Jūratė Visockaitė. Gyvenimas ir likimas

Sigitas Parulskis. „Dramedijos“

Pirmiausiai šioje Sigito Parulskio pjesių rinktinėje perskaičiau paskutinę dramą „Julija“. Prieš dvejus metus nėjau į LNDT žiūrėti pagal šią dramą pastatyto spektaklio, nes nepatikėjau autorių sumanymu kuo daugiau suplakti į krūvą: vienos dalies pastatyme tie patys aktoriai vaidina skirtingus personažus, o tų skirtingų yra daug, nes dramaturgas, nepasitikėdamas savimi, publika ir Žemaitės biografija, prilipdo prie jos paralelinę liniją su nūdiene 50-mete aktore Dora, kuri irgi ryžtasi keisti gyvenimą.

Tačiau skaitant pjesę nuomonė pasikeitė ir net susidarė įspūdis, kad „Julija“ neturėtų išnykti, kaip išnyksta dauguma scenai dabar rašomų opusų, kad ji, įvairiomis briaunomis režisierių pasukama, galėtų papildyti teatrų repertuarus. Nepaisant Julijos-Doros sudvejinimo, spalvingos Žemaitės spalvinimo, atrodo, rašytojas į teatro užduotį kažką parašyti apie kitą rašytoją pažiūrėjo rimtai, neparulskiškai, nevarydamas teksto į priekį ekvilibristika. Bent jau pjesės dalyse „prieš šimtą metų“.

 

Sigitas Parulskis. „Dramedijos“. Dizaineris Agnius Tarabilda, viršelio fotografija Sigito Parulskio. – V.: „Alma littera“, 2022.
Sigitas Parulskis. „Dramedijos“. Dizaineris Agnius Tarabilda, viršelio fotografija Sigito Parulskio. – V.: „Alma littera“, 2022.

 

Žemaitė „Julijoje“, grįžusi iš Amerikos į Lietuvą, išsyk paleidžia tikslų šūvį – užsimena apie „box’e atsivežtus džinsus“. Puiku, jeigu to ir nebuvo, galėjo būti! Pabaigoje paliekamos šiltos ištraukos iš pagyvenusios moters laiškų jaunesniam meilužiui. Žemaitės kolegoms Višinskiui ir Bitei, deja, neleidžiama plačiau prisistatyti. Gerokai daugiau dėmesio skiriama personažams jau „po šimto metų“. Režisierius Arnas, kuriantis „Žemaitę“, ir aktorė Dora kalbasi: „Sunku iš jos išmušti tą senos bobos su skarele tvaiką... Nežinau, ar mums pavyks.“ – „Ne, nedrįsk (...). Ji mūsų Balzakas ir Floberas“ (p. 340). Ak, pažįstama giesmelė, nors didžiuma skaitytojų ir žiūrovų šitaip nesvarsto, tai tik išpiarintas paaugliškas mentalitetas. Ir kas, jei ne dabartiniai menininkai, turėtų su juo susidoroti? (Sėkmingai mėgino Laima Adomaitienė, pastačiusi Telšiuose itin originalią, plastišką „Marčią“.)

Susidoroti S. Parulskio pjesėje mėginama netiesiogiai, tarsi svetimomis rankomis. Dora dar turi politiką vyrą, emigrantą sūnų, žuvusią dukrą... O jetau, išties nenuobodi biografija. Dora nebijo vyrui drožti į akis tiesos, bet kažkodėl vis atsiklausia jo leidimo grįžti į teatrą. Personažai palikti savieigai, būsimų aktorių nuožiūrai. Kita vertus, dramaturgijoje tai nėra blogai, kaip paradoksaliai sako S. Parulskis personažo Višinskio lūpomis: „Tik negerai, kad autorius per daug pasako apie žmogų...“ (p. 312) Svarbu, kad po žodžiais glūdėtų spyruoklė, iššoksianti tada, kai spustels režisierius. Galbūt taip kada nors ir atsitiks kurioje nors scenoje: aktorės Doros likimas taps foninis, o Žemaitės skarelė iškils kaip cool karūna, hidžabas, mėlyni plaukai.

Senokai, 2007 m., parašyta dviasmenė komedija dykumoje „Vilnius–Dakaras“ su tipiškais personažais, nūdieniais moterimi ir vyru, duria į tipiškų santykių centrą: „Vis dėlto be galo keista, kaip vyrai ir moterys gali gyventi kartu“ (p. 19). Dialogai vis dar purūs, skaitant kaip smėlis išbyra pro pirštus, bet štai po tiek metų vėl gali kartoti ir šypsotis.

Šviežias ir „Keltininkas“. Tik čia jau ne porelės špagavimasis atlėkus automobiliu į dykumą, o struktūruotas spartus veiksmas su besikeliančiųjų į visokias „kitas puses“ kalbomis apie Dievą ir tėvą, mirtį ir seksą: „Gal Dievas – žalingas įprotis, kurio žmogus negali atsikratyti net miegodamas ar mirdamas?“ (p. 81); „Ilgainiui seksas šeimoje tampa panašus į dantų valymą: trini šepetuką į dantis, o galvoji velniai žino apie ką“ (p. 114). Pjesė ne itin sėkmingai buvo pastatyta OKT (2008). Teksto daugiažodystė liko nesuvaldyta, o gaila, manau, šioje vešlioje pievoje tiesiog reikėtų ryžtingesnės, kažką kupiūruojančios ir kažką scenoje plečiančios režisūros. Dramaturgo polinkis į buitinę tragikomediją – sėdint prie baro rimtai postringauti, o vėliau pasukus už kampo žudyti, – mane, skaitančią „Keltininką“, nukėlė į realų neužmirštamą nutikimą, kai Vilniuje, prie „Psichbario“, skėčio dūriu į akį buvo nukautas muzikantas...

Kas kita – dešimtmečiu vėlesnės dramikės (jei perfrazuosim knygos pavadinimą): „Figų padažas su citrina“, „Vagys“, „Labai triukšminga vieta gyventi“. Pastaroji netgi su mergina, kuri finale pasirodo esanti ne kekšė, o žudikė. Tai užbuksavę eskizai, galbūt įkvėpti panašiu laiku šovusio į viršų Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymo“. Vargu, ar šias užuomazgas leidyklai reikėjo kimšti į planuojamą storesnę knygą, būtų užtekę aukščiau paminėtų pjesių („Baltos lankos“ 2006 m. yra išleidusios dramaturgo rinkinį „Trys pjesės“, kurį sudaro „Iš gyvenimo vėlių“, „Nesibaigianti vienatvė dviem“ ir „P. S. Byla O. K.“).

 

Vasilij Grossman. „Gyvenimas ir likimas“. Iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis. – V.: „Alma littera“, 2022.
Vasilij Grossman. „Gyvenimas ir likimas“. Iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis. – V.: „Alma littera“, 2022.

 

Pasirodo, mėgėjiškam komerciniam teatrui parašyta ir dramikė „Darius ir Girėnas per Atlandą skrido“. Ir visai ne todėl, kad iš stabų atvirai pasišaipoma, įkišant į jų skrendantį lėktuvėlį žurnalistę Ievą: „Kokios tos durys mažos. Viskas šiandien kažkodėl susitraukė... Paštininkai, mažas kambarėlis su laiškais... Galvą spaudžia, gal kas aspirino turite?.. (Durelės atsidaro ir ją ima traukti lauk, stovi įsirėmusi, o galva lauke.) Gelbėkite! – Griebk ją, stverk greičiau, iškris!“ (p. 146). Ne, sumanymas puikiausias – jeigu tokio lygio humoras negalėjo įveikti barjerų šventais jubiliejiniais metais, tai tikrai būtų triumfavęs vėliau. Tačiau ir šis sumanymas eskizinis, neišplėtotas nei iki tragedijos, nei iki komedijos. O baigiasi viskas lengviausia išeitimi (ir ne vienoje pjesėje) – herojus nubunda ir nustebęs žvalgosi...

Regis, leidykla, sočiai remiama LKT, stumia į šviesą viską, ką tik sugeba ištraukti iš senų garsaus rašytojo stalčių.

Tiesa, dėl tos pačios „Almos litteros“ strategijos likau labai patenkinta, nes, be „Dramedijų“, iš bibliotekos parsinešiau ir pačiu laiku išleistą Vasilijaus Grossmano 800 puslapių „Gyvenimą ir likimą“ (2022), verstą titano vertėjo S. Parulskio. Sveikinu! Nesusilaikau nepacitavusi: „Čechovas pasakė: tegul Dievas pasitraukia, tegul pasitraukia vadinamosios didžiosios progresyviosios idėjos, pradėkime nuo žmogaus, būkime geri, atidūs žmogui, kad ir kas jis būtų (...), pradėkime nuo to, kad gerbsime, gailėsime, mylėsime žmogų, be to niekas mums neišeis. Tai ir vadinasi demokratija, kol kas neišsipildžiusi rusų tautos demokratija“ (p. 253).


Laurynas Katkus. „Nakvynė Berlyne“

Keturios istorijos pabrėžtinai esamuoju laiku išsilieja iš protagonisto, kuris užsiima savistaba, – jo „aš“ vis keliamas kubu, rodomas mums stambiu planu veidrodyje (nors gal asmenukėse, nes keliaujama). Och, skaitant gali stogas nuvažiuoti. Poeto proza?

Iš pradžių man tikrai įtinka Lauryno Katkaus aprašomi-fotografuojami daiktai, kasdieniškos mikro­skopinės situacijos: „Įsukdami į Lenino aikštę, lenkėme balą, abu iš tos pačios pusės“ (p. 18); „Gėris man yra aplinkui patogiu atstumu išdėstyti reikalingi daiktai“ (p. 29); „Pagal neprotingą savo įprotį pirmiausia priėjai prie stalo ir patikrinai stalčius. Tuščia. Pagalvė ant lovos, plika kaip akibrokštas. (...) Nepradėjai dėliotis daiktų, tik nusiavei batus ir prigulei, kojas užkeldamas ant patalynės krūvos. Na štai, kelionė baigta – dabar atokvėpis“ (p. 148). Gražiai, natūraliai gula tik tai, kas nereikšminga. Kas kiek svarbiau, šioje tėkmėje, šiame begaliniame fone nesusiformuoja. Tokia rašytojo pasaulėžiūra: esu visur, bet paties manęs nėra.

 

Laurynas Katkus. „Nakvynė Berlyne“. Dailininkas Zigmantas Butautis. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022.
Laurynas Katkus. „Nakvynė Berlyne“. Dailininkas Zigmantas Butautis. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022.

 

Ką gi, eilinės „prarastos kartos“ (šiuo atveju 50-mečių) portretas?

Laiko nuorodos tikslios („sužvejotas dvikapeikis“, „nuslinkti iki neužimtos medinės atlenkiamos kėdės“, „špižinė šiukšlių urna“) ir abejotinos („Eiliavimas tuomet buvo lievas užsiėmimas. Tais laikais poetas turėjo būti arba senas ir kilęs iš kaimo, arba rusas“, p. 39). Dabartis eurozonoje apsireiškia viešbučių, seminarų, į kuriuos įsitrinama, pavidalu. Moterys nėra veikiantys asmenys, jos apžiūrimos iš išorės be siekio pažinti, be smalsumo. Prakiuręs lietvamzdis, į kurį pagrindinis veikėjas, per liūtį prispaudęs nosį prie stiklo, spokso valandas, mielesnis ir iškalbingesnis nei kambarinė mulatė, nei kitos seminarų merginos. Žiūrėk, ir pats protagonistas tuoj pavirs lietvamzdžiu... Ne, fantastinė atmosfera neįsivyrauja: tekste apgyvendinta mergina paukštis, matrioška ar sukarinta stovykla lieka bebalsės, užribyje.

Toje vietoje, kur dabar veikia kažin kokia stovyk­la (karinis dalinys, beprotnamis?), kadaise lyg ir buvo lageris. „Lagerio gyventojai gyveno ne name, kaip mes, o urvuose ar tai žeminėse, ir dirbo ne cechuose, o atvirame karjere – tame pačiame, kurį paskui užvertė šiukšlėmis. Lagerininkams atseit trūko maisto, jie nuolat mirkdavo lietuje (...). Ar dabartinė velnio duobė tikrai geriau nei lageris? Tie, kurie su aukštuoju, sėdi prie vienintelio kompo, versdami naujas direktyvas, nuostatas“ (p. 105).

Tačiau toji „verčiamos buitinės technikos“ kalba prie kompo apysakose niekaip neišsukama, nepaeina savomis kojomis. Somnambuliškai vis stveriamasi savo ašies, vidinio pasaulio – ir nesvarbu, kur, kada ir su kuo tas vidus išsilieja. Viršelyje nupiešta valtis apversta džiūsta, laukia veiksmo, emocijos, Bacho...

Ir vėl – kad skaitytojui būtų įdomiau pabaigti tekstą – nesusilaikau nepacitavusi paraleliai skaitomo V. Grossmano (nors knygoje sunku rasti ištrauką, jos prasmė ir vertė atsiskleidžia tik nuodugniai skaitant): „Visą laiką stiprios, karštos rankos laikė apkabinusios Dovydą, berniukas nesuprato, kad akyse sutemo, kad širdyje aidi tuštuma, smegenyse tvyro nykuma ir juoduma. Jį nužudė ir jis liovėsi egzistavęs. Sofija Osipovna pajuto, kaip jos rankose susmuko berniuko kūnas. Ji vėl atšlijo nuo jo. Požeminėse kasyklose su nuodingu oru dujų indikatoriai – paukščiai ir pelės – žūva iš karto, jų kūnai maži, ir berniukas su mažu, paukštelio kūnu išėjo anksčiau nei ji. „Aš tapau motina“, – pagalvojo ji. Tai buvo pas­kutinė jos mintis“ (p. 506).


Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė, kartais pakritikuojanti ir knygas.