Kovo 29 d.

Labas, smalsusis,

aš laiminga. Knyga jau mano rankose. Storesnė, nei tikėjausi. Bet ne per daug stora. Pats tas keliems vakarams. Būtų daugiau puslapių – gal motyvacija skaityti proporcingai sumažėtų. Žinoma, kitiems. Aš vis tiek skaityčiau.

Gerai, kad viršelis kietas. Ir gražus. Įžiūriu veidą ir miestą. Miesto veidą? Neaiškus vaizdas, dangoraižiai, tamsu – matyt, didmiestis. „Oderis“ – ant viršelio parašyta ryškiai žaliai, pavadinimas suskaidytas į tris dalis, tris skiemenis. „Distopinis romanas“, – taip pat žaliai, tik gerokai smulkiau, pridėta.

 

Kovo 30 d.

Labas, žingeidusis,

buvo tiek reikalų, neturėjau kada knygos atsiversti. Nepyk, supranti, savaitgalis. Rytoj būtinai. Spėk, kokių vaisių turguj nusipirkau?

 

Dainius Vanagas. „Oderis“. Dailininkas Zigmantas Butautis – V.: „Baltos lankos“, 2021.

 

Kovo 31 d.

Citrusinių! Bet jau suvalgiau.

Užtat šiandien pradėjau skaityti. Negalėjau atsitraukti – beveik pusės knygos neliko! Visa galva pasinėriau į romano pasaulį, į ateitį, į Oderio miestą, kuriame dedasi, sakyčiau, labai įdomūs ir dar niekur negirdėti dalykėliai.

Pavyzdžiui, nedirbantys žmonės laikomi nenaudingais miestui, netgi kenksmingais visuomenei ir yra  deportuojami. Kur? Iš pradžių už miestą juosiančios sienos. O kaip toliau jų kelionė tęsis – ar į kitą miestą, ar bet kokia kaina atgal į Oderį, ar liks skursti palei sieną besidriekiančiuose lūšnynuose, – niekam nerūpi. Kita vertus, Oderyje gali gyventi bet kas, reikia tik turėti darbą – jokių etninių, religinių, politinių ir kt. apribojimų nėra.

Arba dar vienas pavyzdys: jeigu Oderyje nuėjęs į parduotuvę nieko neperki, prarandi teisę ateityje lankytis toje parduotuvėje! Atrodo, žiauroka: jeigu nori sugrįžti, būtinai turi pirkti. Nors, perfrazuojant Oderio mero žodžius, kam žmogui eiti į parduotuvę, kurioje nėra to, ko reikia!

Galėčiau papasakoti daugiau, bet viliuosi, kad ir pats susigundysi perskaityti, tad čia ir sustosiu. Tik, žinok, tokių kvapą gniaužiančių ir daugiau ar mažiau šokiruojančių socialinių eksperimentų knygoj ne vienas ir ne du.

Bet! Ne tik dėl itin įtraukiančio siužeto negalėjau liautis skaityti – mintis ir akis pirmiausia buvo sunku atplėšti nuo rašymo stiliaus ir ypatingos romano kompozicijos. Bene kiekviena tema įdomi ir pagauli, mano galva, tampa dėl pasakojimo manieros – šitą tau esu ne kartą sakiusi. (Gerai, kad rašau, o ne kalbamės telefonu – nepavyks pertraukti ir vėl pradėti ginčą.)

Taigi romanas, kaip ir jo į tris skiemenis viršelyje išskaidytas pavadinimas, sudarytas iš trijų skirtingų istorijų, paeiliui vis keičiančių viena kitą: darbą bei žmoną (?) praradusio ir iš Oderio deportuoto Alano istorija; trumpos esė iš (fiktyvaus) Trumano Moro esė rinkinio „Tu“; žvalgybos į Oderį atsiųsto tyrėjo laiškai (kaip galima numanyti) mylimajai, prie kurių prisegti ir suimto Oderio mero Endriu apklausos automatiniai išrašai.

Kaip jau turbūt numanai, ši trilypė „Oderio“ struktūra lemia, kad romano pasakotojas kaskart keičia pavidalą: trečiojo asmens pasakojimą (apie Alaną) keičia mintys, dėstomos antruoju asmeniu (Moro esė), paskui pateikiami pirmuoju asmeniu parašyti fragmentai (tyrėjo laiškai ir Oderio mero apklausos išrašai), tada vėl tęsiamos istorijos, pasakojamos trečiuoju arba antruoju. Vienoje knygoje ima pintis skirtingi veikėjai, jų istorijos, pasakotojai ir pasakojimo būdai, funkciniai kalbos stiliai, žanrai... Keista, ar ne? Keista, bet ir labai įdomu.

Dar įdomiau, kad pradeda kilti klausimų. Matai, tiek Alano istorija, tiek apklausos ištraukos, trumpam užleisdamos vietą kitam pasakojimui, nutrūksta, tačiau vėliau mintis ar vaizduojami įvykiai tęsiami. Be to, abu šie siužetai yra apie Oderį, jo reformą, socialinius eksperimentus, ten gyvenančius žmones ir panašiai. O esė intarpai atrodo visai ne į temą. Aišku, jie labai žavūs ir, sakyčiau, taiklūs, be abejo, sąmojingi, bet kaip susiję su pagrindine Oderio miesto istorija? Šitas klausimas neduoda ramybės, nes aišku, kad esė fragmentai ne šiaip sau atsidūrė knygoje. Tačiau negaliu jų „atrakinti“. Erzina, bet dar labiau patinka. Reikia skaityti toliau.

 

Balandžio 1 d.

Sveikas, išrankusis,

dingtelėjo, kad pamiršau paminėti, jog romanas parašytas, atrodo, ore plevenančia, lengvutėle plunksna – išties malonu skaityti. O ši diena, balandžio 1-oji, itin tinkama pagirti, kad plunksna dar ir gerai pagaląsta: ji ne tik originali ir autentiška, bet ir žaviai šmaikšti, sąmojinga. Buvo kelios vietos, kur nusijuokiau balsu. Čia gal tik man taip, nežinau, pasakysi perskaitęs, kaip tau.

Tas juokas buvo, žinai, gana makabriškas – Odery tokie dalykai dedasi, o tu čia skaitydama kikeni... Bet taip jau yra.

 

Balandžio 2 d.

Esu kiek sutrikusi – knygos pabaiga visai netoli, o aš nenustoju galvoti: kaip ir turėtų būti aišku, kad Oderyje vaizduojama itin radikali socialinė reforma yra blogis... Niekas juk nenorėtų tokios ateities, ne apie tokius dalykus dažniausiai svajojame. Ir ant viršelio parašyta, kad tai distopinis romanas – viskas kaip ir aišku.

Vis dėlto istorija taip sugalvota, taip parašyta ir suraityta, kad pati imu abejoti, ar tie eksperimentai tokie jau baisūs ir pertekliniai. Slapta net susimąstau, kad visai įdomu tokiame mieste būtų pabandyti gyventi. Pabandyti išlikti.

Nors gal per baisu, gal amoralu... O gal kaip tik int­riguoja ir motyvuoja?..

Gerai parašyta, nors tu ką – abiem pusėms argumentų netrūksta!

Kita vertus, veikėjų pasakojimais ar patirtimi neįmanoma visiškai pasikliauti: tarkime, apie Alano žmoną nei artimiausi draugai, nei bendradarbiai, nei tėvas nėra nieko girdėję, o jis pats mums dažniausiai rodomas kaip apsvaigęs nuo įvairiausių psichotropinių medžiagų. Lyg to būtų maža, personažas pristatytas kaip teisininkas, bet staiga ima suprasti duomenų analitikų kalbas ir geba geriau už juos išspręsti sudėtingiausius uždavinius... Kodėl? Kaip? Turėjo jis tą žmoną ar neturėjo? Ar čia Alanas išsigalvoja, ar fantazuoja jį supantys žmonės?

Panašiai nutinka ir pirmuoju asmeniu pasakojamoje istorijoje: rašydamas savo mylimajai tyrėjas griežtai prašo į jo laiškus neatsakyti, juose taip pat ne kartą užsimena, kad yra sekamas, o tai, ką parašo, itin slapta, todėl būtina perskaičius iškart ištrinti. Be to, žvalgybos darbuotojas pasitelkia dar vieną atsargumo priemonę – tam tikrą kodą (kai perskaitysi, tą kodą atpažinsi ir šiame mano laiške), leidžiantį jo rašomą informaciją suvokti arba kaip teisingą, arba kaip klaidingą. Negana to, kai Oderio mero apklausą atliekantis tyrėjas užduoda, atrodo, nokautuojantį klausimą, miesto vadovas jį apsuka taip, kad nori nenori bent šiek tiek pereini į mero pusę. Tai kuris teisus? Kurio informacija skaitytojui pasikliauti? Kurio apklausos dalyvio duomenys falsifikuoti? Kuris kurį tardo?..

Ir – grįžtu prie užvakarykščio klausimo – kaip į visa tai įsipaišo antruoju asmeniu parašytos Moro esė?..

 

Balandžio 3 d.

Labas, skaitymo nuotykio trokštantis,

finišavau! Nesibaimink, neišduosiu nieko. Bet tikrai būtų ką – netikėta, nenumatyta pabaiga. Išmoninga. Tikras skaitymo nuotykis, kai nežinai, kas įvyks. Kai nekantraudamas, net drebėdamas lauki, kas nutiks kitame skyriuje, o perskaičius iki galo kūnu net šiurpuliukai nubėga.

Visi kelti klausimai atsakyti, visos iš pažiūros atsietos gijos meistriškai sujungtos. Visi lūkesčiai patenkinti – ir su nemenku kaupu.

 

Balandžio 4 d.

Galvoju, jei toks debiutinis romanas, tai kas mūsų laukia toliau? Būtinai parašyk, kai perskaitysi.