Gylys Voiničius. Žodžių žvangėjimo metas

2022-ųjų Vilniaus knygų mugė

Ar per marą ir karą žmonės nebeskaito knygų? Ar žvangant ginklams mūzos tyli? Žiniasklaida šiandien mums diktuoja, apie ką reikia tylėti, o apie ką ir ypač kaip reikia kalbėti žvangant ginklams. Jei nepaklūsti šiam diktatui, žiūrėk, tuoj būsi apšauktas išdaviku: kaip drįsti galvoti ir kalbėti apie ką nors kita nei karas?! Tarsi visa kita staiga liautųsi egzistavę. Antai „Panoramai“ Knygų mugė rūpi tik tiek, kiek ji išreiškė palaikymą Ukrainai. Viena aktualija nušluoja visas kitas. Tad rašydamas apie šių metų Knygų mugę jautiesi kone kaip tas „Žalgirio“ treneris iš Kazachijos, prašantis leisti jam kalbėti apie futbolą, o ne apie karą. Tad leiskite man kalbėti apie knygas, o ne apie karą. Na gerai, pradžioje apie tuos, kurie trokšta knygų, o ne ginklų net per karą.

Tik šio amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais buvo imta intensyviai viešinti ir svarstyti, kad vienas didžiausių literatūrinės recepcijos teoretikų Hansas Robertas Jaussas per Antrąjį pasaulinį karą buvo aukšto rango SS karininkas. Susipažinus su jo biografija, – tėvai, vėliau mokytojai buvo nacionalsocialistų partijos nariai, o berniukas jau nuo 13 metų tapo hit­lerjugendo nariu, – tai atrodo natūralu. Stebina ne šis ilgus dešimtmečius slėptas faktas, o tai, kad H. R. Jaussas, pasirodo, per karą prašėsi išleidžiamas „atostogų“ filosofijos studijoms universitete. Vykstant Leningrado blokadai apylinkėse kovojo su partizaniniu pasipriešinimu, o tada nusprendė, kad laikas ginklus pakeisti į knygas. Dar įstabiau – galiausiai studijoms keliems mėnesiams netgi gavo leidimą. Iš pasakojimų apie karą susidaro įspūdis, kad jo metu žmonės, ypač vyrai, nieko kito daugiau nedaro tik kariauja ir žūsta. Tiesa, jau teko girdėti, kaip visą karą belaisvių stovyk­loje praleidę kai kurie prancūzų armijos šauktiniai – filosofas Emmanuelis Levinas ar istorikas Fernand’as Braudelis – ten ne tik skaitė paskaitas, bet ir sugebėjo parašyti pirmąsias savo knygas. Tačiau kas galėjo įtarti, kad apie studijas svajojo ir svajones realizavo užpuolikų armijos kariai? Ši nuostaba gal būtų mažesnė, jei apie karą liautumės galvoję kaip apie įvykį. Taip, kažkuriuo momentu karas virsta įvykiu – ilgiau ar trumpiau lauktu, planuotu ar netikėtu, tačiau labai greitai jis tampa procesu, kartais ilgu ir lėtu, prie kurio derinami visi kiti gyvenimo procesai, tarp jų ir knygų rašymas bei skaitymas, gal net pirkimas, o kraštutiniais atvejais – jų deginimas mėginant pasišildyti.


Karas su žodžiu

Kaip Knygų mugė atrodė pandemijos ir karo metu? Aišku, gerokai ištuštėjusi. Gal ne prekybininkų džiaugsmui, bet tikrų knygų mėgėjų tai tikrai. Pirmąkart po daugybės metų nebebuvo pragariškų spūsčių. Galbūt pustuštės salės per pristatymus ką nors ir liūdino, kai minių nepritraukė nė ligšiolinės žvaigždės – tokios kaip Sigitas Parulskis ar Saulius Tomas Kondrotas; tik Kristina Sabaliauskaitė dar, atrodo, galėjo mėgautis šiokiu tokiu populiarumu ir mokyti tautą (juk tokia rašytojo misija – lietuviai tai žino dar nuo XIX a.), kaip reikia vaikščioti po Vilnių ar kitus miestus. Tačiau kai kurie, neabejoju, tuo paslapčia džiaugėsi. Per knygų pristatymus jie galėjo jaustis lyg būtų kažin kokios slaptos knygų organizacijos nariai, kuriuos vienija sparčiai nykstantis pomėgis. Galbūt ši distopija netrukus virs realybe mūsų kraštuose, kur net vertimo studijas pasirenkantys jaunuoliai, pasirodo, nebeskaito knygų ir neketina to daryti, nes jie, matote, vers filmus. Štai tau ir „Vaizdo kaip teksto“ – šių metų mugės temos – šiandienė metamorfozė: vaizdas nėra šiaip tekstas, daugiau ar mažiau panašus į žodinį, – jis kovoja su žodžiu vis labiau šį išstumdamas, kad ir ką giedotų vaizdo ir žodžio taikaus sambūvio adeptai.

 

Iš pasiruošimo Vilniaus knygų mugei (2022 02 23). Daivos Kairevičiūtės nuotrauka
Iš pasiruošimo Vilniaus knygų mugei (2022 02 23). Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Bet su žodžiu kovoja ne tik vaizdas. Lietuviškoje knygų mugėje kasmet vis labiau tenka patirti ar net pakęsti muzikinio garso konkurenciją. Tiesa, koncertams skiriama atskira salė, nors iki šiol niekaip nesuprantu, kodėl jie išvis vyksta tokiame renginyje, – ar tikimasi, kad atėję pasiklausyti muzikos bėgs pirkti knygų? Net ir pagrindinėje knygų pardavimo erdvėje, ypač trečiame korpuse, kur telkiasi pati nuobodžiausia „akademinė ir specializuota literatūra“, kiekviename kampe leidžiama muzika, kurios decibelai kartais sugeba užgožti kalbas 15min.lt forume. Lietuvoje gal niekas nebekreipia dėmesio į šią nuolatinę (muzikinio) garso prievartą, užtvindžiusią mus kasdieniame gyvenime – pradedant kavinėmis bei restoranais, taksi bei viešuoju transportu, baigiant namų erdve, kurioje nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro žmonės įsijungę radiją, televizorius ar muzikos grotuvus. Ar kas nors panašaus vyksta Frankfurto, Bolonijos, Pary­žiaus knygų mugėse? Tarsi žodinė kalba būtų tapusi vis labiau nepakenčiama, pernelyg tyli ir tokia nuobodi, kad jai būtinai reikėtų muzikinio fono. Ar dėl to vis labiau plinta poezijos skaitymas su muzika? Tai gali būti gražaus skirtingų medijų, kaip dabar madinga sakyti, bendradarbiavimo pavyzdys, kai kiekviena jų palaiko ir paryškina kitos ritmą, tonacijas, nuotaiką (tokio teko klausytis per Gyčio Norvilo skaitymus kartu su garsiais džiazo muzikantais), bet kartais tai ima panėšėti į jų konkuravimą: ne kiekvienas instrumentas dera su skaitovo balsu, leidžia jam skleistis natūraliai, o ne pavirsti nuolatiniu šaukimu (minėtame skaityme kartkartėmis buvo prieita ši riba).

Gal ateis toks distopinis laikas, kai apie knygas niekas nebekalbės, kai knygų mugėje tik žiūrėsime filmus ir klausysimės muzikos apie knygas? O pačios knygos, užuot išrikiuotos lentynose ar išguldytos ant prekystalių, bus sudėtos ant žemės į stirtas lyg pigios prekybcentrio prekės, kaip teko matyti KTU stende, matyt, norėjusiame išsiskirti originalumu.


Tylusis žvangėjimas

Tie, kurie gina Žodį, dirba su Žodžiu ar jam, vis dėlto dažnai nemoka jo pateikti, nedraugauja su sakytiniu jo pavidalu. Susėda krūvelė mokslininkų salės gale ir šnekasi tarpusavyje, be mikrofonų, nė kiek nesirūpindami, kad jau penktoje eilėje jie sunkiai girdimi, o ką kalbėti apie dvidešimtąją. Ar tie mokslininkai, kurių dažnas ir dėstytojauja, nieko negirdėjo apie retorikos meną ar viešą komunikaciją? Ar jie pirmą kartą pristatinėja knygą? Kita „efektyvios“ lietuviškos komunikacijos versija – kai pristatinėtojai išvis pamiršta knygą, dėl kurios buvo susirinkta. Taip nutiko per Andrejaus Tarkovskio knygos „Įamžintas laikas“ pristatymą. Išgirdome daug įdomių dalykų apie režisierių, kurio šlovė neblėsta, apie jo filmus (kas ir kaip juos pirmąkart pamatė), netgi apie dabartinio ir ano laiko kino skirtumus, – ypač dėkinga pašnekovė buvo Izolda Keidošiūtė, – bet iš esmės nieko apie knygą: ar laikas – toks pat pamatinis kino dėmuo kaip ir montažas? Ar A. Tarkovskio samprotavimai apie laiką kine turi tokią pat pamatinę vertę kaip kito garsaus rusų režisieriaus Sergejaus Eizenšteino montažo teorija, išversta prieš keletą metų?

Ne tik tyliai, bet ir lėtai ar mažai kalbantiems mugėje – ne vieta. Tokių nemoka klausytis net tie, kurie buvo pakviesti juos kalbinti. Tai išvada, kuri piršte piršosi pasiklausius, kaip S. Parulskis kalbina S. T. Kond­rotą. Kas nutinka, kai susitinka dvi radikaliausios priešybės – rašytojas-Narcizas, kuriam tik rašymas leidžia jaustis egzistuojant ir kuris vis labiau mėgina tapti poprašytoju su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, ir antirašytojas, kuris jau seniai nebėra rašytojas ir nenori juo būti? Vienas, dar sovietmečiu susikrovęs simbolinį rašytojo kapitalą ir iš jo dividendų gyvenantis ligi šiol, kitas – vis dar kruopščiai jį besikraunantis. Negerai, kai susitinka du rašytojai tam, kad pakalbėtų apie vieną iš jų, – apgailestavo S. Parulskis, mat jam, aišku, norėjosi, daugiau pakalbėti ir išgirsti apie save. Tokią kone traumuojančią situaciją, kaip jis prisipažino, jau kadaise patyrė Vengrijoje. Jo knygą pristatyti pakviestas vengrų filologas, lietuvių literatūros vertėjas Endre Bojtaras apie nieką kita nekalbėjo, vien apie S. T. Kondroto „Žalčio žvilgsnį“, kuris ten dar sovietmečiu buvo sulaukęs milžiniško susidomėjimo (8 tūkst. tiražas buvo išpirktas per dvi savaites, romanas paverstas net TV serialu). Nors klausimų buvo prisigalvojęs neblogų, į pašnekovo kalbėjimą nuolat įterpinėdamas grubius „okei“ ir „aš matau“, tarsi ne anas, o jis pats gyventų Amerikoje beveik 20 metų, S. Parulskis be reikalo skubėjo užpildyti tylą, pauzes ir šitaip visą laiką blokavo mažakalbį rašytoją, užuot leidęs jam lėtai įsivažiuoti. S. T. Kond­rotas sunkus, bet kaip tik todėl įdomus pašnekovas šioje rašytojų veidrodžių karalystėje: jam visiškai nerūpi jo įvaizdis, jis nenori patikti publikai, kaskart išspaudžia vos po kelis sakinius, nesisvaido juokeliais, nepasakoja anekdotinių istorijų. Visgi į neva juokingą S. Parulskio prisipažinimą, kad skaitydamas S. T. Kond­roto knygą (per visą pristatymą taip ir nepaaiškėjo kokią) naktimis jis vis užmigdavo vidury puslapio, S. T. Kondrotas sugebėjo atsirevanšuoti: „Suprantama – juk ir amžius...“


Mažosios marginalų revoliucijos

Viena smagiausių šios Knygų mugės įdomybių – rašytojų pasisakymai apie kitus rašytojus, dažniausiai rodantys jų slaptą konkurenciją ar priklausymą skirtingoms kartoms. Antai Rolandas Rastauskas, parašęs „Venecija tiesiogiai“, kurioje vienas veikėjų, pasak Alvydo Šlepiko, neaišku dėl ko nusišauna ar pasikaria – iš kilusių diskusijų paaiškėjo, kad galima tai padaryti viena po kito, – pasiguodė (citata iš atminties): „Vakar besiklausant jaunųjų rašytojų – Tomo Vaisetos, kažkokios naujos žvaigždės Dainiaus Vanago – atrodė, kad iš mirusiųjų prisikėlė pats Cortázaras ir pasakoja dabar apie savo daromus genialius perversmus literatūroje. Ėmiau klausti savęs: ką gi čia aš veikiu su savo rašymais?“

Tikėtina, kad jaunoji karta turi daug geresnių rek­laminių autoprezentacijos įgūdžių nei vyresnioji, bet, kita vertus, gal gerai, kad jos atstovai ima galvoti ir apie tam tikras revoliucijas literatūriniame, o ne vien politinio gyvenimo lauke. Nors, kaip sakė atjaunėjusios LLTI komisijos nariai, pandemija neatnešė lauktų šedevrų, be to, patyrę rašytojai linkę kartotis, o jauni – juos kartoti, visgi galima pasidžiaugti, jog premijas šįkart gavo dvi knygos, įnešusios tikrą atsinaujinimo gūsį į lietuviškos prozos lauką. Jų autoriai ir autorės, – ak, nepamirškime „lyčiai jautrios kalbos“, apie kurią ne kartą buvo kalbama ir šioje mugėje, – sąmoningai ieškojo kitokio kalbėjimo būdo: Jurgos Ivanauskaitės premiją gavęs Tomas Vaiseta romanu „Ch.“ siekė sukurti naujovišką avangardinį kūrinį, atsiplėšti nuo pernelyg tradicinio lietuviško pasakojimo, o kūrybiškiausios knygos premiją laimėjusi niekam nežinoma jauna autorė Ieva Dumbrytė „Šaltienos bistro“ grotes­ku pademonstravo tai, ko visko mačiusi komisija dar nebuvo skaičiusi.

Bet net ir jokių premijų negavusių knygų autorės bei autoriai džiugino atsakymais į klišinį klausimą apie autobiografiškumą, keliaujantį iš vieno pristatymo į kitą: vienai – Akvilinai Cicėnaitei romane „Anglų kalbos žodynas“ – labiausiai rūpi neišverčiamumo problema, kitai – Dovilei Raustytei novelių knygoje „Tobulų žmonių istorijos“ – sukonstruoti fikcinius personažus, kurie patys kelia reikalavimus, o trečias – Laurynas Katkus, pristatantis apysakų knygą „Nakvynė Berlyne“, – nesupranta, kodėl lietuvių autorius būna įdomus tik autobiografiniais pėdsakais, kai iš kokio nors norvegų autoriaus tikimasi visai ne to. Galbūt rašytojams liovusis atsakinėti į šį klausimą, jis pamažu numirs ir klausinėtojai bus priversti teirautis apie tokį autoriaus santykį su knyga, kuris neapsiriboja savo gyvenimo įrašymu.

Knygų skaitymas, o juoba domėjimasis grožine literatūra vis labiau tampa egzotiška veikla – netrukus ji gal virs marginaline. Skaitytojas marginalas – gal nėra taip blogai, tik reikia nebijoti juo būti. Dešimt­mečiais trunkančios įvairios marginalizuotų grupių kovos mums davė puikių pamokų, kaip nusikratyti baimės būti marginalu.


Objektyve – pasiruošimas Vilniaus knygų mugei ČIA