Skaityti „Kraujo kvapą“ nėra taip pavojinga, kaip Šaltojo karo metais bėgti iš SSRS į Vakarus (taip ir daro pagrindiniai veikėjai), bet nuotykių tikrai netrūksta. Visų pirma, tenka įveikti tamsų žanrų mišką – šnipo vaidmuo traktuojamas rimtai, romanas mėgina apsimesti trileriu. Tačiau kamufliažas nelabai veikia: galima ginčytis iki užkimimo, bet trys įtemptos scenos knygos trileriu nepaverčia. Netinkamai įvardijus žanrą, pasirenkamas su pasakojama istorija menkai susijęs viršelis (vargas tiems, kurie pagal viršelius apie knygas sprendžia). Nesakau, kad būtinai reikėjo ant viršelio klijuoti partizanus, miškus, bunkerius ar drakonus, bet kuriant „Kraujo kvapo“ įvaizdį nebuvo iki galo suvokta, kad teksto stiprybė – tikrai ne šnipų istorijos ir mirtini ginkluoti susirėmimai. Romano jėga – itin gerai sukurti veikėjai (nepainioti su veikėjomis) ir tikroviški, daugialypiai, įdomūs jų santykiai.

 

Bernardas Gailius. „Kraujo kvapas“. Dizainerė Miglė Vasiliauskaitė, viršelio iliustracijos autorė Margarita Podagelytė. – V.: „Aukso žuvys“, 2022.

 

Iš tiesų net klaidžiojant žanrų brūzgynuose sunku nepastebėti skirtumo tarp pirmųjų 300 puslapių ir likusių. Romano pradžioje tikrai netrūksta kompleksiškų veikėjų vyrų, todėl prireikia laiko išdėlioti juos erdvėje ir gyvenime. Tačiau papieviško ėjimo tiek daug, kad kyla įtarimas, ar koks žygių miškais organizatorius nebus užsakęs reklamos. Visi veikėjai visur juda labai lėtai, stato koją už kojos. Tokį pasakojimo mechanizmą galima vadinti ne visada reikšmingų veiksmų aprašinėjimu. Arba viskas dėl nežinojimo, kur romano stiprybė (o gal labai stengtasi ją užmaskuoti?).

Bet ne veiksmo lėtumas kelia daugiausia skausmo. Blogiausiu atveju galima akimis greitai prabėgti pasažus, kaip šimtąjį kartą einama per mišką ar brendama per upę. Yra dalykų, nuo kurių nepabėgsi, ir, skaitant pirmuosius 300 puslapių, jie man sukėlė tokią gilią neviltį, kad ją perbridau tik įsikibusi į „reikia pabaigti, kad galėčiau pakritikuoti“ virvutę. Neviltis apėmė dėl to, kaip „Kraujo kvape“ vaizduojamos ir kaip veikia – tiksliau, neveikia – moterys. Problemos priežastis visai ne ta, kad knygoje apie bunkeriuose gyvenančius partizanus sunku rasti vietos bunkeriuose negyvenusioms moterims. Tiek vaizduojant skirtingus laikotarpius, tiek epizodus bunkeriuose ir mieste, apie moteris galima rašyti kaip apie asmenybes, gebančias veikti, turinčias minčių, svajonių, tikslų, įpročių, arba kaip apie priedus prie vyrų, apie vietas, į kurias vyrai užsuka pasisvečiuoti.

Pirmuosius 300 puslapių visos į vyrų akiratį pakliūvančios moterys tėra matomos ir liečiamos, tegali atsakyti į vyrų veiksmus, egzistuoja tik per vyrus. Apie moteris kalbama, bet pačios jos beveik nekalba. Jeigu romanas būtų rašomas iš pirmojo arba trečiojo asmens perspektyvos, dar galima sukąsti dantis ir kentėti. Tačiau kentėti neįmanoma, kai istoriją diktuoja visažinis pasakotojas. Dar labiau šį siaubingą įspūdį sustiprina, kad net antraeiliai veikėjai vyrai, pasirodantys vos keliuose puslapiuose, aprašomi sodriai: fiksuojama ir jų išvaizda, ir reakcijos į pagrindinių veikėjų veiksmus, jų savitumas ir motyvacija. Todėl kaipmat tampa aišku, kas jie per žmonės. Visažinis pasakotojas puikiai supranta, kodėl vyrai elgiasi vienaip ar kitaip. O moterų motyvai – giliausiame urve slypinti paslaptis. Moters vaizdinio pavyzdys: „Mergina idealiai derėjo prie restorano interjero. Iš prigimties graži, bet skurdžios sovietinės buities nudrengta, ji, kaip ir pats „Bristolis“, prašyte prašėsi remonto“ (p. 71). Bėda, žinoma, ne ta, kad moteris sulyginama su objektu, nė kiek nesistebėčiau, jei kuris romano veikėjas būtent taip moterį ir matytų. Bėda ta, kad VISOS moterys matomos TIK taip. Bėda, nes romane veikia visažinis pasakotojas, vadinasi, moteris PASIRENKAMA matyti būtent šitaip. Ir dėl to man – kaip moteriai ir kaip žmogui – skauda širdį. Skauda, nes moterį renkamasi remontuoti.

„Kraujo kvapas“, žinoma, nebuvo pirmas tekstas, kurį skaitant purtė nuo to, kaip apie moteris rašo vyrai (paskaitinėjusi forumo „Reddit“ temą „menwritingwomen“, kur įkeliami siaubingiausi moterų reprezentacijos tekstuose pavyzdžiai, gana dažnai norisi išsidurti akis). Bet šis kartas buvo pirmas, kai aiškiai pajutau, kad pasaulyje yra žmonių, kurie būtent taip moteris ir mato – taip mato ir mane. Ir negaliu to pakeisti. Bus tokių, kurie skaitys šitą knygą ir apie moterų vaizdavimo specifiką net nesusimąstys. Vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti, – parašyti kritišką „Kraujo kvapo“ apžvalgą. Kuri negarantuoja jokių pokyčių. Taigi, neviltis.

Skaitydama moterų remontų instrukcijas buvau bepradedanti adaptuoti populiarų Bechdel–Wallace medijų teorijos testą, skirtą minimaliai moterų reprezentacijai kine ir kitų meno rūšių pasakojimuose nustatyti. Šio testo esmę apima vienas klausimas: ar kūrinyje veikia bent dvi moterys, kurios kalbasi apie ką nors kita nei vyrus? Kiek mažiau ambicingas Štikelytės testas, kuriuo galėtų naudotis sunkiai su moterų mistika susitvarkantys lietuvių autoriai ir autorės, turėtų skambėti maždaug taip: ar vienintelis veikėjos vaidmuo istorijoje yra patenkinti kokį nors vyro norą? Jei atsakėte „taip“, siūlau grįžti prie rank­raščio ir suteikti veikėjai bent vieną su vyru nesusijusį troškimą (gali norėti kad ir į tualetą – daug neprašau).

Besiputojant ir svajojant, kaip šia recenzija išspręsiu visas moterų reprezentacijos problemas, ties 300 „Kraujo kvapo“ puslapiu lyg iš niekur išdygo normali veikėja – aukso pirklė. Kokybe ji nesiskiria nuo epizodinių veikėjų vyrų. Tuomet už keliolikos puslapių pasirodo dar viena tokia pati. Ar ji svajoja, kad jos vyras ją išprievartautų? Galbūt. Bet bent jau apie kažką svajoja. Ir veikia. Šios dvi personažės sugriovė mano teoriją, kad moterys „Kraujo kvape“ nėra žmonės. Ir šiek tiek apmaldė pyktį. Nors tik šiek tiek – vadinasi, įdomias ir kompleksiškas veikėjas galima sukurti, tačiau buvo pasirinkta to nedaryti.

Paskutinė vyšnaitė ant sunkiai nusakomo skonio torto – staiga iki tol lėlę priminusi pagrindinio veikėjo Drakono simpatija Nastė atgyja ir persikūnija į veiksnų asmenį. Sakysite, reikėtų džiaugtis? Juk moteris žmogumi pavirto! Bet atgijo ji tik tada, kai nutraukė romantinius santykius su pagrindiniu veikėju. Tuomet suvokiau, kad nė viena moteris, su kuria romane buvo lytiškai santykiauta, neturėjo savasties. Išskyrus vėlyvąją Nastę, kuri savastį įgavo, kai užbaigė santykius su vyru. Labai noriu tikėti, jog tai nesąmoningas, nevalingas ir nelaimingas atsitiktinumas, bet viltis, deja, nėra mano motina. Varomoji „Kraujo kvapo“ emocinė ašis – santykiai tarp partizanų vado Drakono ir jo patikėtinio Pelėdos. Ši linija daug stipresnė, iš įtampos, tvyrojusios tarp vyrų, būtų išsirutuliojusi daug geresnė meilės istorija (nieko keisto, meilė tarp dviejų žmonių dažnai romantiškesnė nei tarp žmogaus ir daikto).

Nepaisant moterų žaizdos, kuri, nors ir sunki, šiai knygai nėra mirtina, galima išskirti bent kelis teigiamus Bernardo Gailiaus romano bruožus. Visų pirma – minėti veikėjai vyrai. Ir herojai, ir antiherojai, ir epizodiniai, ir pagrindiniai sukonstruoti puikiai: įtikinamos transformacijos, logiški pasirinkimai, veikėjai veikia aplinką, aplinka veikia juos. Nors imk ir grožėkis. Nebanaliai partizanų istorijos fone tyrinėjami sudėtingi klausimai, pavyzdžiui: kada galima (ir reikia) pasiduoti? kas yra kova? ar blogai yra prisitaikyti? Tačiau visų geriausia knygoje – išdavystės anatomija: pasakojimas, kaip iš idealisto kovotojo virstama išdaviku. Puikiai pademonstruota, kokios aklos vištos yra žmonės, kaip menkai jie suvokia savo veiksmų pasekmes. Pasirinktas laikotarpis (1949–1950 m.) ir visas su juo susijęs istorinis kontekstas taip pat puikiai išnaudojamas, skaitant apima (kitokia nei anksčiau aprašyta) neviltis, kurią atsveria tik pakankamai guvus tonas bei pusiau laiminga knygos pabaiga. Nors kartais dėl nesuvaldyto tempo atrodo, kad pasakojimas galėjo tapti geresniu serialu nei knyga, vis tiek džiugu, kad partizanai iš dievų nusileidžia į žmonių karalystę ir yra vaizduojami kaip žmonės. Beliko į žmones atvirsti moterims, ir turėsime vakarietišką populiariąją literatūrą.

Rekomenduoju: turintiems laiko ir tvirtą valią nepasiduoti brendant per pirmuosius 300 puslapių; nepastebintiems arba galintiems užsimerkti prieš lėkštą moterų vaizdavimą; pamiršusiems, kaip gera gyventi ant žemės, o ne po žeme ir galėti palikti pėdsakus sniege; mėgstantiems įtemptus santykius ir laimingas pabaigas.

Greta Štikelytė – vertėja, LLTI doktorantė.