Ieva Malinauskaitė. Žvilgsniai į „Žvilgsnius“

Broliai Jonas ir Adolfas Mekai gerai žinomi kaip kino kūrėjai, tačiau ne taip dažnai minimi kaip rašytojai ir vieni iš avangardinio žurnalo ,,Žvilgsniai“ (1946–1948) bendraautorių. Kartu su rašytoju Algirdu Landsbergiu ir menininku Leonu Lėtu broliai Mekai buvo vadinti žvilgsniečiais – keturi nedidelį menininkų ratą subūrę jaunesniųjų išeivių kartai priskiriami kūrėjai spausdino eksperimentinius tekstus Vokietijos perkeltųjų asmenų (DP) stovykloje pokariu. Šios ir kitos kultūrinės veiklos yra tarsi vėlesnės brolių kūrybos pamatas ir impulsas. ,,Žvilgsniai“ leidžia prisiminti Mekus kaip normų laužytojus, net ir ribinėje situacijoje gebėjusius įžvelgti prasmę bei šviesą.

 

Jonas Mekas, Adolfas Mekas, Algirdas Landsbergis, Leonas Lėtas. „Žvilgsniai 1946–1948: faksimilinis leidinys“. Sudarytoja Laimutė Adomavičienė. – V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014.
Jonas Mekas, Adolfas Mekas, Algirdas Landsbergis, Leonas Lėtas. „Žvilgsniai 1946–1948: faksimilinis leidinys“. Sudarytoja Laimutė Adomavičienė. – V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014.

 

Žurnalo vedliu vadinamas J. Mekas dienoraščiuose rašė, kad buvo stipriai įsitraukęs į antisovietinę ir antinacistinę veiklą. 1944 m. pogrindyje mašinėle perrašinėjo slapta gautus, ranka rašytus tekstus. Tai buvo žinios apie vokiečių okupacinės kariuomenės veiklą. J. Meko mašinėlės šriftas buvo žinomas, todėl menininko ieškojo okupacinė milicija ir sovietinis saugumas. Mašinėlė buvo paslėpta malkinėje, o kiek vėliau visai pradingo. J. Mekui patarta kuo greičiau išvykti: „Aš turėjau pranykti, bet aš negalėjau niekam, net ir savo broliui Adolfui, tuo metu pasakyti tikros priežasties, dėl ko aš turiu bėgti iš Biržų (...). Nors jis ir nežinojo tikros bėgimo priežasties, nutarė prisijungti“ (Jonas Mekas. „Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai“. – V.: ,,Baltos lankos“, 2000, p. 1).

1944 m. liepą, gresiant areštui, J. Mekas su broliu Adolfu iš gimtųjų Semeniškių išvažiavo į Vieną, tačiau pakeliui juos sulaikė vokiečiai ir uždarė į priverstinių darbų lagerį prie Hamburgo kartu su prancūzų, rusų ir italų karo belaisviais. Broliai dirbo mašinų fabrike stebėdami, kaip „anglai ir amerikonai mala Hamburgą“ (Liūtas Mockūnas. „Egzodo literatūros atšvaitai: išeivių literatūros kritika“. – V.: „Vaga“, 1989, p. 115). Iki karo pabaigos Mekai dirbo Šlėzvige, Vokietijoje, pas ūkininką. Karui pasibaigus, apsistojo Vysbadeno DP stovykloje, kurioje sutiko ir būsimus ,,Žvilgsnių“ bendraautorius. Tuo metu, kai buvo leidžiamas žurnalas, J. Mekas rašė dienoraštį, prozos impresijas, pasakas (kartu su broliu Adolfu), lankė kino filmus.

Brolių Mekų ryšys visada buvo glaudus – juos siejo siekiai, planai, darbai. Apsistoję Vysbadeno DP stovykloje, abu aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime, muzikos ir literatūros renginiuose. A. Mekas drauge su poetu Leonardu Žitkevičiumi, J. Meku, kitais rašytojais ir poetais stovykloje skaitė savo kūrybą. Broliai kartu pradėjo studijuoti Mainco universitete. A. Mekas gilinosi į filosofiją, literatūrą ir teatro meną.

Egzodas buvo ypač sudėtingas ūkio aplinkoje augusiems, iš kaimo kilusiems žmonėms. Fizinis savosios žemės praradimas broliams atrodė labai skausmingas, emigraciją jie tapatino su mirtimi. Dienoraštyje J. Mekas atsiminė: „Aš, vaikas, sėdėdavau ant lauko ežios ir žiūrėdavau, kaip mano tėvas su sėtuve ant kalno eidavo per lauką, lėtai, vienodu žingsniu, mostas buvo sujungtas kartu su žeme, su lauku, su tom sėklom: joks jogas niekados nebus arčiau šito pasaulio, šitos žemės, kaip ūkininkas“ (Kęstutis Pikūnas. „Jonas ir Adolfas Mekai. Gyvenimo lai(š)kai“. – V.: „Post scriptum. Littera“, 2020, p. 44). Savosios žemės netektis išeiviui – ne tik ryšio su gimtąja aplinka netekimas, bet ir metafizinė tragedija.

Gyvendami nežinia ir laukimu karo bei pokario metais lietuviai DP stovyklose puoselėjo kultūrą – rengė parodas ir koncertus, statė spektaklius, leido daug laikraščių, žurnalų. ,,Žvilgsniai“ iš visų DP stovyklose leistų periodinių spaudos leidinių išsiskyrė kitokia perspektyva. Leidinyje ryški avangardinė laikysena, pasirinkimas eiti prieš srovę ir skleisti tikrąsias žmogiškas vertybes. Pasak A. Landsbergio, nepasitenkinimas oficialiąja išeivių literatūra buvo pirminis impulsas pradėti leisti novatorišką žurnalą, kurio numeriuose perteiktos idėjos, ieškojimai, nuotaikos atspindėjo rašytojų egzistencinį būvį išeivijoje. Autoriams būdingas sovietinės, totalitarinės tikrovės vengimas, unikalus santykis su vieta ir savojo identiteto paieškos. Mekus ir bičiulius siejo noras pažinti vakarietiškos kultūros pasaulį. Šis pasaulis žvilgsniečiams žadėjo naujas kūrybines galimybes.

Žurnalas pramintas bibliografine retenybe, nes Vysbadeno ir Kazelio DP stovyklose rotaprintu buvo dauginamas vos apie 100 egzempliorių tiražu. Iki šiol manoma, kad išleisti keturi žurnalo numeriai. Pirmasis pasirodė 1946 m. kovą, trečiasis – 1947 m. birželį, ketvirtasis – 1948 m. vasarį. Apie antrojo žurnalo išleidimo datą informacijos nerasta, nors ieškota muziejų, bibliotekų archyvuose, ištirti ir asmeniniai žvilgsniečių archyvai. Tačiau J. Mekas prasitarė: „...turiu būti atviras ir pasakyti va ką: ANTROJO ŽVILGSNIŲ NUMERIO NIEKADA IR NEBUVOOO! Mes manėm kad tai būtų labai juokingas juokas, kad visi ieškos ateity to numerio ir neras! Fluxus arba Pre-fluxus juokas. Tai sumanyta / nutarta / padaryta. Taip ir padarėm. Tai, Algirdai, Valentuk, jūs dabar ten rojuj, ir Adolfas kažkur prie didelės Amerikos upės, juokitės į kamštį! Mūsų juokas išėjo gerai“ (Laimutė Adomavičienė. „(Pre)Fluksinis žurnalas „Žvilgsniai“ ir jo istorija“, „Faksimilinis leidinys „Žvilgsniai“. – V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014, p. 2). Neegzistuojančio antro žurnalo numerio paieškos buvo virtusios tikru bibliografiniu detektyvu, kuris, kaip vėliau aiškino broliai, užkoduotas jų estetikos ir kultūros sampratoje: anot Mekų, (pre)fluksiškos dvasios žaidimas puikiai pasisekė. Tokio tipo improvizacijos siejamos su meninio judėjimo Fluxus pradžia, į kurį vėliau įsitraukė ir menininkas Jurgis Mačiūnas. Žinoma, kad paauglystėje J. Mačiūnas skaitė „Žvilgsnius“ – vėliau, 1952 m., susitiko su J. Meku Amerikoje ir aktyviai tęsė Fluxus judėjimą.

Žurnalas kurtas susibūrus brolių Mekų kambaryje, vadintame mėlynuoju, – čia žvilgsniečiai atlikdavo ir technines užduotis. Įvairius tekstus, rastus stovyk­los amerikiečių zonos bibliotekoje, dažniausiai vertė patys leidinio autoriai, todėl neretai pasigendama preciziškumo, žurnalas sulaukė kritikos už bendrinės kalbos normų nesilaikymą. Leidinys kritikuotas ir dėl per didelio žavėjimosi svetimomis kultūromis, eksperimentavimo. Dienoraštyje J. Mekas dalijosi prisiminimais apie leidinio kūrybos procesą: „...pajutom, kad mes domimės maždaug vienoda literatūra, tuo, kas vyksta pasaulyje. Staiga pasaulis tapo mūsų. Karas pasibaigė, mes buvom Vakaruose, kur pasaulis staiga didžiule lavina krito ant mūsų – viskas, apie ką mes buvom tik girdėję iš toli, tapo atvira. Viskas buvo mūsų. Ir pradėjom žiūrėti, žvalgytis aplinkui. Iš to ir kilo pavadinimas „Žvilgsniai“ (Dalia Kuizinienė. „Po ekspresyviosios dinamikos ženklu“, „Modernioji lietuvių egzilio proza / Algirdas Landsbergis, Jonas Mekas, Adolfas Mekas, Leonas Lėtas“. – V.: „Versus Aureus“, 2006, p. 8).

Žvilgsniečiai siekė literatūros kitoniškumo ir gyvumo, ieškojo naujų stilistinių prieigų. „Žvilgsniai“ lyginti su nepriklausomoje Lietuvoje Kazio Binkio leistu ,,Keturių vėjų“ žurnalu, kurio pagrindinė idėja taip pat buvo iš pamatų keisti lietuvių literatūrą. „Žvilgsniams“ būdinga įvairių meno srovių – dadaizmo, ekspresionizmo, siurrealizmo, futurizmo – eklektika, jaučiamos Friedricho Nietzsche’s nihilizmo idėjos, pasaulio, kaip chaotiškos būties srauto, suvokimas, kančios išgyvenimų svarba. Tai iliustruoja nuolat spausdinti tamsūs, dvasinį sunkį įprasminantys tekstai. Pavyzdžiui, kančios motyvai akivaizdūs pirmajame „Žvilgsnių“ numeryje spausdintame Josepho Deemso Tayloro tekste „Jazz Epocha“, kuriame kalbama apie muzikos, meno svarbą trauminius išgyvenimus patyrusiam žmogui, aptariama baimė – mirties, karo, praradimo. Gyvenamasis laikotarpis vadinamas nusivylusiu ir netekusiu iliuzijų, persunktu nerimo: „Pasaulis užmoka už karą ir sąskaita yra labai didelė. Laikai yra netikri, darbai neužtikrinti, kainos aukštos. Net ir tokioj padėty dalykai nėra tokie blogi, kokie jie buvo anksčiau. Nedarbo ir nepritekliaus baimė yra reali, bet verčiau, negu sielos kančia. Mūsų sielos nėra ten įsivėlusios. Mes kenčiame, bet blogiausia kančia yra dvasinė“ („Žvilgsniai“, p. 29).

Žurnale skelbta daug užsienio autorių kūrinių – Walto Whitmano, Ernesto Hemingway’aus, Hermanno Hesse’s, Rainerio Marios Rilke’s, Edgaro Allano Poe, Oskaro Miłoszo, Fiodoro Dostojevskio ir kitų. Pristatyti prancūzų, škotų, anglų, ispanų, austrų, čekų, kroatų, amerikiečių, kinų literatūros vertimai. Spausdintos esė apie moderniosios filosofijos, teat­ro, dailės, muzikos aktualijas. Kalbėta ne tik apie kančios, bet ir apie maišto dvasią. Šią temą įprasmina trečiame numeryje skelbtas Alfredo Polgaro tekstas „Sinkopė“, kuriame, pasitelkus instrumento metaforą, kalbama apie meno sritis apėmusius pokyčius: „Jo instrumentas visiškai įprato prieštarauti toms ritmo taisyklėms, kurioms taip, vienas per kitą persistengdami, rūpinasi savo žanru ir metalu įtikt uolusis smuikas su pianinu. Jis daro, ką jis nori, valkatauja laiko tėkmėj. Kol kiti padaro keturias ketvirtines, jis suspėja penkias (...). Sinkopė yra mūsų priešginiškų dienų simbolis“ („Žvilgsniai“, p. 59).

Žurnale skelbta nemažai pačių žvilgsniečių kūrybos, tačiau ji pasirodė tik ketvirtajame numeryje. Pagrindinis leitmotyvas – skaudžių išgyvenimų suvokimas ir išjautimas. Šios temos vyrauja A. Meko romano ištraukoje, kurioje aprašoma išeivijos patirtis: „...jų ilgos vilkstinės visais keliais lėtai ir monotoniškai stūmėsi į vakarus; bėgo tauta, mano tauta ir atsigręždama klausėsi (...) ir jie visi turėjo charakterį, visi buvo masė, kuri galvojo ir šnekėjo, tikėjo ir meldė dienų ateinant (...) po ištrėmimų atėjo diena, šlapia po lietaus ir vėjų savo išlyta ir išmirta spalva (...) toje išmirties dienoje, užkalant surūdijusioms vinims karstą, toje nevilty ir sukrėtime buvo taip gūdu, taip gailu nusipurtant ir tai buvo metas, prašytas ir išmelstas mirties dienose, ištrėmimu beklūpant“ („Žvilgsniai“, p. 9). Elegiška, dramatiška nuotaika tvyro ir kitų autorių tekstuose, pavyzdžiui, Thomo Wolfe’o laiške aprašoma kančios kirmino metafora: „...jeigu vieną kartą kirminas įsimeta į širdį ir pradeda ją graužti – sudiev ramybė. Tada jau niekados negali būti poilsio, užsimiršimo. Kažkada, prieš daug daug laiko, Dievas težino kada, kirminas įsiskverbė manin ir visą laiką krimto ir vis krims, kol mirsiu“ („Žvilgsniai“, p. 17). Egzistencinis mirties suvokimas ir dvasinės kančios aprašytos ir trečiame numeryje išspausdintame O. Miłoszo tekste „Neaiškūs plotai“: „Kaip tu atklydai pas mane, taip nusižeminęs, taip nusiminęs? Aš jau nežinau, be abejo, kaip ir mirties mintis pačioj gyvybėj (...). Mano siela ligota ir klajoklė, lyg ištroškusi gėlė tarp mūrų, ir ją pamiršo, ir paliko jąją čia“ („Žvilgsniai“, p. 3).

Žvilgsniečių kūryba – nuolatiniai eksperimentai: kalbiniai, žanriniai, stilistiniai, kompoziciniai, grafiniai. Žurnale siekta teksto ir vaizdo sintezės, todėl kūriniai iliustruoti netradiciniais L. Lėto piešiniais, nestandartiniais užrašais, tarp tekstų įsiterpdavo persidengę paveikslai – visa tai galima vadinti ekspresionistine raiška. Eksperimentuota šrifto dydžiais, netvarkingai išdėstytomis pastraipomis – šie eksperimentai perimti iš futuristų ir dadaistų. A. Mekas rašė: „DADA reiškė – – MIRTIS! Šiodieninės Europos kultūrai! – – Mums reikia naujo nežinomo kelio, begalinio akiračio. Europe is dead! It smells of death. Only DADA is alive“ („Žvilgsniai“, p. 9). Menininkai kūryboje siekė akibrokšto, absurdo, atsitiktinumo. Puikus pavyzdys – paskutiniame numeryje spausdintas dadaistinis Luis Aragono tekstas „Žaliuzės“ („Persiennes“): iš šešių eilučių sudarytame posme kartojamas didžiosiomis raidėmis užrašytas žodis PERSIENNE („Žvilgsniai“, p. 64). Taip pat neįprasto formato, trūkinėjančiais žodžiais parašytas siurrealistinis Frédérico Delanglade’s tekstas „Apie šizofreniją“: „Sainte-Anne psichiatrijos centro paroda akivaizdžiai parodo, kad protinis gyvenimas pasireiškia ir ten, kur buvo manoma jo visai nesant. Kai kurių proto ligonių vidinis gyvenimas ne tik nenustoja, bet kartais auga iki šitokio laipsnio, jog net kuria meno veikalus“ („Žvilgsniai“, p. 61).

Žurnalas „Žvilgsniai“ aktualus norintiems pažinti brolius Mekus kaip besiformuojančius avangardistus, pajusti vakarietišką pokario kultūrinę dvasią, to laiko egzistencinę pasaulėjautą, nuotaikas ir išgyvenimus. Tai žvilgsniai į Mekų ir jų bičiulių vertybinių bei meninių pamatų formavimąsi, paieškas, atradimus ir, visų svarbiausia, nuolatinę žaismę, padedančią nenuskęsti tamsiausiuose vandenyse.


Ieva Malinauskaitė 2021 m. VU įgijo lietuvių literatūros ir kūrybinio rašymo magistro laipsnį, aktyviai dalyvauja kultūros renginiuose, parodose, keliauja.