× Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė

 

Kimas Leine – viena ryškiausių figūrų šiandienės skandinavų literatūros kraštovaizdyje. 2020-ųjų Vilniaus knygų mugėje jis pristatė savo romaną „Amžinybės fjordo pranašai“ (vertė Ieva Toleikytė, išleido „Kitos knygos“), kuris jam pelnė Danijos Auksinių laurų, dienraščio „Politiken“ ir Šiaurės Tarybos literatūros premijas bei milžinišką tarptautinį pripažinimą. Rašytojas yra išleidęs dar 7 romanus, taip pat rašo knygas vaikams, komiksus, sukūrė Šiaurės kraštų himno „Nordika“ tekstą.

Viešėdamas Vilniuje K. Leine išdalijo ne vieną interviu, bet būdamas puikus pasakotojas visada turi pasakyti ką nors naujo. Interviu „Literatūrai ir menui“ jis aptaria sudėtingą danų ir grenlandų santykį, praskleidžia savo kūrybos užkulisius. Kaip visada atvirai pasakoja apie savo asmenines patirtis, susijusias su nuolatine tapatybės kaita, migracija tarp Norvegijos, Danijos ir Grenlandijos.

 

Agnės Tuskevičiūtės nuotrauka.

Romaną „Amžinybės fjordo pranašai“, kurio veiksmas vyksta XVIII a. Skandinavijoje ir Grenlandijoje, dedikuojate Grenlandijos autonomijai. Ar jį rašydamas siekėte politinių tikslų?

Ne, rašydamas negali taip galvoti. Tuomet kurtum programinę literatūrą, o to noriu išvengti. Šis romanas nėra kolonijinio laikotarpio įvertinimas – tais reikalais tegu rūpinasi kiti. Pats noriu rašyti, į ką galima įsijausti ir kas gyvuotų kaip literatūra.

Nenoriu kritikuoti Danijos elgesio Grenlandijoje, kaip ir neadvokatauju siekiui, kad Grenlandija taptų nepriklausoma – tai pačių grenlandų reikalas. Vis dėlto matau, kad romanas gali atlikti politinę funkciją, supažindinti danus su Grenlandijos istorija, nes neįtikėtina, kaip mažai danai ją išmano. Jų žinios apsiriboja kraujomaiša, alkoholizmu ir nepaprastai gražia gamta. Grenlandija taip įspraudžiama į kampą tarp didybės ir vargo, o aš norėčiau, kad atsivertų platesnis vaizdas.

 

Ar galime pasitikėti viskuo, ką romanas pasakoja apie Grenlandiją ir jos istoriją?

Kurdamas romano veiksmą suteikiau sau laisvę. Negaliu pasakyti, kad vieni dalykai iš tikrųjų vyko, o kiti ne, nes dokumentų neišliko, skaitytojas tegul skaito romaną kritiškai. Vis dėlto kurdamas Grenlandijos fizinę tik­rovę stengiausi likti kuo arčiau realybės.

 

Ką jūsų skaitytojui vertėtų žinoti apie Grenlandiją, ypač santykius su Danija?

Grenlandijos kolonizacija baigėsi 1953 m., tuomet ji tapo viena iš Danijos Karalystės administracinių apskričių. Iki to laiko grenlandai priespaudos nebuvo patyrę, bent jau nebuvo sistemingai engiami. Netaikytos fizinės bausmės, niekas jų nevertė priimti krikščionybės, jie neišnaudoti kaip kitos kolonizuotos tautos, tarkim, afrikiečiai. Paaiškinimas paprastas: iš šios kolonizacijos danams jokios ekonominės naudos – Grenlandija neturėjo išteklių, kuriuos galima eksploatuoti. Karaliaus buvo prisakyta su grenlandais elgtis švelniai, bet tik todėl, kad iš jų nebuvo galima uždirbti.

Grenlandijai tapus Danijos dalimi – tuo metu Daniją valdė socialdemokratai – prasidėjo kultūros slopinimas. Grenlandai turėjo įgyti lygias galimybes su danais liaudamiesi buvę grenlandais – nebekalbėti savąja kalba. Visose Grenlandijos mokyklų klasėse ant sienos kabėjo užrašas „Draudžiama šnibždėtis grenlandiškai“. Tai buvo neteisingai suprasta demokratiška mintis: jei jie nori būti tokie kaip mes, naudotis tomis pačiomis galimybėmis, turi kalbėti taip pat ir pamiršti savo kultūrą, kitaip negalės įgyti padoraus išsilavinimo.

 

Ar šiuolaikiniai grenlandai už tai vis dar pyksta ant danų?

Grenlandai vis aiškiau įsisąmonina, kad jiems patiems būtina spręsti savo problemas, užuot visą laiką galvojus apie praeitį. Yra rimtų socialinių problemų, ekonominių iššūkių, būtina modernizuoti Grenlandijos švietimo sistemą. Politikai, kurie šiandien nori būti išrinkti, yra priversti apie tai kalbėti, nors prieš keletą metų populiariausi buvo tie, kurie garsiai pasisakė už nepriklausomybę ir viskuo kaltino Daniją, pavyzdžiui, Aleqa Hammond, buvusi Grenlandijos vyriausybės vadovė ir Danijos parlamento narė. Vis dėlto, nors pati Grenlandija pasikeitė, pykčio Danijai tebesama, tik jis labai aptakus. Niekas negali tiksliai įvardyti, kas iš tik­rųjų nutikę tarp grenlandų ir danų, nes ir vieniems, ir kitiems čia trūksta politinio sąmoningumo.

 

O danai kartais nepyksta ant jūsų, ką rašote apie Danijos vaidmenį Grenlandijoje?

Labai retai. Danai yra mazochistai, daugumai jų patinka gauti pylos – tai simpatiškas bruožas. Bet dėl to kyla nesusipratimų, nes dažnai įsivaizduojama, kad Grenlandijoje viskas vyko panašiai kaip Afrikoje, atseit grenlandai buvo plakami botagais. Mes buvome „švelnusis tironas“, ir tai nepatogus tirono tipas, nes nesupranta, kad turėtų atsitraukti ir užleisti vietą kitiems. Danai Grenlandiją valdė 200 metų ir tam tikru lygiu tebevaldo ir toliau. O ir patys grenlandai su tuo sutinka, nes dažnai lengviau leisti danams tvarkyti reikalus, ypač sudėtingus.

 

Ar Grenlandijoje skaito jūsų kūrinius, ar kuris nors romanas išverstas į grenlandų kalbą?

Skaito, ypač universitete, o gimnazijose skaitomos ištraukos iš mano debiutinio romano „Kalak“; sulaukiu mokinių laiškų. Tačiau mano knygos į grenlandų kalbą nėra verstos. Tam reikalinga valstybės parama ir kompetentingas vertėjas, kuris pasiryžtų darbui skirti metus ar pusantrų, o knyga galiausiai vis tiek išeitų vos 200 egz. tiražu.

 

Viena jūsų romano linijų – istorija apie grenlandų „pranašus“ Mariją Magdalietę ir jos vyrą Habakuką. Iš kur ji?

Internete galima rasti straipsnį, kuris ir vadinasi „Amžinybės fjordo pranašai“, ir pasitikrinti, kiek knyga nukrypsta nuo pirminio šaltinio. Šią istoriją parašė danų pastorius Madsas Lidegaardas, daug metų gyvenęs Grenlandijoje. Jis pasakoja apie Marijos Magdalietės ir Habakuko įkurtą religinę bendruomenę, kuri derino liuteronybę, pietizmą ir senąjį inuitų tikėjimą. „Pranašai“, naujai apibrėždami krikščionybę, padarė tai, ko nepadarė danų pastoriai, liuteronybę tiesiog importavę į Grenlandiją, manydami, kad ten ji veiks taip pat kaip namuose.

 

Jūsų romane jie sukuria kone idealią visuomenę, ir so­cialiai, ir ekonomiškai pažangesnę nei danų atnešta sistema. Ar tam yra tikroviškas pagrindas?

Jie sukuria kone socializmą – tai gryna fantazija. Kita vertus, jie tose vietose iš tikrųjų gyveno didele bend­ruomene, ir ši turėjo kažkaip veikti.

 

Ar grenlandai žino „pranašų“ istoriją, ar ji yra jų kultūrinės atminties dalis?

Taip, žino ir truputį gėdijasi. Grenlandai net yra sugalvoję neigiamą veiksmažodį „habakukuoti“, t. y. elgtis necivilizuotai, per daug gerti, skriausti moteris ir panašiai. Ši istorija neigiamai vertinama tiek iš daniškos, tiek grenlandiškos perspektyvos, tik danai viskuo kaltino Mariją Magdalietę, laikė ją intrigante. Grenlandijos istoriją rašė šališki pastoriai.

 

Pagrindinis personažas Mortenas Falkas yra norvegas, kuris per Daniją atkeliauja į Grenlandiją skleisti Dievo žodžio. Skaitytojui įdomu, bet nelengva išbūti jo draugijoje, šis pastorius sulaužo kone visus Dievo įsakymų. Koks jūsų santykis su juo?

Pats Mortenui Falkui nieko nejaučiu – jis man nei patinka, nei nepatinka. Kūriau jį iš prieštarų. Personažas neturi būti vienpusis, kad taptų tikroviškas. Romane įdomiausia yra Morteno kova, jai pasibaigus, jis tiesiog iš romano dingsta.

 

Tipologiškai jis primena kitą žinomą ir nesimpatišką danų literatūros personažą – Johanneso V. Jenseno Mikelį Tiogerseną...

Šio romano neskaičiau, nors palyginimą esu girdėjęs. Iš danų autorių skaitau tik Karen Blixen. Mano galva, tai vienintelė gera rašytoja danų literatūroje.

 

Ar norvegų autoriai geresni?

Išties geri yra du: Knutas Hamsunas ir Sigrit Undset. O tarp šiuolaikinių nematau itin stiprių. Bet mėgstu juos skaityti iš nacionalinių sentimentų. Su ta literatūra jaučiu giminystę.

 

Turbūt galima sakyti, kad didelės apimties istorinį romaną į danų literatūrą atnešate iš Norvegijos?

Taip, ilgas epinis romanas yra norvegų tradicija. Norvegija yra jauna šalis – ta forma, kuria šiandien egzistuoja. Mums buvo svarbu pasakyti, kad esame čia ir tokie. Epinis romanas, pavyzdžiui, Roy’aus Jacobseno ,,Nugalėtojai“ („Seierherrene“), puikiai veikia kaip nacionalinės tapatybės naratyvas, veda paralelę tarp pagrindinio personažo ir nacijos.

 

Ar nebūsite savo romanu sukūręs nacionalinio naratyvo grenlandams?

Mano romane individualus likimas taip pat susiejamas su tautos likimu. Iš tikrųjų ne Mortenas yra svarbiausias personažas, o Bertilis, būtent su juo tapatinuosi ir aš pats. Jo santykiai su tėvu labai sudėtingi. Pusiau danas, jo asmenybė skilusi, tarp dviejų šalių.

 

Tėvo ir sūnaus santykių tema apskritai svarbi jūsų kūryboje, ji ryški ir antrojoje grenlandiškosios trilogijos knygoje „Raudonasis / Juodasis“ („Rød mand / Sort mand“).

Perskaitęs Søreno Kierkegaard’o „Baimę ir drebėjimą“ panaudojau Izaoko ir Abraomo istoriją kaip tam tikrą pamatinį pasakojimą šiam romanui. Tėvas jame paaukoja sūnų ir sako: „Tik tai, kas mirė, – tavo amžinai.“ (iš H. Ibseno pjesės „Brandas“, K. Borutos vertimas, – I. S.-A. past.) Mes visi tam tikra prasme aukojame savo vaikus, nes paleidžiame juos į pavojingą pasaulį.

 

Romane „Amžinybės fjordo pranašai“ svarbi asmeninės laisvės problema, kurią pažymite per tekstą keliaujančia Jeano-Jacques’o Rousseau citata. Ar tik už jos neslypi kokia istorija?

O kaipgi. Kartą, ištikus beprotybei užsirašiau studijuoti literatūrą Grenlandijos universitete. Maniau, dabar sužinosiu, kas per daiktas yra literatūra. Bet buvo be galo nuobodu! Vis dėlto ten gavau J.-J. Rousseau citatą: „Žmogus gimsta laisvas, ir visur jis sukaustytas grandinėmis!“ Ji man neišėjo iš galvos. Dirbdamas prie romano, ėmiau mąstyti apie keistą detalę, kad sakinyje parašyta „ir“, o ne „bet“. Nežinau, kaip tuos žodžius suprato pats J.-J. Rousseau, bet panaudojau juos savais tikslais: paverčiau Morteno Falko gyvenimo leitmotyvu, jo, kaip žmogaus, raidos žyme.

Rašytoju tapote gana vėlai, koks buvo jūsų kelias į kūrybą?

Visada troškau tapti rašytoju, bet nepakankamai savimi pasitikėjau. Tik apsigyvenęs Grenlandijoje, jau po 30-ies, radau ramybę ir galėjau pradėti rašyti. Tai buvo mokymosi laikotarpis: studijavau literatūrą, aiškinausi, kaip ją kuria kiti, ir bandžiau mėgdžioti. Parašiau tris knygas, kurios niekada nebuvo išleistos, nes atsirado ne iš vidinės būtinybės. Bet vėliau patyriau vidinę krizę, tapau narkomanu ir turėjau palikti šalį. Apsigyvenau Danijos saloje Langelande, netoli buvusios žmonos. Pradėjau rašyti autobiografiją ir pajutau kalboje atsiradusį nervą ir iki tol nepatirtą būtinybės jausmą. Debiutinį romaną „Kalak“ jau rašiau jausdamas spaudimą iš vidaus.

 

Ar sunku viešai atverti savo gyvenimą?

Visai ne. Rašymas yra intymus. Sėdėti prie kompiuterio – visai kas kita, nei stovėti priešais auditoriją ir viešai save išpažinti. Savo gyvenimą pavertęs romanu pirmą kartą pajutau, kad jį kontroliuoju, nors ir retrospektyviai. Žinoma, tai iliuzija, bet ji suteikė palengvėjimą.

 

Ar vaikai nepriekaištavo dėl tokio atvirumo?

Pirmiausiai tai aptariau su šeima. Buvusi žmona perskaitė ir pasakė, kad privalau išleisti, nes ji padėjo atlikti kūrybinį ,,tyrimą“. Juk tais chaoso metais ji buvo už manęs ištekėjusi. Visuomet mokėjome juokauti ir tebesame geri draugai. Visi kiti taip pat buvo labai supratingi, man regis, dabar galiu rašyti viską.

 

Parašęs knygą išlaisvėjote ne tik kaip žmogus, bet ir kaip menininkas?

Manau, tai ir buvo mano problema. Turėjau stip­rios kūrybinės energijos, bet nežinojau, kaip su ja elgtis. Jei jos neišleidi, ji virsta destrukcija. Šis impulsas toks pat stiprus kaip erotinis. Pradėdamas nuo autobiografijos, radau raktą, leidusį man tapti rašytoju. Daugelis pirmiausia ima kurti grožinę literatūrą ir tik vėliau pereina prie autobiografinio žanro, o man šis – praeitas etapas. Dabar tenoriu kurti fikciją.

 

Lietuvoje, regis, dar neturime tradicijos, kad redaktorius taptų bendraautoriu, dalyvautų pačiame kūrimo procese. Kaip su redaktoriumi dirbate jūs?

Literatūros istorijoje yra buvę legendinių grožinių teksto redaktorių. Pavyzdžiui, Hemingway’aus redaktorius tarsi ir sukūrė Hemingway’ų tokį, kokį jį pažįstame. Rašytojai bendradarbiauja su redaktoriais ir Danijoje, ir Norvegijoje.

Kiek įmanoma rašau pats, o nebegalėdamas tęsti siunčiu tekstą redaktoriui. Tuomet išeiname pasivaikščioti ir kalbamės. Pats būdamas visa galva sulindęs į knygą, pasiskolinu jo žvilgsnį ir per jo sąmonę galiu pamatyti savo knygą kaip objektą, suprasti, kur silpnosios vietos. Jis nesako, kad prastai parašyta ir privalau perrašyti, kad turiu daryti taip, o ne kitaip – tiesiog jam pasidalijus savo patirtimi, daugelis dalykų man pačiam tampa aiškesni.

 

Kaip jūsų tapatybę veikia sąsajos net su trimis šalimis: Norvegija, Danija, Grenlandija?

Tapatybė ne kartą keitėsi. Užaugęs mažoje Norvegijos provincijos religinėje bendruomenėje, staiga atsidūriau Kopenhagoje ir patekau tiesiai į pirmąjį Danijos moterų festivalį, į kurį susirinko 30 tūkst. nuogų moterų. Staiga pasidarė aišku, kad pastarųjų 15–16 metų patirtis man nepadės ir turiu viską pradėti iš naujo. To paties troškau atvykęs į Grenlandiją: nebenorėjau būti kuo buvęs ir dariau viską, kad tapčiau grenlandu. Galiausiai vietos žmonės pavymui, einant gatve, ėmė mane vadinti „kalak“. Žodyne radau, kad tai reiškia „tikras grenlandas“, bet geriau pramokęs kalbą supratau, kad „kalak“ greičiau reiškia „kvailį“. Man tiko, nes siekiau tapti kitu žmogumi. Vėliau tapau narkomanu, nors to negalėjau net įsivaizduoti. Paskui, galima sakyti, linkstančiomis kojomis iš laukinės gamtos žengiau tiesiai į danų literatūrą, turėjau stovėti prieš publiką. Toks staigus pokytis parėmė mano įsitikinimą, kad žmonės neturi vienos tapatybės ir gali tapti bet kuo. Tą žinome iš pasakojimų apie karus, kitas katastrofas: žmonės, kurie įprastomis sąlygomis elgėsi pavyzdingai, o kai gyvenimas smarkiai prispaudžia – elgiasi baisiai.

 

Esate sakęs, kad visi vyrai jaučia poreikį nužudyti kitą žmogų. Negi?
Vyrams būdingas smurto instinktas, noras nužudyti. Žinoma, dauguma jį suvaldo, užgniaužia. Vis dėlto jei mus gerai paspaudžia, tampame agresyvūs. Moterys sunkiomis aplinkybėmis stengiasi apsisaugoti, o vyrai bando smogti atgal.

 

Jūsų visos knygos baigiasi netikėtai, suskamba kita tonacija, regis, nešančia susitaikymą, išrišančia visas pasakojimo įtampas, dramas. Kodėl tokios?

Galbūt esu senamadis, bet tikiu katarsiu. Ilgiuosi harmonijos. Tai lyg siaurutis šviesos ruožas, lyg skaidrus C-dur Mozarto simfonijos pabaigoje. Kaip ir keliaudami kartu su Dante per visus 7 pragaro ratus, viršuje matome šviesą. Tą šviesą ir turime galiausiai gauti kaip atpildą – šviesos tonacija gali atsirasti pačioje kalboje.

Romane tamsos ir šviesos santykis turi būti 9:1. Galbūt tai šiaurietiškas bruožas: šiaurėje žiema trunka 9 mėnesius, vasara – 3 savaites, o tarp jų – pilkuma. Galime ištverti ilgai trunkančią tamsą, vėją, šaltus žiemos mėnesius, nes svajojame apie tą trumpą katarsį, kuris mūsų laukia liepos mėnesį.