Kovo 23–26 d. Leipcigo (Vokietija) knygų mugėje Lietuva dalyvauja ypatingos viešnios teisėmis. Pristatymo tema – moderniosios Lietuvos šimtmetis (1918–2018). Apie 100 lietuviškosios programos dalyvių, daugiau nei 60 renginių, per kuriuos skaitytojai galės susipažinti su 26 į vokiečių kalbą išverstomis knygomis ir jų autoriais – tiek kanoniniais, tiek iškiliausiais šių dienų rašytojais, tokiais kaip A. Škėma, J. Kunčinas, R. Granauskas, T. Venclova, G. Radvilavičiūtė, K. Navakas, U. Radzevičiūtė, R. Stankevičius ir kiti. Nors pirmenybė teikiama prozai, nepamiršta ir poezija. Jos tendencijoms skirta ir mugei parengta Lietuvos poezijos rinktinė, kurioje publikuojami A. A. Jonyno, S. Parulskio, G. Norvilo, G. Kazlauskaitės, A. Žagrakalytės, A. Veiknio eilėraščių vertimai. O kur dar fotografo A. Valiaugos paroda, V. Landsbergio koncertas, kuriame fortepijonu bus skambinama M. K. Čiurlionio muzika ir visa kita...

Nepaisant to, pastaruoju metu tarptautinės mugės sulaukia vis daugiau skepsio. Dažną glumina chaotiškos programos, vienas šalia kito pristatomi skirtingo kalibro autoriai ir vienodai egzaltuotai giriami jų skirtingos meninės vertės kūriniai. Ar tai – ryškėjanti pataikavimo literatūrai tendencija, kritikos ir apskritai kritinės minties nuosmukio požymiai? Krizė? O gal kaip tik priešingai? Apie sudėtingą daugiaveidį literatūrinį gyvenimą svarsto OLIVERIS VOGELIS, leidyklos „Fischer“ projektų vadovas.

Pone Vogeli, važiuojant į mugę traukiny priešais mane sėdėjo dvi pagyvenusios ponios. Viena jų sako: „Ir vėl ta knygų mugė… Bet tai nepaskatins manęs nusipirkti naujos knygos.“ Antroji jai pritarė.

Šioms moterims patarčiau tiesiog užsukti į knygyną, kur pardavėjai joms pasiūlys tinkamų knygų.

Bet jos tam tikra prasme teisios – knygų mugėje visko beprotiškai daug: ir knygų, ir žmonių. Sunku susigaudyti, argi ne?

Sutinku, nelengva. Išties knygų mugės, vykstančios dukart per metus (pavasarį – Leipcige, rudenį – Frankfurte prie Maino, – V. M.) – sudėtingas reiškinys. Jos suburia visus literatūrinės virtuvės dalyvius: rašytojus, skaitytojus, knygynus, leidyklas ir žurnalistus. Kas neturi supratimo apie knygų mugės įvairiapusiškumą, tikrai gali pasijusti sutrikęs.

Tiršta darosi ir knygų rinkoje. Ji sunkiai prognozuojama, nes knygų vis daugėja.

Todėl reikia atsirinkti. Mes, kaip lei­dykla, žengiame pirmą žingsnį sudarydami leidybos programas, t. y. spausdiname knygas, kurios mums atrodo svarbios. Toliau eina knygyno pardavėjai, pirkėjams siūlantys jiems patikusias knygas. Pagaliau yra skaitytojai, kurie sudominusias knygas perduoda kitiems. Ir, žinoma, apžvalgos, kurių tikslas – atskleisti literatūros pasaulio įvairovę, taip pat – suteikti aiškumo.

Paaiškinkite plačiau.

Vienas svarbiausių recenzijos tikslų –­ informuoti. Deja, pastaruoju metu ryškėja savotiška tendencija spausdinti straipsnius, nebeatliekančius šios funkcijos. Bent jau ne taip rimtai, kaip anksčiau. Recenzijose vis dažniau nukrypstama į asmeniškumus arba kalbama literatūrai tolimomis temomis. Literatūros kritika nepaprastai svarbi ir autoriams, ir skaitytojams, ir leidyk­loms. Pastarosioms būtų didelis smūgis, jei redaktoriai dar labiau apribotų recenzijoms skirtą plotą, o žurnalistai ir laisvieji kritikai turėtų dar mažiau laiko vertinti naujas knygas.

Kalbėdamiesi su leidyklomis išgirstame nuomonių, kad kritikos įtaka ir reikšmė smarkiai sumažėjo. Anksčiau rimto laik­raščio recenzijos turėjo akivaizdų poveikį pardavimų skaičiams. Dabar to nebėra.

Kalbu ne apie pardavimų skaičius, o apie turiningą, tikslią ir informatyvią literatūrinę diskusiją. Akivaizdu, kad leidyklos žmonėms ir, žinoma, patiems autoriams skaudu, jei jų knygos vertinamos kritiškai, tačiau esu įsitikinęs: visi sutiktų, jog toks atviras pokalbis apie literatūrą labai svarbus norint rasti išeitį iš chao­tiškos knygų gausos. Jei rimti pokalbiai apie literatūrą nebegrįš, literatūrai ateis sunkūs laikai.

Jie jau atėjo.

Tiesa, jie jau atėjo. Knygų pardavimų skaičiai apskritai gal nesumažėjo, bet knygų įvairovė ir tiražai tikrai mažesni. Atsiranda „smailėjimo“ tendencija, kai siekiama mažinti pavadinimų kiekį. Tai savotiška knygų rinkos skaid­rumo forma, kurios nepripažįstu.

Ar jums nesusidaro įspūdis, kad apie literatūrą dažnai kalbama pozityviai, net pataikaujant, galbūt bijant neigiamomis recenzijomis jai pakenkti?

Užuojautos premija vargšytei literatūrai? Ne, taip nemanau ir to nenorėčiau. Man atrodo, recenzentams gerokai įdomesnės jau aptartos temos arba išpopuliarėję autoriai. Tai atitinka ir rinkos situaciją: išgarsėja vis mažiau autorių, o jų parduodamų knygų skaičius daug didesnis nei anksčiau. Vadinasi, dėmesio sulaukia vis mažiau knygų, leidyklų, autorių. Ir tai nereiškia knygų rinkos skaidrumo, ne, tai rūkas, nusidriekęs virš gražiausių kraštovaizdžių. Kaip leidyklos atstovas, atsakingas už šiuolaikinę vokiečių literatūrą, džiaugčiausi, jei tas rūkas kiek prasisklaidytų. Tam turėtų padėti knygų recenzijos.

Ar kritikai trūksta kriterijų?

Ne, ne čia esmė. Literatūros kritika Vokietijoje yra tokio pat aukšto lygio kaip ir anksčiau. Labiau įžvelgiu gynybinę redakcijų poziciją: jos puoselėja atsargias viltis sulaukti daugiau dėmesio. Toks baikštumas – didelė problema. Reikėtų daugiau sąmoningumo, labiau pasitikėti skaitytojais, rimčiau vertinti literatūrą kaip tyrinėjimo objektą. Savaitraščiai pirmus šeštadienio numerių puslapius galėtų skirti knygų aptarimams – taip jau yra buvę. Klausiu savęs, kodėl susidaro įspūdis, jog intelektinės diskusijos sudėtingomis temomis nebeįdomios? Kodėl nenorima tokiam požiūriui pasipriešinti?

Vienas dalykas – paskelbti rašytoją žvaigžde, bet kartkartėm tenka stebėti visiškai nepagrįstą susidorojimą. Tuomet kritikuojama ne viena kuri knyga, bet trium­fuojant sumaitojama visa autoriaus kūryba.

Manau, tai akivaizdus simptomas: recenzentai bijo tapti nebereikalingi. Žinoma, tave išgirs greičiau, jei brūkštelėsi, jog knyga nieko naujo nepasako ir yra paskutinis mėšlas. Didvyrių šlovinimas ir kieti pareiškimai nustelbia aiškų mąstymą. Bet ar tokia tuščia retorika tikrai patrauks recenzijų skaitytojus? Abejoju. (...)

Atrodo, kad dabar Vokiečių knygos premija – vienintelė galimybė knygoms sulaukti dėmesio.

Žinoma, gerai, kad diskutuojama apie ilgojo ir trumpojo premijos sąrašo knygas, pagaliau ir apie nugalėtojus. Kiekvienas pokalbis apie literatūrą svarbus. Bet premijai jaučiu ir vidinį pasipriešinimą.

Kodėl?

Kai mūsų leidyklos knyga patenka į trumpąjį sąrašą ir per premijos teikimą sėdime kartu su savo autoriumi ar autore laukdami galutinio sprendimo, t. y. esminio lūžio. Vos paskiriama premija, knygos tiražas keliskart padidėja. Toks pokytis reiškia ir tai, jog autorius ar autorė daugelį metų galės dirbti ramiai, be finansinių rūpesčių. Autoriams ir leidyklų atstovams atlaikyti tą laukimą – didelis išbandymas. Tuomet reikia apsispręsti, ar visa tai laikyti tiesiog sportine konkurencija (aišku, leidyk­lų darbuotojams kur kas paprasčiau nei rašytojams), ar varžytuvėmis, neturinčiomis nieko bendro su literatūra.

Galima džiaugtis jau vien patekus į sąrašus.

Knyga, patekusi į trumpąjį premijos sąrašą, spausdinama papildomu tiražu. Bet vokiečiakalbėse šalyse galioja knygynų remisijos teisė. Gana dažnai trumpųjų sąrašų nominantų knygos nesudomina skaitytojų ir sausio mėnesį knygynai didžiąją tiražo dalį grąžina leidykloms. Mažąsias leidyklas tai gali net sužlugdyti. Galų gale premija tik išryškina, kas jau ir taip aišku: dėmesio centre atsiduria vis mažiau pavadinimų.

Štai sėdime tarp galybės knygų ir kalbamės apie krizes ir žlugimo scenarijus.

O iš tikrųjų yra priešingai. Apsižvalgykite. Mes išgyvename literatūros, kuriamos vokiečių kalba, klestėjimo laikus. Kas leidžiasi nešamas mugės srovės, turi puikių galimybių atrasti naujų ir originalių leidyklų, savitų knygų, dar nepažintų autorių. Dabar rašoma ir spausdinama tiek daug puikių knygų, kad turėtume tiesiog būti laimingi. Ir kovingi. Kovingi, kad išsaugotume šią įvairovę.

 

Kalbėjosi Wiebke Porombka

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Zeit online“, 2016-10-23