Joan Margarit: „Menas yra prieglobstis“

 2019 m. Cervanteso premijos laureatas poetas Joanas Margaritas (g. 1938) teigia, kad premijos yra antraeilis dalykas. Įteikiamos a posteriori, jos tarsi vainikuoja daugelio metų darbą. Tačiau premija premijai nelygu. Vienos padeda įsitvirtinti rinkoje, būti pastebėtam, verčiamam į kitas kalbas. O kitos – svarbiosios – suteikia pripažinimą. Cervanteso premija yra viena tokių.

Įsiplieskus Ispanijos pilietiniam karui J. Margarito tėvai – tėvas architektas ir motina mokytoja – apsistojo mažame Sanaujos kaime, būsimo poeto močiutės (tėvo motinos) namuose. Vėliau ne kartą kraustėsi (Rubis, Figeresas, Cherona), kol galiausiai įsikūrė Barselonoje. J. Margaritas pradėjo rašyti mokykloje. Franko diktatūros metais katalonų kalba buvo draudžiama, todėl, pasak rašytojo, „nuo mažens Joanu buvau tik namie, vos peržengęs namų slenkstį tapdavau Juanu“. Paklaustas, ar interviu dalijimas nevargina, poetas atsako, kad kalbėdami tiesą žmonės nepavargsta.

Lapkričio 16 d. paskelbtas ir 2020-ųjų Cervanteso premijos laureatas. Juo tapo ispanų rašytojas, poetas, literatūros kritikas, akademikas, 1932  m. Olivoje, Valensijos regione, gimęs Francisco Brinesas, iki šiol pelnęs svarbiausias ispanakalbės literatūros premijas: Nacionalinę literatūros premiją (Premio Nacional de Literatura), Karalienės Sofijos premiją (Premio Reina Sofía de poesía).

 

Joan Margarit: „Menas yra prieglobstis“
Nuotrauka iš „Monmar Comunicació“ archyvo.

 

Kaip jūsų gyvenime atsirado poezija?

Pradėjau rašyti 16-os ar 17-os. Ispaniškai. Anotaciją pirmajai mano knygai parašė Camilo José Cela, kuris apibūdino mane, kaip „metafiziką siurrealistą“. Jau žinau, kur šiandien yra tas „siurrealistas“... Toks buvau iki 40-ies. Šio savo periodo eilėraščius laikau prastais. 

Galiausiai suvokiau, kad turiu rašyti kataloniškai. Katalonų kalba – vienintelė pasaulio kalba be valstybės, bet turinti kultūrą. Kultūrą, prilygstančią ispanų kultūrai tipu, kiekiu ir kokybe. Vienintelis skirtumas – mastas. Todėl yra mažiau katalonų romanistų, mažiau katalonų filosofų, mažiau katalonų poetų.

 

Problema ne tik mastas...

Bet palauk, pradėjęs domėtis supratau, kad nėra nė vieno svarbaus poeto, kuris iškeitė gimtąją kalbą į kitą. Romanistų ir mąstytojų – daug (Vladimiras Nabokovas, Samuelis Beckettas, Emilis Cioranas), bet poetų...

 

Kas paskatino tapti poetu?

Meilė. 17-os įsimylėjau merginą ir parašiau jai eilėraštį – vienintelį eilėraštį, kurį moku atmintinai (ir vienintelį, kurio niekada neskaičiau ir neskaitysiu viešai).

 

Koks jūsų ryšys su poezija dabar, sulaukus 81-erių?

Toks pats kaip 16-os. Poezija man reiškia tą patį.

 

Poezija gali apsaugoti ir nuo vienišumo, bejėgystės.

Gali. Tai lyg atrasti namus. Namai – žmogaus pasipriešinimas stichijoms. Žmogui išėjus iš urvo ir suvokus, kad geba pasistatyti namą, įvyko stebuklas. Menas yra prieglobstis.

 

Kaip ir kalba.

Mano manymu, kalba yra daugiau nei žodžiai, galbūt todėl, kad du žmonės, dėl kurių esu toks, koks esu, ir kurie mane, galima sakyti, išgelbėjo, nemokėjo nei skaityti, nei rašyti.

 

Kas tie žmonės?

Mano močiutė ir dukra Joana, kuri buvo protiškai neįgali. Paradoksas: informacijos pertekliaus laikais mano gyvenimą nulėmė dvi nuostabios moterys, kurios neturėjo galimybės išmokti skaityti. Viena dėl to, kad nuo 12-os dirbo tarnaite, kita – dėl gyvenimo aplinkybių.

 

Poezija niekada nenuvylė?

Niekada. Galutinai tai supratau, kai sužinojome, kad Joana mirs. Tuomet man toptelėjo vaikiška mintis pasinaudoti poezija, kad atitolinčiau mirtį, kad kuo mažiau kankinčiausi. Jei poezija tuo metu nebūtų padėjusi, būčiau liovęsis rašyti. Kam sulaukus mano amžiaus kurti eilėraščius, jei jie nepadeda kritiškiausiu gyvenimo momentu?

 

Manote, kad rašyti lengviau apimtam skausmo nei laimės?

Ne. Manau, skausmas ir laimė eina išvien. Jei eilėraštį pasilieki, tai vien todėl, kad jis tau kalba tiesą, o ne suteikia optimizmo ar pesimizmo. Tik tiesa guodžia. Tai pajunti priartėjęs prie jos. Pradėjęs skaityti eilėraštį žinai, kiek tavyje vidinės tvarkos. Kiek liūdesio, tuštumos... Jei perskaitęs eilėraštį lieki toks pats – jis nieko vertas. Bet jei atsiranda bent šiek tiek daugiau vidinės tvarkos, eilėraštį išsaugai. Tuomet grįžti. Geras eilėraštis – toks, kuris nebepaleidžia.

 

Ar skausmas veikia rašymo manierą?

Grynas skausmas neegzistuoja. Net sunkiausiais momentais yra krislas laimės. Kitaip nusižudytum. Todėl eilėraštyje negali vyrauti tik juoda ar balta. „Joanos“ (knygos, kurią rašiau ypač sunkiu gyvenimo laikotarpiu žinodamas, kad mano dukra serga kasos vėžiu) prologe sakau, jog pažeidžiu vieną esminių meno principų – nerašyti įsikarščiavus. Nusprendžiau šios taisyklės nesilaikyti, bet nepamiršau, kad rašau eiles, o ne dienoraštį. Ir tuomet, mano manymu, sukūriau geriausius savo eilėraščius. Stengiausi suvokti, kas vyko. Viena, jei vaikas miršta staiga, bet visai kas kita, jei merdi nuo rugsėjo iki birželio. Manau, „Joanos“ eilėraščiai gali atrodyti kraupūs, bet iš tiesų tokie nėra. Baigęs knygą suvoki, kad ji ne apie mirtį, o veikiau apie meilę.

 

Kokius jausmus jums kelia mirtis?

Nustokim kalbėti apie mirtį lyg apie personažą. Kalbėkim apie gyvenimo pabaigą, apie tai, kas ji yra. Nustokim trumpą, dešimtadalį sekundės trunkantį veiksmą vadinti mirtimi. Nustokim šlovinti tą dešimtadalį sekundės. Išeisim. Ir ką gi padarysi? Ar yra kokia alternatyva? Pasilikti? Grįžti atgal? „Mirtis“ – romantiškas žodis. Iškart įsivaizduoji kaulėtą beveidę moterį... Viename eilėraštyje sakau, kad šiandien Albrechtas Düreris išgraviruotų ne skeletą su dalgiu, o siaurą ir tamsią gatvę su tolumoje, lange, degančia šviesa.

 

Nebijote?

Nesakau, kad esu supermenas. Visi prieina liepto galą. Taip lemta. Daug baisiau būtų gyventi amžinai.

 

Ką skaitėte vaikystėje?

Prisiminimuose iškyla amerikiečių romanai, ugdę mano vaizduotę – tokių knygų daugiau gyvenime nebeskaičiau. Jules’is Verne’as („Kapitono Granto vaikai“, „Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu“) ir „Mobis Dikas“ prisidėjo prie mano romantinio išprusimo. O tuomet ištiko didi neganda ir kartu didis atradimas Pablo Neruda, kuris manęs vos nesužlugdė. Jauniems poetams visada rekomenduodavau neskaityti Nerudos, nes jis ypač pavojingas – nejučia imi rašyti kaip Neruda.

 

Kaip gimė jūsų eilėraštis „Pirmoji meilė“, kuriame vaikas per vitrinos stiklą stebi peilį ir paslapčia jį nusiperka: „Liūd­na Cherona man einant septintus: / pokariu vitrinos / pilkos kaip nepriteklius. / Ir visgi peilių parduotuvėje / kiekvienam plieno ašmeny blykčiojo šviesa / lyg mažuose veidrodžiuose. / Stoviniuodamas priešais stiklą / žvelgiau į peilį ilgą ir ploną, / dailų lyg marmurinė statula.“

Rašydamas galvojau apie vieną istoriją – aš šešerių Cheronoje. Pats sunkiausias pokario laikotarpis. Neinu į mokyklą, vadinasi, neturiu draugų. Slampinėju gatvėje, kai visi sėdi mokyklose. Tai mano prisiminimas – vaiko, besibastančio po visiškai tuščią, labai mažą 1945-ųjų Cheroną. Tas bastymasis suformavo mane, kaip žmogų. Ir staiga įsimyliu peilį. Peilį, kuris buvo kitoks nei visi kiti peiliai. Toks trapus... Tai istorija apie meilės atradimą.

 

Pabrėžiate, jog kūryboje kalbate apie savo gyvenimą. Kaip biografija tampa poezija, o poezija – gyvenimo dalimi?

Naujausią knygą pavadinau pagal savo eilėraščio eilutę: „Kad turėtum namą, reikia laimėti karą.“ Kalbu apie karą savyje. Bet tai ne prisiminimų, o ieškojimų knyga. Manau, prie atsakymo priartėjau grįžęs į pirmuosius savo gyvenimo metus. Gali pasirodyti, kad tai autobiografija, bet taip nėra. Prisimenu vaikystę, paauglystę ir ankstyvąją jaunystę tam, kad suprasčiau, kodėl rašiau tokias, o ne kitokias eiles.

Poeto kelionė unikali. Skirtumas tarp prozininko ir poeto labai aiškus. Jei prozininkui kas nors papasakoja savo gyvenimą, susidomėjęs jis gali tai aprašyti. Poetams būna kitaip. Rašydamas poetas turi žvelgti į save. Savyje atlieku ypač sudėtingą operaciją: ieškau, kas yra ne tik manyje, bet ir tavyje, ir visuose mano skaitytojuose, – universalijų. Neretai randu vien šlamštą, nuobodulį ir daug to, kas nieko nedomina.

Įkvėpimas – tarp visų šių nenaudingų dalykų rasti universalijas. Galiu klysti. Jei abejoju, ar tai universalija, turiu užrašyti mintį juodu ant balto. Čia galiu dar kartą susimauti – nesugebėti aiškiai to išreikšti kalba. Jei pavyksta eilėraštį parašyti teisingai, taip, kad jame būtų universalija, skaitytojas arba skaitytoja pasakys: „Bet juk tai apie mane!“ Jei taip neįvyksta, eilėraštis netikęs.

 

Poezija suteikia ypatingų žinių?

Be abejo, poezija daug ką paaiškina, nes viename puslapyje apima itin daug gelmės. Ir romanas tai gali, bet reikia perskaityti daug daugiau puslapių. „Karas ir taika“ duoda tiek pat, kiek vienas Elisabeth Bishop arba Antonio Machado eilėraštis. Ir poezija, ir proza yra gerai.

 

Gavęs Karalienės Sofijos premiją sakėte: „Tai svarbus įvertinimas, bet niekada nežinai, ar jo nusipelnei.“ Abejojate savimi?

Poetas iš tiesų niekada nežino, ar jo darbai vertingi. Tai paaiškėja tik po vienos ar dviejų kartų. Tas, kas neabejoja, labai klysta.

 

Taigi pripažinimą priimate kukliai.

Aišku. O ar galima priimti kitaip, jei nežinai, ar esi to vertas? Yra tikimybė, kad būsiu geras poetas. Bet mirsiu to nesužinojęs.

 

Premiją gavote paaštrėjus Ispanijos ir Katalonijos santykiams. Ar kultūra gali sušvelninti nesantaiką?

Tik kultūra gali užbaigti visas nesantaikas, bet tam reikia daugybės metų, o nesantaika įsiplieskia labai greitai.

 

Manote, jog kultūra yra neatsiejama demokratijos dalis?

Puikiai įsivaizduoju diktatūrą, kai tauta beraštė, bet negaliu įsivaizduoti, kad beraštė tauta vadovautųsi demokratiniais principais. Kiekvienas režimas turi savo reikalavimų. Diktatūrai – pačiam tolimiausiam demokratijai politiniam režimui – reikia kariuomenės, policijos, žmonių, pasiruošusių užtvoti išklydusiems iš kelio... Tai diktatūra. Jai to reikia. Nėra diktatūros be kariuomenės. O kokia demokratija be kultūros?

 

Ar įmanoma demokratija be kultūros?

Ar įsivaizduoji beraščių tautą, balsuojančią kas ketverius metus? Beraščių tautą, svarstančią, ar eutanazijos įstatymo pataisa reikalinga, ar ne? Aš neįsivaizduoju. Kai matau politikus, kuriems nerūpi kultūra, mane apima baimė, nes žinau, kuo tai baigsis.

 

Koks jūsų santykis su politika?

Laikausi atokiau nuo aktualijų, kad galėčiau blaiviau mąstyti. Sulaukęs savo amžiaus galiu tvirtinti, kad viskas kartojasi. Laimingai išsikapstę iš vienos bėdos, tuoj įpuolame į kitą. Vėl ir vėl. Mūsų šalyje politikai per daug vaidina. Nors nemanau, kad visos bėdos tik dėl jų. Jie tėra legitimūs mūsų pačių atspindžiai. 

 

O kas yra geras eilėraštis?

Esminė gero eilėraščio savybė – jis negali meluoti. Tai politikos antitezė. Todėl nėra nė vieno politiko, kuriam nors kiek rūpėtų poezija. Nes poezija negali egzistuoti, jei nekalba tiesos. Geru eilėraščiu – kaip Van Gogho ar Rembrandto paveikslu – gali mėgautis sulaukęs 20-ies, grįžti prie jo sulaukęs 30-ies, 40-ies metų ir kaskart jis bylos ką kita.

 

Kiek jūsų kūryboje yra sapnų arba vaizduotės?

Visai nėra. Poezija kuriama protu. Smegenys – ypatingiausia ir pavojingiausia, ką turime.

 

Kas yra poezijos priešas?

Eufemizmas ir akivaizdus melas. Šito šiandien – per akis. Poezija prasideda nuo grožio. O išlieka tik virtusi tiesa.

 

Esate sakęs, kad be poezijos jūsų gyvenimas netektų prasmės – labai kategoriškas pareiškimas. O jei nebūtumėte sulaukęs pripažinimo, skaitytojų dėmesio?

Kurdamas meną labai rizikuoji. Stereotipinis buržua, kuris vaikui, pareiškusiam, kad nori būti dailininkas, sako: „Gerai, bet pirma tapk teisininku“, nėra nei nesusipratėlis, nei kvailys. Tūkstančiai menininkų lieka nepastebėti – nežinome, kokią dramą, kiek nusivylimo ir apmaudo jiems tenka išgyventi. Todėl poetas turi ieškoti tikrojo atlygio rašydamas eiles. Apdovanojimą jis gauna per kūrybinį procesą, o ne po to.

 

Iš ispanų kalbos vertė Marija Aurelija Potašenko

Parengta pagal „Abc“ (2015-06-09, 2019-05-07), „El país“ (2019-01-17, 2019-12-04), „El diario“ (2019-11-30), „El periódico“ (2018-09-05) ir „Infobae“ (2019-11-14, 2020-06-19)

 

J. Margarit skaito eilėraščius