakojo apie viską. O kai žinodavo, kad išvyks į tolimą kelionę ir aš dėl to nuliūsiu, guosdavo.
Ar J.-P. Sartre’as pavydėjo šio romano?
Ne, visiškai ne. Beje, aš irgi jam nepavydėjau. Kai jie kartu ilgam išvykdavo į kelionę, išlikdavo man nepaprastai lojalūs. Kartą, kai buvo iškeliavę į Centrinę Europą – tipišką vasaros atostogų kelionę, – patyriau automobilio avariją pietvakarių Prancūzijoje, tiksliau, Vilneve prie Loto. Sužinoję J.-P. Sartre’as ir S. de Beauvoir išsyk atvažiavo pas mane. Mes visi trys ten laukėme kelias savaites, kol pasveikau, o paskui išvykome pakeliauti.
Vis dėlto nebuvome trijulė, apie tai papasakojau „Patagonijos kiškyje“. Taip, palaikiau santykius ir su J.-P. Sartre’u, jie man buvo nepaprastai svarbūs. Be to, mano sesuo Évelyne Rey6 taip pat atliko svarbų vaidmenį šioje istorijoje. J.-P. Sartre’as ją beprotiškai įsimylėjo tą vakarą, kai pamatė vaidinančią Komarteno komedijos teatre „Už uždarų durų“. Tarp jo partnerių buvo ir mano pirmoji žmona Judith Magre7...
Grįžkime į Jeilį. Kodėl pardavėte šiuos laiškus?
Man 92 metai. Ir tampa nepakeliamai aišku: „Per vėlu.“ Dabar „per vėlu“ yra mano gyvenimo leitmotyvas. Per vėlu beveik visoms problemoms ar klausimams, kurie, maniau, susitvarkys savaime, kuriems neskyriau ypatingo dėmesio. Svarbiausias mano rūpestis ir nerimas susijęs su tais 112 laiškų...
Kodėl pasirinkote Jeilio, o ne kitą – JAV ar Europos – universitetą?
Puikiai pažįstu šį universitetą. Kai filmas „Šoa“ pasirodė JAV, Shoshana Felman, kuri dėstė Jeilyje, parašė nuostabų straipsnį „Liudijimų amžiuje“, jį galima perskaityti Michelio Deguy sudarytoje knygoje „Dėl Šoa“ („Belin“ leidykla, 1990). Dažnai ten dalyvavau kino meistriškumo kursuose ir seminaruose. S. de Beauvoir irgi keletą kartų lankėsi Jeilyje. Taigi pasirinkimas buvo akivaizdus, nors netrūko ir kitų.
Ar su Jeilio universitetu sutarėte dėl būsimos laiškų publikacijos JAV?
Ne, apie tai dar nesikalbėjome. Bet artimiausiu laiku tikiuosi tai padaryti.
Laiško ištrauka: „Esu tavo žmona visiems laikams“
Ši ištrauka – iš S. de Beauvoir laiško C. Lanzmannui, parašyto 1953 m. per viešnagę Amsterdame, „Doelen“ viešbutyje.
„(...) Brangusis, mano meile, mano dievinamas kūdiki, man trūksta žodžių tau išsakyti savo meilę. Aš pernelyg arti tavęs, kad juos ištarčiau. Jaučiu tavo galvą ant savo peties, gilų tavo akių žvilgsnį ir ašaras. Tu – gražus, aš myliu tave be galo. Aš dar visa [neįskaitoma]. Nesijaučiu nei atvykusi, nei išvykusi, nežinau, kur esu, esu niekur. Šiaip ar taip, nelabai toli nuo tavęs, tai yra nepakeliama. Nežinau, kaip pasakyti: man dar nepavyko atsiskirti nuo tavęs. Žinau, kad man taip nutiks šį vakarą ar rytoj, kai visiškai prabusiu ir kai laikas ims vėl tekėti. Nuo vakar aš iš tikro esu anapus laiko ribų, aš tau kalbu, aš tau kalbu, apiberiu tave bučiniais, jaučiu tavo veidą ir tavo balsą, tarsi ką tik būčiau užmerkus akis šalia tavęs, pasirengusi jas atmerkti po penkių minučių. Meile mano, nežinojau, kad tokia gali būti meilė. Sartre’ą mylėjau, be abejo, bet be tikros abipusės meilės; o mūsų kūnai nieko nereiškė. Mane sukrėtė, kad mane pamilo Algrenas, ir aš taip pat jį labai mylėjau, tačiau jo meilėje ypač trūko tikro intymumo ir aš jam neatsidaviau iki galo. Taip, brangusis mano vaike, tu esi mano pirmoji visiška meilė, kokią sutinki tik vieną sykį arba niekada. Niekada nesitikėjau ištarti šių žodžių, kurie savaime apsireiškia tavo akivaizdoje: dievinu tave. Šiuo šuoliu, mano meile, veržiuosi visa tavęs link: dievinu tave, kūną ir sielą, visu savo kūnu ir visa savo siela. Ir kaskart, kai tavyje atsiranda kažkas nauja, imu tave vėl garbinti. Mažyli mano, mažyli mano, neliūdėk. Tu – mano likimas, mano amžinybė, mano gyvenimas, mano džiaugsmas, žemės druska ir šviesa. Puolu į tavo glėbį ir lieku jame visados. Esu tavo žmona visiems laikams.“
1 Claude’as Lanzmannas (g. 1925) – prancūzų žurnalistas, rašytojas, kino režisierius, išgarsėjęs filmu „Šoa“ (1985). Parašė prisiminimų knygą „Patagonijos kiškis“ (2009).
2 Nelsonas Algrenas (1908–1981) – amerikiečių rašytojas, su kuriuo bendravo S. de Beauvoir.
3 Jacques’as-Laurent’as Bost (1916–1990) – prancūzų žurnalistas, rašytojas, scenarijų autorius, S. de Beauvoir meilužis.
4 Taip tarp savų buvo vadinama rašytoja, kai vienas bičiulis R. Maheu atkreipė dėmesį, kad jos pavardė labai panaši į anglų kalbos žodį beaver (bebras). Tad J.-P. Sartre’as ją ir pradėjo vadinti Bebre (vert. past.).
5 Lot. a fortiori – juo labiau.
6 Évelyne Rey (1930–1966) – prancūzų aktorė, palaikiusi santykius su Gilles’iu Deleuze’u, J.-P. Sartre’u ir kt. Baigė gyvenimą savižudybe.
7 Judith Magre (g. 1926) – prancūzų aktorė, pirmoji Claude’o Lanzmanno žmona.
Iš prancūzų kalbos vertė Vytautas Bikulčius
„Le Monde“, 2018-01-19.