Robertas Petrauskas. „Poltava“

Robertas Petrauskas ir Kristina Sabaliauskaitė – graži pora, jei imsime ir nufotografuosime juos tos pačios istorinės sienelės fone. Talentas, darbštumas, komercinis išmanumas. Abu tapo rašytojais ne studijų suole: dailėtyrininkė Kristina apsireiškė 2008 m., o sporto komentatorius, protmūšininkas Robertas – 2010 metais. Iki šiol abiejų knygos sulaukia papildomų leidimų. Abu sutartinai artėja prie 50-mečio...

Tokią įžangą rašau, matyt, paveikta R. Petrausko kalamos „Poltavos“ faktografijos, kuri naujoje knygoje atsverta kaip vaistinėje. Vertinant K. Sabaliauskaitės kūrybą, žinoma, vaistinės metaforos negalima vartoti – rašytojos romanuose sveriama taip, kaip faktus atrinks ir pasuks autorė. Narkotizuojančiai, blaivinančiai, nuodijančiai.

Robertas, kuris rašo tiktai istorinę apybraižą ir kurio šaltinių sąrašas knygos gale gausus (hm, bet tarp jų aptinki ir ikisabaliauskaitišką Borisą Akuniną), minėdamas caro Petro svitos lėbavimus Londone, cituoja Kristinos romaną „Petro imperatorė“ („atsirasdavo noras (...) į šukes sumalti porceliano vazas, prišikt ir primyžt jiems į balto marmuro židinius“, p. 107) ir nesusilaiko neįvertinęs kolegės: „...jos kultūrinės pajautos sluoksniai gilesni nei metraščiuose užrašyti faktai“ (p. 90). O, taip, lenktyniaujama, bet olimpietiškai, draugiškai.

 

Robertas Petrauskas. „Poltava“. Dailininkės Jolita Vaitkutė, Ilona Kukenytė, Nolė Lusaitė. – V.: „Protų kovos“, 2022.

 

Svarbu, kad skaitytojui suteikiama galimybė po „Petro imperatorės“ svaiginančių akibrokštų – Jekaterinos I išaukštinimo ir Petro I nužeminimo (niveliavimo) – pačiam pasimurkdyti ano laiko įvykiuose, susirankioti personalijų bruožus ir stebėti jų protų kovas.

R. Petrauskas, nusigavęs į XVIII a. iš savo Trečiojo reicho trilogijos (kurios tomų nedrįsau nė atsiversti), įtariu, nekeičia tempo. Taip, jis ir vėl imasi kronikos, Didžiojo Šiaurės karo (1700–1721) – to, kas jį stebina ir traukia. Iš nesustabdomo mūšių srauto vis išnyra Karolio XII, Augusto II, Petro I figūros. Jos tik mosteli ranka, kur toliau armijai eiti, ir vėl pasislepia mistiškuose sūkuriuose, kuriuos iš tiesų lemia ne vadai, o pati tėkmė. Trumpi istorinių personažų apsireiškimai labai skirtingi. Švedų vikingas negeria, nemyli nei moterų, nei vyrų, miega palapinėje, nelaužo žodžio, žudo be išimčių, siekia Makedoniečio šlovės ir pasiekia, bet nustekena Švediją; LDK karalius Augustas geria, lenkia pasagas, kasdien paleistuvauja (vaikai skaičiuojami šimtais), nuolat veidmainiauja; caras Petras (jam knygoje skiriama daugiau vietos) pats obliuoja ir kala laivus, kerpa barzdas, rauna dantis, veda skalbėją, girtuokliauja su muzika ir pasmerkia myriop ne tik priešus, bet ir nepaklusnius saviškius: „Petras kalbino į Rusiją su juo važiuoti gaisrininkų pompos išradėją ir klouną iš gatvės“ (p. 81); iš Jekaterinos laiško Petrui: „Numanau, kad susiradote naujų skalbėjų, bet norėjau priminti, kad senoji irgi jūsų nepamiršta“ (p. 198).

Sunku atrinkti, ką cituoti iš R. Petrausko knygos, nes viskas vienodai svarbu ir nesvarbu. Stenografisto stilius įpusėjus verčia žiovauti, mūšių dinamika, pagal įvairius šaltinius sudėliotas vesternas net sukelia nepasitikėjimą. Ar įmanoma šitaip priartėti (ar užsispyrus to siekti) prie tolimo įvykio ir vaidinti – kaip brangiame, iš kompiuterinių technologijų pagamintame kino vesterne – hiperrealizmą?

Apkvaitusi nuo „Poltavos“ išsitraukiau iš lentynos „Silva rerum“ antrąjį tomą ir pervariusi kelis Kristinos tam pačiam laikotarpiui skirtus skyrius apie švedą Turę Tibelijų Magnussoną, su kitais dezertyrais užklydusį į Onos Kotrynos Norvilienės dvarelį Šiaurės Lietuvoje, atitokau, sušilau. Ooo, mėlynakis švedas, traukiantis auskarus iš moters ausų, o paskui, pagėręs žalčialunkio, išklibusius dantis iš savo burnos...

Antrajame „Poltavos“ leidime (3000 egz.) – kadangi rašoma ir apie žiaurius kazokus, ir apie savus išduodantį etmoną Mazepą – pridėtas šviežias įvadas, taip sakant, dėl viso pikto. Jame randu ir itin tikslų vertinimą: „Rusija žino, kad su Ukraina ji imperija, o be Ukrainos greičiausiai nebe. Todėl imperija, kurią dar neseniai visi laikė subyrėjusia, smūgiuoja atgal“ (p. 32).

O gal „Poltava“ yra knyga, skirta tik vyrams? Tuomet mea culpa.

Aldona Ruseckaitė. EMMI

Ėmiausi skaityti EMMI, nes visada stebėjausi sutartine visų kartų filologų meile dievukui Vincui Mykolaičiui-Putinui. Nemėgstu sutartinių, todėl pagalvojau, kad jei jau šioje knygoje atsirado moteriškas fonas, gal bus kažkaip kitaip? Deja, greitai supratau, kad ir man tą dievuką teks ginti.

Aldona Ruseckaitė lengvabūdiškai, įžūliai, netgi neleistinai naudojasi iš įvairiausių šaltinių išgriebta ir romane vien nekaltu kursyvu pažymėta dokumentine medžiaga bei klasiko kūryba. Iš papurusio ir dar paveliamo kuodelio verpia ilgą siūlą ir audžia, kaip teigiama viršelyje, „prieštaringą biografiją“.

Va, kaip išeina: jis ir toks, ir anoks, na, betgi čia rašytojas atskleidžiamas per jo gyvenimo moteris, vadinasi, leidžiama daugiau. Bet greta lemtingų moterų (motinos, sesers, žmonos, mūzos) V. Mykolaitis-Putinas pasirodo vien kaip gležnas vyrukas, nedėkingas sūnus, prisitaikėlis, hedonistas, persivertėlis, hipochondrikas. Priartintas prie mūsų (ir prie autorės) šiaudadūšis Putinas. Netikėta.

Maža to, kiekvieno skyriaus pabaigoje laukia dar ir papildomas autorės „Įsiterpimas“ pirmu asmeniu, t. y. A. Ruseckaitė vaidina V. Mykolaitį-Putiną ir pakartoja, sukramto, užtvirtina praėjusio etapo biografinius faktus. Aiman!

 

Aldona Ruseckaitė. EMMI. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022.

 

Na, ko gero, EMMI tampa įvykiu grožinėje lietuvių literatūroje, nes peržengtos visos banalumo, skonio ir padorumo ribos. Manau, autorei pačiai to nesuvokiant, siekiant klasiko išaukštinimo, suartinimo su šiuolaikiniu skaitytoju, jis darsyk ekskomunikuojamas.

Ir ką gi, kas toliau? Jau įsivaizduoju, kaip EMMI knygynuose lipa į perkamiausių knygų viršų, kaip ji graibstoma bibliotekose.

„Per tris šermenų dienas sūnus nusiuntė į tėviškę dvi guodžiančias telegramas, skausmingai išgyveno, prisipažino, jog meldėsi. Ir nieks nematė mano tų darbų, / Kurių vieta – širdis, o laikas – tik sekundė. / Yra, matai, tokių nusikaltimų, / Kurių tau niekas žemėj nepaliudys: / Jų būsena kaip šilko palietimas, / O graužia sąžinę kaip plieną rūdys... Tačiau žmonės ir pašnibždomis, ir garsiai pakalbėjo, kad stiprų ir dar neseną Mykolaitį į grabą nuvarė sūnus Vincas su pamesta kunigyste, vedybomis, pridarė gėdos ir sugraužė širdį“ (p. 42); „Kartais mano pažįstamos mokslininkės samprotaudavo lyg ir norėdamos suprasti, savotiškai įvertinti Emiliją. Jos gyvenimas prozos, tragedijos, grotesko keistas mišinys. Žmogus, kuris kitomis aplinkybėmis būtų galėjęs gal ir visai pozityviai reikštis, o buvo ne savo vietoje – bet ar ji viena tuo kalta? Apmaudu, kad mano žmoną daug kas blogai vertino, tiesiog pasišaipydavo iš jos, manęs pagailėdavo, jog tenka kartu gyventi“ (p. 192).

Et, kritike, užsienio knygynuose dar ne tokio postmoderno aptiksi. Štai ir pas mus dabar greta stovės V. Mykolaičio-Putino „Dienoraštis. 1938–1945“ (LLTI leidykla, 2022) ir A. Ruseckaitės romanas. Apie tą patį žmogų!

O gal EMMI yra knyga, skirta tik moterims? Tuomet mea culpa.

Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.