Kornelijus Platelis: „Žmogus, sėdintis gatvėje“

Ką reiškia būti nufotografuotam, kaip jautiesi fotografuojamas? Esama įsitikinimo, kad taip „pavagiama“ žmogaus siela... Tai turbūt retorinis klausimas. Kaip tau šis kadras? Tau svarbu atrodyti? O gal nufotografuotas tampi tiesiog spektaklio personažu, kuris gyvena jau atskirą gyvenimą?

Kalba keičiasi, vizualėja, esama nuogąstavimų, kad teksto (tradicine prasme) greitai apskritai neliks. O galbūt iš rašytojo irgi liks tik vaizdas?

 

Daiva Kairevičiūtė. Rašytojas Kornelijus Platelis. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“
Daiva Kairevičiūtė. Rašytojas Kornelijus Platelis. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“

 

Jis sėdi vidury gatvės. Aiškiai pozuoja. Jei būtų nutrauktas akimirkų gaudytojos, kėdė greičiau stovėtų ant šaligatvio prie sienos, o jis ką nors veiktų. Gal megztų kojinę ar gertų alų. Fotografija surežisuota. Žmogus pozuoja: ne eksponuoja save kaip tokį (sau jis dabar objektas), o daro meną. Fotografė – irgi. Jie bendraautoriai. Atsitiktiniam žiūrovui net būtų neaišku, kas tą kadrą sugalvojo. (Žinovui aišku, kad Daiva.) Nepozuoja tik žmonės, besistengiantys kuo greičiau pasprukti iš kadro, bet juos Akimirkų Rikiuotojas mikliai pastato į vietą, kur Daiva juos pagauna ir surežisuoja. Fotografija atsiduria „Litmenyje“. Žiūrovui, nežinančiam, kas čia toks sėdi, ir manančiam, jog tai modelis, pozuotojas, gali pasirodyti, jog čia pavaizduotas koks nors išminčius. Gyvenimas it upė teka pro šalį, o jis kaip akmuo Vilnelėje kontempliuoja tą vandenį. Kažkada parašiau tokį haiku:

„Aš“ – tartum kalnas

suvokimo upėje

per ledonešį.

Žiūrovas, pozuotoją siejantis su mano asmeniu, tokio skaidraus vaizdo nebeišvys. Jis ims vaizduotis mane su visomis jam žinomomis geromis ir blogomis mano savybėmis, žiūrėti, ar tik ne Stiklių gatvėje aš besėdįs, ir gal net įtars, kad tie praeinantys žmonės – tai Daivos ar mano pažįstami, paprašyti sudalyvauti režisuojamame kadre. Taigi jo regimas vaizdas susidrums, užsiterš pašaliniais dalykais, paslėps upės dugne gulinčius meno brangakmenius.

Bet nesibraukime į žiūrovo mintis. Štai jis ims ir suinterpretuos viską, kaip mums nė nesisapnavo. Mūsų standartinės fiziologijos jutiklių formuojamas „kietasis“ vaizdas gali turėti daugybę interpretacijų, perskaitymų, kaip dabar sakoma. Nuolat tobulėjančios medijų technologijos leidžia lengvai jį fiksuoti ir juo dalintis. Todėl vaizdai taip lengvai užvaldo mūsų mintis bei laiką ir atrodo it stumtų iš apyvartos rašytinį tekstą. Ir iš tikrųjų stumia, to nenuginčysi. Nors daug tų vaizdų interpretacijų randasi mūsų sąmonėje ir iš literatūros.

Tačiau vaizduotės iš teksto kuriamas vaizdas turi vieną savybę, kurios „kietasis“ vaizdas pakeisti negali. Vaizduotės kuriamas vaizdas yra mūsų, asmeniškas. Žodžiai abstraktūs, bet mes su jais siejame mums įstrigusius vaizdinius. Žinoma, šiais laikais daug jų ateina iš medijų. Taip „tikrovė“ virtualėja, pamažu tarsi virsta antrine.

Įsivaizduokime tekstą, aprašantį žmogaus, sėdinčio gat­vėje, kadrą ir skaitytoją, pasiryžusį jį perskaityti. Jei tekste nebus tikslių nuorodų (o turėtų nebūti, nes jos čia nereikalingos pagal šio kadro logiką), jis galbūt vaizduosis kitą, su jo patirtimi susijusią senamiesčio gatvę, galbūt kitame mieste, šalyje, galbūt modelis dėvės kadaise žiūrovo nešiotą sombrero ir laikys rankose gitarą, gal jo odos spalva bus kitokia ir t. t. O pats aprašymas bus paprasčiausiai nuobodus, jei nebandysime perteikti to vaizdo „esmės“. O kurią esmę perteikti iš tos begalybės interpretacijų? Bijau, kad šitaip gali nelikti nei gatvės, nei kėdės, su kuria vieną saulėtą sekmadienio rytą su Daiva ir Mindaugu vaikščiojome po Vilniaus senamiestį, nei įrežisuotų praeivių, nei pagaliau mūsų. Kaip vienas galimų aprašymų iš bėdos galėtų būti ir mano cituotas haiku. Juk rašantis tekstą taip pat pozuoja, regi save kaip objektą, modelį, „daro meną“. Jo poza – tai žanras, stilius, visos meninės priemonės, įskaitant bandymus jų atsikratyti. Jis taip pat norėtų pasodinti savąjį tekstą gatvėje, ir kuo judresnėje. Jo tekstas taip pat pasiūlo daugybę interpretacijų. Tai kas, kad sunkiau juo sugundyti interpretuotojus?

Kadangi rašydamas eilėraštį „aš“ dažniausiai tariu kaip personažas, tai fotografuotis irgi labiau mėgstu kaip toks. Daiva šioje sesijoje taip ir fotografavo. Kai jos paprašiau atsiųsti kokią nuotrauką, jei pasirodys, kad iš spektaklio galima iškadruoti „mane“, nes tokių dažnai prašo tekstų leidėjai, atsakė, kad, ko gero, tokių nebus. Taigi siela liko nepavogta, nes personažas jos neturėjo, tik įvaizdį. Kas nors gali pasakyti, kad, nelikus mūsų, menas nužmoginamas, neutralizuojamas, bet man taip neatrodo. Atvirkščiai – vaizdas šitaip objektyvizuojamas, išgryninamas atmetant tai, ko nereikia. Kad ir kokie sau atrodome svarbūs, menuose kūriniai vis dėlto svarbesni.


Publikaciją parengė Daiva Kairevičiūtė

Kornelijus Platelis – eilėraščių rašytojas.