Umberto Eco. „Prahos kapinės". Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. – Vilnius: „Tyto alba", 2012.

Viename interviu Umberto Eco švelniai priekaištauja, jog atsiranda leidėjų ir žurnalistų, šventai žinančių, ko reikia eiliniam skaitytojui. O reikia, anot jų, kažko lengvo. Erudito Eco barzda šioje vietoje šiaušiasi: žmonės nori iššūkių, jie pavargę nuo lengvų dalykų!
Tame pačiame interviu potencialius savo skaitytojus italas pavadina mazochistais.
Po priešpaskutinio romano „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna", Eco nuomone, nesulaukusio didelės sėkmės (štai tau ir rašyti kažką lengvesnio, ne tokio eruditiško, kaip įvardina pats rašytojas), jis grįžta į „senas vėžes" ir tėkšteli beveik 500 puslapių romaną apie istorines avantiūras, niekšybes ir sąmokslus.
Pagrindinis naujausio kūrinio personažas – suktas tipas Simonas Simoninis, kuris Paryžiuje dirba slaptuoju agentu, falsifikuoja svarbius dokumentus, sukčiauja, o reikalui esant – negalvodamas suvaro peilio ašmenis pasipainiojusiems kelyje. Žodžiu, blogas, niekingas vyrukas. Istorinis romano fonas – XIX a. antroji pusė su jos neramumais ir perversmais. Simoninis, it kokia visur sklandanti piktoji dvasia, suspėja pabūti ir Italijos suvienijimo kovų verpetuose, ir Prancūzijos-Prūsijos karo užkulisiuose, ir Komunos veikloje, ir vargšo kapitono Alfredo Dreifuso aferoje. Negana to, spėja užvirti pasaulinio žydų sąmokslo košę. Ir visur – kaip didis niekšas, be skrupulų klastojantis rankraščius, šnipinėjantis, perduodantis klaidinančią informaciją ir genialiai mėtantis pėdas.
Tačiau Eco nebūtų Eco, jei apsiribotų tik avantiūristo nuotykiais. „Prahos kapinės" – keliaaukštis ir daugiabalsis pasakojimas, kurio skaitymas komplikuojamas nuo pat pradžių. Kartais Simoninis virsta abatu Dala Pikola, kuris nieko nežino apie Simoninio egzistavimą, jei ne pastarojo dienoraštis. Tuo tarpu Simoninis vargiai prisimena buvęs abatu, jei ne koridoriuje kabanti sutana. Yra ir trečiasis balsas – Pasakotojas, kuris stebi veikėjus iš šalies, skaito jų rašomus dokumentus ir retkarčiais perima pasakojimą, apibendrina įvykius, kuomet tiedu, kamuojami išgerto vyno ir amnezijos, sunkiai ką beprisimena. Tiesa, pirmame skyriuje, aliuziškai besikreipiančiame į Italo Calvino kūrybą, šmėkšteli ir Ketvirtojo kontūrai: „Ir Skaitytojas tenesitiki, kad Pasakotojas stebėdamasis prasitars atpažinęs tą personažą kaip kur nors minėtą, nes niekas niekur dar nebuvo paminėta (pasakojimas apie jį tik prasideda), ir pats Pasakotojas nė nenumano, kas tas paslaptingasis rašytojas, bet tikisi išsiaiškinti (kartu su Skaitytoju) smalsiai ir įkyriai stebėdamas, ką tuose lapuose skrebena jo plunksna" (p. 10). Galvosūkių aibės ir, kaip dera pavyzdingam postmoderniam kūriniui, „Prahos kapinės" virsta romanu apie romano rašymą ar bent jau ketinimą rašyti: „Dokumentas, į kurį vis dirsčioja Pasakotojas, išties kupinas staigmenų ir vertas kada nors tapti romanu" (p. 274).
Žodžiu, patikėkit manim, – mazochizmas garantuotas.
Apskritai, Umberto Eco meistriškai kuria epochos atmosferą –­ fatališką, pilną melo, intrigų, tamsos ir šešėlių, kur, rodos, už kiekvieno kampo – po šnipą, prie kiekvieno stalo – po piktą gudrybę. Žinoma, galima kiek papriekaištauti, jog vietomis jis narcizistiškai mėgaujasi savo intelekto aukštybėmis ir žiniomis apie slaptąsias organizacijas, masonus, jėzuitų ir žydų sąmokslus, istorines asmenybes ir pikantiškas jų gyvenimo detales (tikras ar išgalvotas – ne tiek ir svarbu), visą tą neramumų panoramą, kur neapsiribojama daugeliui girdėtais faktais, bet skrupulingai (at)kuriamas autentiškas pasaulis: nuo gatvių raizgalynių žemėlapių iki personažų skanaujamų patiekalų pavadinimų; jog visa tai –­ savitikslės intelektualybės ir skaitydamas tikrai jautiesi kankiniu be jokio malonumo.
Tai skaityk „Da Vinčio kodą", po velnių! – jau girdžiu viduje riktelint mano n-ąjį Aš.
Baik irzti, mielasis, geriau sukirskime aspic de filets mignons de perdreaux, užgerdami geru senuoju burgundišku.

„Lietuvos žydai. Istorinė studija". –­ Vilnius: „Baltos lankos", 2012.

Tarptautinis šios istorinės studijos autorių kolektyvas (iš Lietuvos, Izraelio, JAV, Vokietijos) nepasakoja apie jokius žydų sąmokslus. Jų dėmesio centre – žydų istorija Lietuvoje. Knyga tęsia, kaip teigiama pratarmėje, sintetinių studijų tradiciją, t. y. atsisako izoliuoto žydų istorijos nagrinėjimo, o stengiasi pažvelgti į šios tautos istoriją kaip pilnavertę Lietuvos istoriografijos dalį. Pagrindinis klausimas – kiek buvo „lietuviška" žydų tapatybė skirtingais laikotarpiais, kaip patys žydai suvokė Lietuvą ir save joje: ar tik kaip tarpinę ir laikiną buvimo vietą („neapkraunant" savęs politinės tapatybės rūpesčiais), ar laikė didesnio darinio – Abiejų Tautų Respublikos, Rusijos imperijos, Sovietų Sąjungos – nariais, mažai ką bendra turinčiais su Lietuva, ar vis dėlto Lietuva, kaip politinis darinys, jiems buvo svarbi. Kaip teigia autoriai, šis tapatybės klausimas keitėsi, todėl vienu tarpsniu tikslingiau kalbėti apie Lietuvoje gyvenančius žydus, o kitu – apie Lietuvos žydus kaip bendruomenę, kuri identifikuojasi su Lietuva. O kaip yra šiandien? Klausimas atviras.
Skaitant studiją mano sąmonėje nuolat kirbėjo tolerancijos tema. Visu atviru nervu ji iškyla, kai skaitai apie nacių okupacijos metais išžudytus 95 proc. Lietuvos žydų. Sunkiai suvokiamas skaičius. Juolab kad už plikos statistikos visuomet slypi žmonės: su savo pasaulėžiūra, subjektyviomis istorijomis (mažaisiais naratyvais), kultūra, tradicijomis, papročiais, kurie katastrofiškai dingo, palikę nedidelę dalį atminties, ir šiandien priverstos gūžtis nuo liūdnai pagarsėjusių nacionalistinių šūkių.
Vienoje pasivaikščiojimų laidoje profesorius Gintautas Mažeikis taikliai preparavo šiandien Lietuvoje gajus ir nuolat įtvirtinamus pasakojimus (naratyvus), sunkiai toleruojančius kitus, alternatyvius pasakojimus (šiuo atveju, pavyzdžiui, žydų litvakų istoriją). Anot jo, dabar Lietuvoje dominuoja vienas pasakojimas, kurį nesunkiai galima apibrėžti dviem datomis –­ nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios. Šis nacionalinis pasakojimas pamiršta kitas Lietuvoje gyvenančias (-usias) tautas. Anot Mažeikio, mūsų pasakojimas nėra draugiškas. Ir tai liečia ne tik žydų klausimą. Tai apskritai tolerancijos, supratimo, įvairovės klausimai, prieš kuriuos mūsų visuomenė dėl įvairių, dažnai absurdiškų, priežasčių linkusi užsimerkti. Juolab kai iš aukščiausių instancijų ataidi nuomonės –­ spręsti vienas ar kitas problemas šiandieninėje demokratinėje (sic!) visuomenėje kiek per anksti.
Tikiu, tokios knygos kaip „Lietuvos žydai" padeda suvokti, kokia daugiakultūrė, įvairiaspalvė Lietuva buvo ir kaip beveik negrįžtamai visa tai esame praradę. Skaityti panašias knygas – niekada ne per anksti. Skaityti – visada pats laikas.

„Gulbė karaliaus pati. Lietuvių liaudies pasakos". – Vilnius: „Vaga", 2012.

Visai neseniai naršiau Vilniaus knygynus ieškodamas solidžiai išleisto pasakų rinkinio. Nesvarbu – broliai Grimmai, Perrault, Hauffas ar Andersenas. Svarbu, kad viename leidinyje būtų publikuojami garsiausi ir gražiausi vieno ar kito autoriaus pasakojimai. Žinoma, nieko nepešiau. Tiesą sakant, matydamas vaikų literatūros leidybos kultūrą, palaidojau paskutinę viltį greitu metu tokio rinkinio sulaukti. Lentynas uzurpavo sintetiniai vampyrai ir jaunosios koketės liežuvautojos.
Ketvirtą kartą perleistos lietuvių liaudies pasakos (sudarė Aldona Liobytė) su juodai baltomis dailininkės Albinos Makūnaitės iliustracijomis, žinoma, nuteikia gerai (kalbu apie knygos apipavidalinimą; knygos kaip meno objekto leidybos praktiką).
Vargu ar vaikai užmigs klausydamiesi šių istorijų – kaulelių mūsų liaudies pasakose pribarstyta užtektinai. Gal todėl panašiems rinkiniams norėtųsi profesionalaus įvado, kuris išsamiau supažindintų su egzistuojančiais pasakų tipais, jų transformacijomis, įvestų skaitantįjį į metaforų, simbolių ir ženklų prisodrintus tekstus. Tuomet rankyčių ir kojyčių išsukinėjimai, visi tie pasakiški kanibalizmai atsiskleistų kitoje, kur kas platesnėje šviesoje, viliuosi.

Charles Bukowski. „Sriuba, kosmosas ir ašaros". Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas. – Kaunas: „Kitos knygos", 2013.

O, senasis gerasis Bukai, bičiuli, tu vėl su manimi!
Kalbi paprastai, atvirai ir liūdnai – suprantu tave.
Tau nesiseka. Ką padarysi – toks gyvenimas.
Taip, taip, „kai Dievas sukūrė meilę, daugumai tai nepadėjo", tačiau „yra kur kas blogesnių dalykų nei / būti vienam", ar ne, drauguži? Sakai, „kai tai suvoki / būna jau per vėlu / ir nėra nieko blogiau / negu / per vėlu"? Turbūt.
Žinai, man labai patinka tavo eilėraštis „Ledukai ereliams" iš naujosios knygelės. Norėčiau panašų parašyti. Sakai, nė nebandyti?
Ką gi – čin čin.
Beje, Bukai, kodėl „Kitos knygos" tave leidžia gabalais? Kodėl nepaima vieno pilno rinkinio ir jo neišverčia? Tiekia kažin kokį poezijos, atsiprašau už žodį, servelatą? Sakai, atrenka geriausiuosius? Lyg tau rūpėtų! O aš, pavyzdžiui, nuoširdžiai jaudinuosi, jog ateityje lietuvių kalba turėsim keistas kompiliacines tavo knygutes, bet nė vieno išversto originalaus rinkinio...
Žinoma, jog lietuviai mėgsta tave – esi hipsterių Dievas. Nagi, tų, su raštuotais močiučių megztiniais ir blizgančiom timpom.
Ai, tiek to, štai ir alus.