2014 m. Gintaras Mickeliūnas baigė medicinos studijas ir išvyko į Vokietiją atlikti rezidentūros. Dabar gyvena Šveicarijos pakraštyje esančiame Bazelyje, dirba universitetinėje ligoninėje, neurologijos klinikoje. Su Gintaru kalbuosi apie gyvenimą trijų valstybių sankryžoje, apie kalbas ir Šveicarijos vokiečių tarmę, kurios jis mokosi, kad geriau susikalbėtų su pacientais.

Dabar gyveni Bazelyje – mieste, įsikūrusiame šiaurės vakarų Šveicarijoje, pasienyje su Vokietija ir Prancūzija. Papasakok apie šį miestą...

2014 m. gegužę išvykau į Lerachą, pietų Vokietijos miestą, ten susiradau pirmąją praktiką ligoninėje. Jis įsikūręs vos už 10 km nuo Bazelio – vietos, kur dabar gyvenu. Kai važiuoji iš Leracho į Bazelį, net nežinai, kurioje vietoje kerti sieną, tik matai, kad telefonas, jei jo numeris vokiškas, nebegaudo signalo. O pavažiavus toliau, Prancūzijos link, pagauna prancūzišką.
Lerache gyvenau dvejus metus, tačiau nuo pat pradžių labai dažnai vykdavau į Bazelį: Lerachas nedidelis, todėl, jei nori ką nors nuveikti ar pamatyti, turi važiuoti į Bazelį. Vėliau susiradau darbą universitetinės ligoninės Neurologijos klinikoje ir nuo spalio mėnesio persikėliau čia gyventi.

Bazelis – gana mažas miestas, čia gyvena tik apie 200 tūkst. žmonių, o tai yra vos trečdalis Vilniaus, tačiau tai, kas čia vyksta, visai kitokio masto. Štai visai neseniai prasidėjo tarptautinė meno mugė „Art Basel“, sutraukianti garsiausius pasaulio menininkus, galerijų ir muziejų vadovus. Niekada nemačiau tiek meno vienoje vietoje. O pavasarį vyko pasaulinė laikrodžių ir papuošalų mugė „Basel World“. Tačiau įdomu, kad taip pat tai ramus ir neperpildytas miestas. Net pagrindinė gatvė apytuštė.

Grįžus į Vilnių įspūdį daro milžiniškos erdvės. Pabuvęs svetur ir sugrįžęs į Lietuvą imu pastebėti labai dideles aikštes, parkus, miškus, laukus, upių slėnius, kur nėra nė vieno namo.

Neseniai pradėjai mokytis Šveicarijos vokiečių tarmės. Kam tau jos prireikė?

Viena autentiškiausių Šveicarijos tarmių yra Berno vokiečių, jos tarimas labai skiriasi nuo bendrinės vokiečių kalbos. Jie netgi turi savo lėtą kalbėjimo manierą, todėl Šveicarijoje bernietis yra lėto žmogaus sinonimas. Darbas ir gyvenimo aplinkybės taip susiklostė, kad prisireikė Šveicarijos vokiečių tarmės, kurios dabar ir mokausi.

Atvykęs į Lerachą susidūriau su šiokiais tokiais sunkumais dėl jų vietinės alemanų tarmės. Kartais atėjęs pas pacien­tą su popieriaus lapu ir paklausęs, kuo jis skundžiasi, suprasdavau, kad anamnezė klinikiniam ištyrimui man nelabai padės, nes nesupratau praktiškai nieko, ką pacientas sakė. Alemanų tarme šneka visa pietvakarių Vokietija, Šveicarija ir Elzasas. Mano pacientai, ypač vyresnieji, kartais net nemoka kalbėti vokiškai – jie žiūri televizorių, skaito ir rašo vokiškai, tačiau šneka tik Šveicarijos vokiečių tarme. Todėl, pavyzdžiui, kai paprašai pacientų pakelti rankas ar kojas, tikrindamas, ar jų galūnės nenusilpusios, gražu tuos paliepimus pasakyti jų tarme, jiems taip daug maloniau ir suprantamiau. Su kalba susiję reiškiniai mane visada labai domino, tačiau pacientai buvo pirmoji paskata pradėti mokytis jų tarmės.

Kaip atsitiko, kad Šveicarijos vokiečių tarmė iki šiol gyva ir plačiai vartojama? Kaip jos nenustelbia kitos didžiosios kalbos?

Šveicarijoje vartojamos keturios valstybinės kalbos – vokiečių, italų, prancūzų ir retoromanų. Retoromanų yra labai sena, romanų kalbų šeimai priklausanti kalba, kilusi iš lotynų kalbos. Ja Šveicarijoje kalba labai nedaug žmonių, turbūt vos keli tūkstančiai. Ir italų, ir prancūzų, ir vokiečių kalbos, kurios vartojamos Šveicarijoje, iš pradžių buvo tarmės, labai skyrėsi nuo tikrosios italų, prancūzų ir vokiečių kalbos, tačiau ilgainiui buvo užmirštos. Tas pats atsitiko ir Romandijoje – prancūziškoje Šveicarijoje. Ten vietinę prancūzų šveicarišką tarmę nugalėjo bendrinė prancūzų kalba. Su vokiečių tarme nutiko kitas dalykas: per Antrąjį pasaulinį karą Šveicarija pajuto milžinišką grėsmę iš Vokietijos, todėl labai atsiribojo nuo vokiškosios kultūros.

Šveicarai nuo senų senovės buvo šiek tiek izoliuoti kalnų, jie nepatyrė didelių karų, buvo sėslūs, daugybę metų gyveno tose pačiose vietose, todėl jų kalba išlaikiusi archajiškus germanų kalbos bruožus ir turi panašumų su anglosaksų. Bendrinė vokiečių kalba nukrypo į kitą pusę, jai darė įtaką kitos kalbos, todėl ji gerokai modernesnė.

Kalbėdamas apie Šveicarijos vokiečių tarmės likimą, prisiminiau įdomų dalyką... Londone gyvenančios sesers kambariokas yra iš Sardinijos salos, save vadina sardu. Tai labai sena tauta, valdyta ir prancūzų, ir italų, ir ispanų, tačiau jau seniai priklauso Italijai. Jie išlaikę savo senąją kalbą, kuri labai artima lotynų kalbai. Sesės kambariokas pats išmoko tą kalbą iš močiutės, kalbančios tik sardiškai. Tačiau ten su kalba buvo elgiamasi kitaip nei Šveicarijoje, jo tėvai ir mokytojai drausdavo jam bendrauti sardiškai ir versdavo kalbėti itališkai. Lietuvoje per lietuvių kalbos pamokas irgi nebuvo galima kalbėti tarmiškai, tačiau prisimenu kelias mokytojas, kurios gal net nemokėjo bendrinės lietuvių kalbos ir visada kalbėjo tik pakruojietiškai, tai man labai patikdavo.

Ką dar gauname besimokydami naujos kalbos, tarmės?

Kiekviena kalba leidžia pamatyti pasaulį vis iš kitos pusės. Vokiečių kalba yra labai tvarkinga ir griežta, ji moko logiškai mąstyti. Lietuvių kalboje gerokai daugiau laisvės: žodžius gali sudėlioti ir vienaip, ir kitaip, mums nereikia milžiniškų konstrukcijų, mes, pavyzdžiui, sukeisdami žodžius vietomis, pasiekiame tą patį efektą.

Vokiečiai labai dažnai veiksmažodžių priešdėlius nukelia į patį sakinio galą. Pavyzdžiui, turi sakyti: „Aš skambinsiu rytoj po darbo, pavalgęs vakarienę ir paskaitęs knygą tau pa.“ Turi nepamiršti pridėti to „pa“, antraip išeis visai kita reikšmė. Sakydamas ką nors vokiškai turi jau iš anksto žinoti, kaip pabaigsi sakinį. Vokiškai negali kalbėti spontaniškai. Tai labai treniruoja smegenis.

Tiesa, vokiškai išmokau ne taip jau ir seniai. Baigęs medicinos studijas supratau, kad noriu išvykti į Vokietiją, tačiau vokiškai nemokėjau net pasisveikinti. Goethe’s institute išlaikiau vokiečių kalbos egzaminą ir išvažiavau į Vokietiją. Iš pradžių pas pacientus ateidavau su popieriaus lapu, ant kurio užsirašydavau, ką jie man sako. Kalbos neišmoksi, jei jos nesimokysi. Kiekvienai išmokti reikia tam tikro valandų skaičiaus. Aš mokausi gana inovatyviai: išbandau įvairias telefonines kalbų mokymosi programas, skaitau, žiūriu televiziją, susirašinėju – apsisupu ta kalba. Šių įvairių metodų derinimas ir yra raktas, nes nėra vieno tobulai veikiančio metodo. O visų svarbiausia – skirti tam laiko.

Anksčiau, prieš išvažiuojant gyventi į užsienį, kalbos mokėjimas man reiškė tik gebėjimą su kuo nors komunikuoti, apsikeisti informacija. Atrodė, kad jeigu supranti, kas tau sakoma, ir tavo pašnekovas maždaug supranta, ką sakai, informacijos apsikeitimas vyksta sėk­mingai. Nieko tokio, jei suklydai kalbėdamas. Dabar galbūt dėl savo darbo subtilybių suprantu, kad mokėti kalbą nereiškia tiesiog ja susišnekėti. Mokėti kalbą – tai ją jausti ir nuspėti, kas nepasakoma.

O negimtosios kalbos žodžiai ilgainiui gali tapti savais?

Manau, išmokta kalba niekada neatstos gimtosios, tai pastebiu net savo darbe. Bėgant laikui ir silpstant pažintinėms geboms bei intelektui, kalbos pamirštamos atbuline tvarka. Žmogus pirmiausiai pamiršta tai, ką išmoko vėliausiai. Gimtąją kalbą žmogus pamirš paskutinę, ji saugoma giliausiuose sąmonės sluoksniuose.

Šiandien kaimų tuštėjimas lemia, kad tarmių tradicija Lietuvoje po truputį nyksta. Kadangi pats esi kilęs iš nedidelio kaimelio Pakruojo rajone, įdomu, ar moki savo – aukštaičių – tarmę ir ar turi galimybę ją kur nors vartoti?

Taip, su šeima ir draugais paprastai kalbuosi tik tarmiškai. Tarmiškai dabar šneku gal net dažniau nei bendrine kalba. Vilniuje man dažnai primindavo, kad netaisyklingai kirčiuoju priešdėlį „per“, kad nenaudoju vietininko, o vietoje jo sakau „tarp“. Pavyzdžiui, kalbėdami tarmiškai, mes nesakome „mokykloje“, sakome „tarp mokyklos“ ir panašiai.

Tarmė yra mano gimtoji kalba, vaikystėje juk nekalbėjau bendrine kalba. Kartais atrodo, kad tik tarmiškai galiu save išreikšti geriausiai.

Neseniai viename interneto portale pasirodė interviu su jau daugiau nei 20 metų Paryžiuje gyvenančiu rašytoju Valdu Papieviu. Jis teigė, kad lietuvių kalba yra jo namai. Nors esi išvykęs dar visai neseniai, įdomu, ar tau lietuvių kalba, tavoji tarmė taip pat namai?

Kalbant tarmiškai iš tikrųjų jaučiasi namų artumas. Tai kalba, kuri primena vaikystę, tėvus ir namus. Tarmė yra ta nuoširdžiausia komunikacijos priemonė, kurią išmokau anksčiausiai; tarmė yra mano dalis, nes viskas, kas sąmoningai išmokta, gali būti ir pamiršta, bet tai, kas tau įduota per pirmuosius gyvenimo metus, pamirštama ne taip paprastai.

O kur yra ir kaip atrodo tavo namai?

Dvariukai – mažas kaimelis prie Mūšos. Upė ties kaimu užtvenkta, todėl turime didelį Dvariukų tvenkinį. Tai tipiškas mažas Aukštaitijos kaimelis, su tuštėjančiom sodybom ir vieškeliu.

Ankščiau Dvariukų kaimas ėjo palei vieškelį, kuris kaimą dalijo į dvi dalis. Viena, kurioje gyveno daugiausia lietuviai, buvo vadinama Dvariukais. Kitoje pusėje, Kuntapliškėse, daugiausia gyveno žydai. Čia jie turėjo net savo Škalą (kaimo maldos namus, mažąją sinagogą). Močiutė vis pasakoja apie ten gyvenusius žydus; jos mama net buvo išmokusi jidiš. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo apie Kuntapliškėse gyvenusius žydus primena tik liūdnas kalnelis pamiškėj, iškilęs prie nedidelio Dvariukų miško.

Kalbėjosi Birutė Grašytė