Metų knygų rinkimai. Vaikų knygų penketukas
Vaikų literatūros apžvalgininkės tarnyba lyg ir nesudėtinga: kai kurias knygas viens du – ir perskaitai. Vytauto V. Landsbergio „Pūkį karalių“ (leidykla „Dominicus Lituanus“) įveikiau per minutę, o dar apie kelias mąsčiau: ar tikrai Metų knygų penketukuose dera pasirodyti tokiems trumputėliams, lengvai įveikiamiems kūriniams? Privalėjau sau griežtai priminti, kad vaikų literatūra rašoma ne man. Kad maži vaikai yra nusipelnę paprastų, smagių tekstų. Galų gale, kas abejos: lakoniškas pasakojimas yra šimtus kartų vertesnis už ištemptą, dirbtinai praplėstą nuobodybę.
„Pūkio karaliaus“ nuobodumu neapkaltinsi. Pagrindiniai veikėjai – lapiukas Pūkis ir jo mama – kelia švelnius jausmus. Skaitai ir baiminiesi: dar žingsnis, dar keli sakiniai ir žodžiai – bus per saldu. Bet ne. Patyrusio autoriaus ranka nei persūdo, nei persaldina. Ilgas Pūkio sapnas apie tai, kad jis karalius, baigiasi tą akimirką, kai imu jausti nuobodulį; jo mamos moralas nutrūksta, kai mane apima baimė, kad didaktika niekada nesibaigs. „Tikras karalius yra tas, kurio pavaldiniai irgi jaučiasi tikri karaliai“, – štai esminė pasakojimo nuostata.
Taip, didaktika! Būtent didaktika yra ryškus V. V. Landsbergio pastarųjų metų kūrybos bruožas. Kas draus? Sekama ne tik vaikų literatūros tėvu Pranu Mašiotu, šiek tiek ir seneliu – Valančiumi. Vis dėlto šie klasikai neturėjo to, kas padeda V. V. Landsbergiui. Neturėjo jie dailininkės Dalios Karpavičiūtės, sava maniera praplečiančios tekstą, išmintingai sudėliojančios frazes ir jų akcentus – tik po sakinį kitą kiekviename puslapyje.
Skelbdama, kad knyga skirta mažiems vaikams, šiek tiek meluoju. Liūdna, bet privalu pranešti: tokio pobūdžio knygas (plonutėles, paprastas, panašias į sąsiuvinį) mielai bibliotekose čiumpa ir vyresnieji. Nereikia specialaus tyrimo. Gana atidžiai apžvelgti bibliotekų lentynas. Tie sąsiuvinukai labiausiai nuskaityti. Juk galima dėti paukštuką: perskaičiau knygą!
Belieka priminti, kad apie Pūkį knygelių esama daugiau. Kažin ar būčiau jas pastebėjusi, jei ne Metų knygos rinkimai. Nesu aistringa serijų ir serialų gerbėja. Bet ir į priešininkų gretas neskubu stoti. Kad garsusis V. V. Landsberio arklys Dominykas nuvargo ir nebenori mūsų džiuginti – senokai aišku. Kažin, kokia dalia laukia mažojo Pūkio?
Sąmoningai pradėjau apžvalgą nuo vyriausio penketuko autoriaus, nuo labiausiai patyrusio ir dėl įvairiausių priežasčių Lietuvoje žinomo, laukiamo ir net geidžiamo mokyklose ir bibliotekose. Dabar suku galvą, kaip tęsti pasakojimą, ką rinktis – Ignę Zarambaitę ar Tomą Dirgėlą?
Renkuosi Tomą todėl, kad ir jo knygą iliustravo D. Karpavičiūtė. Nespalvotos grakščios iliustracijos liudija, kad skaitymas skirtas ne mažutėliams, o gerokai vyresniems, spalvingų paveikslėlių nebemėgstantiems. Be to, smagu tęsti sapno temą. Apie T. Dirgėlos „Beną – sapnų siuvėją“ (leidykla „Tyto alba“) kartą „Literatūroje ir mene“ jau pasakojau („Apie gerųjų vaiduoklių puotą“, 2019-05-17). Per kelis mėnesius mano nuomonė nei apie knygą, nei apie jo autorių nė kiek nepasikeitė. Jis – ištikimas vaikų literatūrai, pasižymintis, gal net išsiskiriantis iš mūsų visų, vaikams rašančių būrio, intonacijų jaukumu, šiltumu. Žinoma, ir paprastumu, kuris šioje knygoje visai neprastas. Štai citata: „Vėliau Benas susiuvo nutrūkusį bankininko sapną, kuriame jis per dienas basas braidžiojo po rasotą žolę, ir aplankė parduotuvės valytoją, kuri sapnuose leido vaikams karštą dieną nesusimokėjus išsinešti po vieną porciją ledų, o neturtingiems tėčiams – po vieną žaislą savo vaikams“ (p. 41).
Kas bandė, žino: apie sapnus rašyti sudėtinga. Visai kaip apie erotiką... Sapnai ir erotika – didysis rašytojų išbandymas. Pastarąją kol kas atidėkime, palikime paauglių literatūros apžvalgų autorėms ir autoriams.
O sapnai? Blogai, kai jie padeda išgelbėti siužetą: nei čia buvo, nei čia ką, personažai tik sapnavo – štai ir finalas. T. Dirgėlos knygoje sapnai jautriai liejasi ir susilieja nuo teksto pradžios iki pabaigos, tik kad pabaiga, kaip ne kartą minėjau, pernelyg laiminga, per daug žadanti, apgaulingai nutolusi nuo to, ką vadiname gyvenimu. Lyg autorius būtų primiršęs, kad blogis neišsisklaido savaime, neišgaruoja – vaikams būtina tai kuo anksčiau sužinoti.
I. Zarambaitės „Stebuklingi senelio batai“ (fondas „Švieskime vaikus“, dailininkė Vanda Padimanskaitė) padėjo jai pirmąkart įžengti į Metų knygos penketuką. Autorė visada buvo arti jo, netoli nuo didžiųjų prizų ar premijų, bet reiklūs ekspertai vis ko nors pasigesdavo. Nepaisant to, I. Zarambaitė – labai populiari. Drįstu sakyti, nė kiek ne mažiau nei V. V. Lansbergis ar T. Dirgėla. Jei nesibaiminčiau skambių žodžių, vadinčiau juos dabartinės vaikų literatūros elitu. Na gerai, tegu ne elitas, bet branduolys tai jau tikrai.
Svarbu minėti, kad I. Zarambaitė žaidžia futbolą. Būtent futbolas ir paveldėti artimojo sportbačiai skatino autorę sukurti įtaigią istoriją. Nesu skaičiusi knygos rankraščio, todėl negaliu spėti, kodėl jis netapo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso laureatu ar prizininku, nors konkurse dalyvavo. Knyga primena: yra apie ką skaityti, yra į ką pažiūrėti!
Abiejų autorių – rašytojos ir dailininkės – ilgokai trukęs kūrybinis procesas aistringai aptartas socialiniuose tinkluose. Neslėpta, kad būta konfliktų, nesusikalbėjimo. Gal ir gerai, kad būta... Dar geriau, kad leidėjų nespaudė jokie terminai. Turime knygą, vertą visų dėmesio. Joje pasakojama apie Enriką, slogiai išgyvenantį senelio Rimanto mirtį, ir apie stebuklingus paveldėtus senelio batus – nedailius, senus, apdriskusius. Vis dėlto batai padeda įkūnyti norus: plačiai atveria duris norų išparduotuvė ir laikrodininko namelis, prakalba gudrioji kaliausė, prisijaukinamas po lova slėpęsis Baugulys. Batai padeda skraidyti. Ir ne tik: paaiškėja, kad senelį įmanoma prisišaukti – anaiptol ne sapne.
Pasakotojo Enriko žvilgsnis į pasaulį atidus, dovanojantis skaitytojui gal ir nereikšmingas, bet spalvingas detales, susiliejančias į tankų audinį: „Prisėdau ir ėmiau žiopsoti į praeivius. Pasitaikė visai įdomių. Su riedučiais prašvilpė senukas žaliais plaukais, pražingsniavo vaikas, po pažastimi pasikišęs šešką, praburzgė dėdė mažyčiu motociklu“ (p. 95).
Ši I. Zarambaitės knyga – jau ketvirtoji ir, man regis, stipriausia. Belieka priminti, kad pirmoji („Emilio laiškas“) pelnė apdovanojimą už debiutą antrajame Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse. Tai įvyko 2015-aisiais. Pats laikas žvilgtelėti, kaip atrodo tokį patį apdovanojimą 2017 metais gavęs Paulius Norvila ir jo knyga „Strykt pastrykt!“ (fondas „Švieskime vaikus“). I. Zarambaitės iki konkurso visai nepažinojome. Kas kita P. Norvila – trijų poezijos knygų autorius. Bet „Stryk pastrykt“ – ne poezija. Smagi, lengva, kiek ironiška ir saviironiška (suaugusio žmogaus akimis) proza.
Ką čia slėpti – įsimylėjau P. Norvilos knygą vos paėmusi į rankas. Nustriksėjau Martyno Mažvydo bibliotekos laiptais, puoliau skaityti. Viskas man tiko ir įtiko. Spalvotos Jurgos Šulskytės iliustracijos, energingas pasakojimo tempas, žinoma, ir vieta, kuriai negaliu likti abejinga, – miškas. Jo takeliais ir stryksi kiškis Steponas, nešdamas leidėjams – meškai, lapei, ežiui ir kitiems – savo pirmosios knygos rankraštį. Meška rankraštyje pasigenda bičių ir medaus įvertinimo, lapė – skyriaus apie prabangą ir madas, o ežys – apie obuolius. Sakytum, taikliai atspindėta Lietuvos vaikų literatūros leidybos padangė: oi, kaip nelengva išleisti knygą, ypač jei esi nelabai kam žinomas autorius. O net ir žinomam striksėti po leidyklas nebesinori... Kiškis Steponas pripažinimo sulaukia tik namie, bet ilgainiui, ilgainiui.... Štai jis, žinomas autorius!
Ir štai aš, gavusi karčią pamoką: įsimylėjimas „iš pirmo žvilgsnio“ retai baigiasi geruoju. Bibliotekininkė pelėda giria Steponą: „Dabar visi miško žvėrys seka tavo pėdomis – rašo knygas. Visi! (...) Net pusžlibis kurmis kažką stuksena savo rašomąja mašinėle.“ Neįtikėtina, kad dvi reiklios komisijos – Lietuvos nacionalinio vaikų literatūros konkurso ir Metų knygos rinkimų – šią neetišką ir nekorektišką detalę pražiūrėjo, tartum primerkė akis. O juk būta ir knygos redaktoriaus... Gal įsivaizduojate regėjimo negalią turintį vaiką, skaitantį šią smagią, beveik meistrišką knygą arba klausantį jos įrašo?
Dėl Dovilės Zavedskaitės „Lietaus ir skafandro“ (iliustravo Jurga Šarmavičiūtė, išleido fondas „Švieskime vaikus“) buvau sunerimusi. Neradau šios knygos nei Ignalinos, nei Utenos A. ir M. Miškinių, nei Vilniaus „Saulutės“ bibliotekose, o pastarąja labai pasikliauju. Gal pas skaitytojus? Ne. „Lietus ir skafandras“ į bibliotekas neskuba, jų kelias vingiuotas. Paradoksalu: juk drįsčiau šį kūrinį vadinti kelio knyga. Beje, galėjau ją kuo ramiausiai nusipirkti viename interneto knygyne, bet nekilo ranka. Nusipirkti? Juk leidėjai – fondas „Švieskime vaikus“ – knygas dovanoja, jomis neprekiaujama. Atsiranda žmonių, knygas mielai pasičiumpančių, o dar mieliau jas parduodančių. Na ir kas, kad uždirbti pinigėliai menki. Vis į kišenę...
Teko vykti į Martyno Mažvydo biblioteką ir patogiai įsitaisyti skaitykloje: čiupau knygą iš parodos. Malonus buvo skaitymas, debiutantei galiu skirti palankius, drąsinančius žodžius. Štai pirmieji knygos sakiniai, primenantys senųjų pasakų tradiciją: „Kitą kartą ėmė kurkti varlės. O kai varlės kurkė, pradėjo lyti lietus. O kai lietus liovėsi lyti, ir varlės nebekurkė. Viskas stojo į savo vietas. Tik ėmė pūsti vėjas. Ir kaip niekad anksčiau giliai susimąstė apie jį jauna varlė“ (p. 5). Bet ne, D. Zavedskaitės pasaka-apysaka rašoma sava maniera, siužetas aktualus, šiuolaikiškas. Juk pasakojama apie mergaitę, alergišką beveik viskam, o labiausiai vandeniui. Štai kodėl ji įvilkta į skafandrą. Jai pavyksta susikalbėti su lietumi, jiedu susidraugauja ir iškeliauja ieškoti dykumos. Ežys, laumžirgis, karvė, uodė ir kiti gyviai, sutikti pakeliui, savaip supranta ir kelionę, ir dykumos jausmą. Kol vieną naktį skafandras dingsta...
Lietus yra bene įdomiausias knygos veikėjas: jis ir stovi, ir gulinėja, jo mėgstamiausi daiktai – skėčiai, jis abejoja žmonėmis, mokančiais jį tik plūsti ir juodinti. D. Zavedskaitės vėjas yra vėjavaikiškas, pelkėje augantys gailiai mergaitės gaili – smagūs žodiniai žaidimai lydi skaitytoją nuo pradžios iki pabaigos. Vienu metu, kai patenkame į bityną, lyg ir per daug užsifilosofuojama: vaikams susivokti bus sudėtinga, man – per paprasta. Primena savigalbos brošiūrą. Vienaip ar kitaip, „Lietus ir skafandras“ maloniai pakylėja, norom nenorom prisimeni Mariaus Buroko knygos pavadinimą – „Švaraus buvimo“.
Neramiuose Metų knygų rinkimų vandenyse vaikų literatūros valtelė plaukia narsiai ir sklandžiai, gal tik truputį pasvyruodama, šiek tiek prarasdama balansą ar kryptį. Kritikų atrinktos knygos savaip giminingos: jokio prašmatnumo, jokių triukų, viliojančių žaisti, bet ne skaityti, nė lašo gudravimo, bandant žūtbūt įtikti. Kad tik patektų jos kuo greičiau į skaitytojų rankas – visos penkios.