Sandra Bernotaitė. „Akys chimeros“

Rašytojas ir režisierius Alvydas Šlepikas jau patrimitavo – Sandra Bernotaitė parašė mažiausiai dešimtmečio romaną „Akys chimeros“. S. Bernotaitė, ilgai gyvenusi Australijoje, grįžo tiesiai į smetoninį Kauną ir išvydo garlaiviu į Gelgaudiškį keliaujančią lenkų ir lietuvių rašytojų delegaciją. Iki prieplaukos delegaciją atveda visuomenės veikėja Sofija Čiurlionienė, Rašytojų draugijos pirmininkas Liudas Gira, o tarp plaukiančių tenka garbė iš arčiau apžiūrėti Haliną Korsakienę, Bronę Girienę, Nelę Mazalaitę, Fabijoną Neveravičių, Joną Šimkų, Joną Graičiūną, Daną Pumputį, Joną Kuosą-Aleksandriškį (Aistį), estą Aleksį Rannitą (lenkai, prieteliai iš lenkiško Vilniaus ir Varšuvos, dėl viso pikto nugrūsti į antrą planą). Ir Salomėją Nėrį. Pagaliau! Regis, šis romanas apie mūsų 35-erių Salomėją.

 

Sandra Bernotaitė. „Akys chimeros“. Dailininkas Povilas Reklaitis. – V.: „Vaga“, 2021.

 

Mano galva, tai gera medžiaga scenarijui ir filmui: pamažu slenka detaliai aprašyti vienadienės kelionės mikrovaizdai, į kuriuos gilinamasi iki tam tikros ribos, iki akimirkos, kai į kadrą įšoks kitas veikėjas su savu tekstu, ir vėl stumsimės į priekį. Į priekį apie „moterį su praeitimi“ ir jos aplinką. Poetei prilipdomas šis apibūdinimas, iki paskutinio sakinio nedrįstant jos aiškiai įvardyti. Autorės pagarba ir atsargumas imponuoja, išlaikoma šalta distancija – šioje knygoje tikrai nepatirsime Salomėjos lyrikos jaudulių. Kūryba visiškai atskirta nuo asmens, melodrama ir sentimentalumas, skaidrumas ir akimirkos pakylėjimas išmesti už borto. Chimeros žvilgsniu preparuojama raizgi aplinka – paniurusi, kaprizinga poetė atsisako deklamuoti eiles laive ir, net likusi viena po ąžuolu, nedėlioja sąskambių. S. Bernotaitė Salomėjai į galvą vietoj lyrikos posmo įdeda asmeninę problemą: „Kodėl aš nepradedu rašyti prozos, pyko ji ant savęs. Poezija tai žaidimas, o tikras rašymas – juk tai epika, tai romanas“ (p. 254). Mes atidžiai, su nedidele, bet nuolatine pašaipa tyrinėjame šią achmatovišką „iš kokių šiukšlių auga gėlės“ situaciją, nes tai visų poetų dirva.

Iš pradžių kuriama švelniai sultinga, dozuota satyra. 1939-ųjų kauniečiai rašeivos prisistatydami džiugina tavo akį ir ausį. Mūsų atmintyje tuometis žargonas dar išlikęs, bet daugybės autorės iškastų žodelyčių net nesi girdėjęs. Vis dėlto stilius skaniai tarpsta ir piešia naiviojo primityvizmo paveikslą. Prisipažinkime, mums įprasta apgaudinėti save, kad visos kartos, gyvenusios iki mūsų, yra ne tik protiškai, bet ir emociškai nuo mūsų atsilikusios. Istoriniai personažai tampa panašūs į vaikus. O gal taip atsitinka, nes tie kūriniai tiesiog nesubrandinti?

Iškart imu gailėtis, kad į savo romaną ir į garlaivį „Klaipėda“ S. Bernotaitė įsodina daugiausia antraeilius istorinius personažus. Ji nenori įsipareigoti? Jeigu imtų ginčytis pagiriojantys po vakarykščio baliaus ir krante pasiliekantys L. Gira ir Antanas Miškinis, išeitų skandalas ir greičiau jau serialas? Na, užtat gauname lyriką ir pavyduolį J. Aistį, kuris apie moterį su praeitimi pasakoja ilgą jos apsimetimo tarnaite anekdotą ir atskleidžia save kaip seksistą: „Turtingo valstiečio dukrelė, tuomet, beje, prinokusi pampuška, maistu užkamšanti neatlieptų meilių skyles. (...) Koks ten talentas, Kuosa turėjo nuosavą nuomonę. Durnių seilėmis tai vadino. Bobizmai niekad nebus vyriški. (...) Tvirta sodietė, iš rudų blauzdų matosi. Tokią paleisti daržų ravėt. O neravės, tai gerai vadžiomis atlupti (...). Jos balsas labai nemalonus. Radijuje spygauja ir suvalkietiškai tampo balsius iki juoko“ (p. 111–113). Taip, šiandien mes greiti apšaukti poetą seksistu, tačiau susizgrimbi, kad anuomet Nemunu kažkaip kitaip vanduo tekėjo, lyrikas tada nė neįtarė, kad gali būti šitaip negražiai pavadintas. Ir pati Nėris juk ilgai trypinėja ant denio nemokėdama vieno iš kavalierių pasiųsti velniop. S. Bernotaitė gerai sugauna panašius kasdienius miesčionijos gyvenimo momentus, bet nevysto jų, taip sakant, durnių seilių nelieja.

Salomėja nenori, kad ją mergintų, ja žavėtųsi kiek­vienas sutiktas, nenori vien kimšti į skilvį kaip kiti ekskursantai (virtuvės gėrybėmis autorė kiek piktnaudžiauja). Galop prieinama prie skausmingiausio klausimo – kodėl gi ji toje netolimoje praeityje ėmė ir pasinėrė į raudonas idėjas? Nes jos buvo pompastiškos ir romantizuotos? Nes moteriai toje iliuzijoje buvo žadama lygybė su vyrais, ne vien vaikai, bažnyčia, virtuvė? Rašytoja nenusipigina iki visažiniško pasmerkimo, rizikuoja įvesdama lygiaverčių politinių oponentų – J. Aisčio (būsimo emig­ranto) ir S. Nėries – dialogą (skyrius „Išvogtas pasaulis“). Įdomus Salomėjos / Sandros pasvarstymas, tampantis jau mūsų ateities pramatymu: „Iš kur tada tokios didingos statybos Kaune? Vien Centriniam bankui statyti išleista dvylika milijonų litų. Ar neatrodo tai mūsų valdžios vyrų didybės manijos, taipogi ir beskonybės, simptomas, žinant, kad šalis iš tiesų po Didžiojo karo nuskurdusi, dar tik kuriasi, paprasti žmogeliai kaimuose kapanojasi, o sostinei – francūzką art deco prabangą“ (p. 212). Yra ir daugiau svarbių pokalbių – netgi su klausimu „Quo vadis, Europa?“ Vis dėlto pokalbiai, trumpesni ar ilgesni, gerokai stabdo romano tėkmę – S. Bernotaitė mėgina įgarsinti, kaip „ten ir tada“ jie visi kalbėjo, tačiau jos versija neįtikina. Daug įtikinamesnis stebėtojos žvilgsnis: „Romanas turi prasidėti vaizdu ir mintimi. Matyti save. Tiktai pažvelgusi iš šono gali paliesti save. Tą moterį su praeitimi. Koks jos vardas?“ (p. 292)

Sandra nesitapatina su Salomėja – ji ją griežtai, kolegiškai stebi. Tik paskutiniu epilogo žodžiu išreiškia meilę. Ne tokią kaip „Madagaskaro“ (2004) kūrėjai vyrai Marius Ivaškevičius ir Rimas Tuminas. Tame spektaklyje poetė išnyra kaip jauna, žavi, kvaila mergina. Autoriai ją traukia per dantį, bet labai myli. Ir ta meilė kupinai užpildo sceninio vaizdo erdvę, kalba pati už save. Pasako daugiau nei romano faktai ir charakteriai. S. Bernotaitė akcentuoja Salomėjos praeitį, prilipusią prie jos kaip dagys. Taip nutiko, kad toji praeitis tapo poetės ilga ateitimi. Ne visi suvokiame, kad S. Nėries kūryba visada yra šiandien.

Evaldas Tornau. „Pirmoji kino mechaniko meilė“

Mėgstame žiūrėti senas nuotraukas, kuriose užfiksuoti nepažįstami žmonės. Netgi techniškai defektyvios fotografijos kažką sako neišgalvota, natūralia laiko kalba. Anksčiau žmogus prastai pozavo, fotoateljė sunkiai išspausdavo šypseną, todėl tose nuotraukose yra istorija, antras dugnas. Nežinau, kas atsitiks su dabartinėmis asmenukėmis ar kitų darytomis, kaip seniau sakydavo, pavogtomis mūsų sielomis – netgi jeigu iš jų kažką atsirinkęs pagaminsi popierinę nuotrauką ir įsidėsi į albumą, ką ta asmenukė paliudys? Gerą grimą ir meną?

 

Evaldas Tornau. „Pirmoji kino mechaniko meilė“. Dailininkė Asta Puikė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022.

 

Dabar kasdieniška nusifotografuoti ir pasirodyti feisbuke. Netgi nusitaikius į temą parašyti knygą ir išleisti ją. Rimtas žmogus, fizikos mokslų daktaras Evaldas Tornau parašė „Pirmąją kino mechaniko meilę“ (pavadinimas neatspindi turinio, jis grynai komercinis). Tai visai neblogas apsakymų rinkinys, kaip kadaise gale prirašydavo, skirtas „vyresniam mokykliniam amžiui“. Rinkinys sukurtas socialistinio realizmo stiliumi: optimistiškas, ne itin estetiškas, bet itin liaudiškas, suprantamas, ideologiškai neperkrautas, nukopijuojantis tai, kas išgirsta. Argi ne tas pats metodas?

Man įdomus buvo vienas psichologinis kazusas: brandaus amžiaus autorius, darbingiausius savo metus pragyvenęs Brežnevo epochoje, vis dėlto imasi „riebes­nių“ Stalino ir Chruščiovo laikų. Fotografuoja tėvų ir senelių suvaidintus anekdotus ir nuotykius, sekamus ne pirmą kartą. Tarsi dokumentiškai atspindi nugirstą istoriją. Tarsi nedrįsta pats apie savo nuotykius liudyti, todėl tiktai tarpininkauja, dubliuoja. Net ir kino mechaniko istorija yra pasąmonėje paveikta Algimanto Puipos filmo „Amžinoji šviesa“. Labai norėčiau sulaukti drąsesnės fiziko-rašytojo knygos, kuri primintų režisieriaus Raimondo Vabalo brežnevinius filmus apie mokslinio instituto darbuotojus (užuomina yra apsakyme „Juzefas“, bet ji paskęsta stebėtinai įvairiaplaukėje panoramoje).

Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.