„Didieji žmonės sužvėrėjo, puola vienas kitą, kaip alkani žmogėdros, ir kuomet jau prisisiurbs nekalto žmonijos kraujo – plyš ir karas sustos“ (p. 11). Taip pranašiškai šiandien nuskamba citata iš dokumentinės Norberto Černiausko knygos „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“. Ką reiškia skaityti šią knygą po 2022 m. vasario 24-osios? Rodos, joje aprašyti laiko ženklai ima judėti erdvėje ir laike pasiekdami mus po aštuonių dešimtmečių ir suteikdami galimybę susitapatinti su tarpukario žmogumi. Kaimyninėje Ukrainoje siaučiantis karas skatina apkalbas, nerimą ir įtarumą. Išgyvename kuro ir kainų krizę. Į mūsų kraštą plūsta pabėgėliai. Esame kviečiami melstis už taiką pasaulyje. Kaip tik galėdamas diržus veržiasi, o kartu ir ginkluojasi visas (neutralus) pasaulis. Pasaulio griuvimas šokiruoja, bet kartu vis labiau apsiprantame su šia padėtimi: „...žmogus gi vieną dieną būni pašiurpęs, o vėliau susitaikai ir grįžti į kasdienybę“ (p. 48). Taip gyvename šiandien. O iš knygoje paraleliai pateiktų faktų ir liudijimų sužinome, kad būtent taip gyveno ir jautėsi Lietuvos gyventojai 1940-aisiais, fronto linijai artėjant prie šalies sienų. Buvo visko: reformų, švenčių, ekskursijų, skundų, mėšlavežių, poezijos, didelių užmojų ir ne tik... Apsimesdamas, kad nežino, kuo viskas baigėsi, N. Černiauskas kelia sau tikslą perteikti kuo tikroviškesnę tarpukario Lietuvos atmosferą be sovietų okupacijos šešėlio. Verta atidžiau pasižiūrėti, kaip jam sekėsi apsimetinėti.

Knygoje nerasime atsakymų į svarbius egzistencinius valstybingumo klausimus, mat, kaip autorius pažymi „Užsklandoje“, jie slypi „už Lietuvos ir Baltijos šalių ribų, Maskvos ir Berlyno politikų kabinetuose“ (p. 235). Tačiau tiesa atrandama senoviniuose šeimos albumuose ar paprastų, o kartais ir ne visai paprastų žmonių pasakojimuose. Taip jau nutiko, kad „Pas­kutinė Lietuvos vasara“ man tapo gyvu pasakojimu. Knyga atsidūrė ne mano rankose, o toje keistoje skaitmeninėje erdvėje, vadinamoje audioteka. Paties autoriaus įgarsinta audioknyga trumpam pakeitė įprastinius mano skaitymo įpročius. Simboliška, nes ir kūrinio turinį sudaro balsai žmonių, gyvenusių neįprastu ir nevienareikšmiškai vertinamu laiku. Vis dėlto man priimtinesnės popierinės knygos ir galimybė spręsti apie knygą pagal jos viršelį.

 

Norbertas Černiauskas. „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“. Dailininkė Miglė Vasiliauskaitė. – V.: „Aukso žuvys“, 2021.

 

Pasirinkus audioknygą, vizualinis nuostolis yra didžiulis, nes leidinyje autorius pateikia daugybę iliust­racijų bei fotografijų, liudijančių to laikotarpio žmonių gyvenimą, praplečiančių kūrinio prasmių lauką bei suteikiančių pasakojimui erdviškumo. Vienos jų tiesiogiai sąveikauja su tekstu, o kitos pačios yra mikroistorijos. Štai penktame skyriuje „Mūšis dėl moterystės“ pateikiamos dvi fotografijos iš spektaklio „Žmonės ant ledo“, rodyto Valstybės teatre, Šiauliuose, 1940 metais. Vienoje iš nuotraukų miestietiškai apsirengusi ir susišukavusi moteris rankose laiko cigaretę ir uždegtą degtuką, kuriuo tuoj pridegs cigaretę vyriškiui (spėju, kad vyriškiui, nes kadre matosi tik rankos). Vaizdinė medžiaga papildo knygoje aprašytą Panevėžio katedros vikaro Vlado Didžioko pasipiktinimą tautos dorovine būkle: „Lietuvoje daugėja išsiskyrusių šeimų, o tikėjimą ir dorą padeda griauti ne kokie nors priešai, bet mūsų pačių išlaikomi dramos ir kino teatrai“ (p. 73). Maža to, tokias pjeses kaip „Žmonės ant ledo“ V. Didžiokas išvadina šlamštu. Tad fotografijoje vaizduojama moteris su cigarete įkūnija neigiamą moters įvaizdį, vertinant to meto katalikiškų pažiūrų žmogaus akimis. Kaip priešprieša tame pačiame skyriuje pateikiama Kvasų šeimos fotografija, saugoma Žemaičių muziejuje „Alka“. Čia vaizduojama šešių asmenų ūkininkų šeima žydinčių kaimo gėlių fone. Motina ryši balta skarele – tipiškas rašytojos Žemaitės įvaizdis. Pasak muziejininkės Aldonos Ruseckaitės, Žemaitė skarelę vertino kaip lietuviškumo, išdidumo, saugumo ženklą. Kvasų fotografija kalba pati už save – tai tradicinės provincijos šeimos paveikslas. Galime tik spėlioti, koks buvo šių žmonių likimas, nes knygoje apie tai nerašoma. Toks autoriaus sprendimas – palikti kuo daugiau vietos skaitytojo vaizduotei ir interpretacijai. Klausantis įrašo ir nematant fotografijų, šio malonumo nelieka.

Galima teigti, kad audioįrašas neatspindi kūrinio multimedialumo, tačiau audioknyga savaime yra kita medija, turinti savo ribas. Įdomu, kad „Paskutinė Lietuvos vasara“ prabyla iškart keliomis medijomis ir daugybe intertekstų, kurie, tarpusavyje sąveikaudami, kuria istoriją. Tarp paralelių siužeto linijų atsiranda dialogas. Paimkime kad ir giesmių karų istoriją iš skyriaus „Pačiupinėti Vilnių“ – čia autoriaus iniciatyva „susitinka“ Marija Alseikaitė-Gimbutienė, Vincas Mykolaitis-Putinas ir Mykolas Römeris. M. Alseikaitė-Gimbutienė džiūgauja sudalyvavusi viename iš giesmių karų, V. Mykolaitis-Putinas piktinasi, kad studentai elgiasi kaip kaimo bernai, o M. Römeris liūdi dėl tokių chuliganiškų žygdarbių. Atskiri šių žinomų žmonių liudijimai kuria vientisą istoriją.

N. Černiauskas atliko didžiulį darbą atrinkdamas ir dėliodamas istorinius faktus. Tai ne tik istoriko įdirbis, bet ir kinematografininko talentas. Knygos „Pas­kutinė Lietuvos vasara“ struktūra primena iš atskirų kadrų surinktą kino filmą. Dar 1936 m. apie tokį kino montažo technikos pritaikymą literatūroje kalbėjo Lietuvos diplomatas ir rašytojas Antanas Vaičiulaitis „Židinyje“ spausdintame straipsnyje „Pokarinės literatūros kelias“: „...jie sudursto įvairius gabalus, išima ištraukas iš laikraščių ir jas įsega į savo romanus, tuo būdu duodami savotišką lipdinį, kartais gan įdomų.“ Kaip pavyzdį A. Vaičiulaitis pateikia amerikiečių modernizmo atstovą Johną dos Passosą, kuris pagarsėjo literatūriniais eksperimentais, atsisakė linijinės formos ir vaizdavo XX a. pradžios amerikiečių visuomenę pasitelkdamas biografinių faktų bei naujienų skilčių koliažus. Pats N. Černiauskas pokalbių laidoje „Ko tyli istorikai“ užsimena, jog kūrinio idėjų sėmėsi ir iš provokuojančio pseudodokumentinio filmo „Karo žaidimai“ (rež. Peteris Watkinsas, 1966). Filmas vaizduoja atominės bombos sprogimo pasekmes viename Anglijos miestelių. Jis buvo uždraustas kaip „per šiurpus rodyti visuomenei“, tačiau gavo „Oskarą“ ir daugybę kitų apdovanojimų. Režisierius vienas pirmųjų pradėjo naudotis mokumentika (mocumentary) – nauju kino ir televizijos žanru, kai fikcija apsimeta dokumentiniu filmu.

Tad vėl grįžtame prie apsimetinėjimo temos. Tik, kitaip nei P. Watkinsas, N. Černiauskas dokumentiką bando priartinti prie fikcijos. Kopijuodami minėtą kino terminą, gauname naują, tik nelabai lietuviškai skambantį – mokfikcija. Literatūrologė Jūratė Čerškutė, apžvelgdama praėjusių metų lietuvių prozą „Naujuosiuose Aiduose-Židinyje“ paskelbtame straipsnyje „2021-ųjų lietuvių proza: subjektyviai apie perskaitytąsias“, teigiamai atsiliepia apie „Paskutinės Lietuvos vasaros“ literatūriškumą: „Gal dėl to geriau už skaitytą grožinę rodėsi negrožinė literatūra – jos tekstai jei nepranoko, tai tikrai nenusileido grožinei: Norberto Černiausko mokslinė studija „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ mimikriškai persiėmusi tarpukarine kalba ir atkurianti paskutinįjį laisvos Lietuvos pusmetį buvo vienas pagaviausių skaitinių, vietomis skaitytinas ir kaip įdomiausias istorinis romanas.“ Tai tiesa, ši istorinė knyga nėra tik faktų išklotinė. Per 1940-ųjų įvykius mus veda pasakotojas-istorikas, kurio balsą kartais sunku atskirti nuo dokumentinės medžiagos. Visgi kartais nutrūksta literatūrinė kūrinio ašis, kuria, mano manymu, galėjo tapti ir žinomos asmenybės gyvenimo istorija, sujungianti visus knygos skyrius. Kūrinio pradžioje tokių vilčių teikė dailėtyrininkės Halinos Kairiūkštytės pasakojimas. Gaila, bet kuo toliau, tuo fragmentiškesnė ši siužeto linija tampa, o kūrinio viduryje visiškai nutrūksta ir vėl pasirodo tik paskutiniuose skyriuose. Tą patį galima pasakyti ir apie kitų šviesuolių – V. Mykolaičio-Putino, M. Alseikaitės-Gimbutienė, Zenono Ivinskio ar Antano Pauliuko – trumpus pasirodymus tekste. Galbūt tokią situaciją lėmė nelinijinė kūrinio struktūra, šaltinių trūkumas karantino laikotarpiu, o gal autorius tiesiog pavargo apsimetinėti.

Ypač pasigedau H. Kairiūkštytės ten, kur ją labiausiai norėtųsi regėti – pasakojimuose apie moterų padėtį tarpukariu. Jau minėtame skyriuje „Mūšis dėl moterystės“ labai trūksta to meto moterų pozicijos tokiais klausimais kaip santuokos įstatymas ir iš jo kylantis skyrybų įteisinimas. Mūšis vyksta tik tarp vyriškosios lyties – Katalikų bažnyčios ir valdžios – atstovų, nors su pasekmėmis būtų tekę taikytis ir moterims. Nejaugi tarpukario moterys neturėjo ko pasakyti šiuo svarbiu klausimu? O gal jų balsas tais laikais nebuvo išgirstas? Kaip jautėsi moterys tarpukariu, iš dalies atsako jų skundas skyriuje „Darbo Lietuva“: „Moterys skundžiasi, kad jos dirbdamos lygius su vyrais darbus, bet gauna žemesnius atlyginimus tik todėl, kad jos moterys“ (p. 132). Kaip ir ankstesniais laikais, tarpukariu moterys dirbo, gimdė ir laidojo savo vaikus, keliavo paskui savo vyrus, bet buvo ir tokių maištininkių, kurios mokėsi, siekė būti medicinos darbuotojomis, rašytojomis, tyrėjomis... Būtent pastarąjį vaidmenį įkūnija M. Alseikaitė-Gimbutienė: „...pakylėta gerų akademinių įvertinimų, gegužės 19 d. pabučiavo tėvo nuotrauką ir dienoraštyje pasiryžo: man reikia imtis Lietuvos kultūros istorijos!“ (p. 225)

Tarp žinomų tarpukario asmenybių iškyla ir nevienareikšmis prezidento Antano Smetonos paveikslas. Viena vertus, jis piešiamas autoritarinio režimo spalvomis, kita vertus, vaizduojamas ir kaip tautos stabilumo garantas: „Tautininkas ir europietis kultūrine prasme, konservatorius politikoje, kiek liberalesnis konservatorius ekonomikoje ir socialinėje politikoje – atrodo, Antanas Smetona išliko ištikimas dar amžiaus pradžioje susiformavusioms asmeninėms politinėms nuostatoms“ (p. 180). Palyginus su ankstesniais šios kontroversiškos asmenybės vertinimais (dažniau kaltinančiais, rečiau idealizuojančiais), tokį aprašymą būtų galima pavadinti vidurio keliu. Manau, rašant apie A. Smetoną pavyko atsiriboti nuo išankstinio žinojimo arba, kaip sako N. Černiauskas, istorinio determinizmo. Pasak istoriko Alfonso Eidinto, apie A. Smetonos reikšmę dabarčiai bene geriausiai yra pasakęs Algirdas Julius Greimas: „O kam iš viso Lietuvoje buvo reikalingas Antanas Smetona? – Tam, kad visi, dar net iki šiol, galėtų jį neigti, ir kad jisai, savo pastovumu, galėtų teigti Lietuvos nepriklausomybę.“1

Nepriklausomoje Lietuvoje gimė nepriklausoma karta, iš kurios tikėtasi naujos epochos paskelbimo. Daugiausia vilčių dėta į „savo kūrybinius spindulius pradedančias skleisti literatūros žvaigždeles“ (p. 230). N. Černiauskas, kaip disertacijos „Nedarbas Lietuvoje“ autorius, labai daug dėmesio skyrė darbo temai, socialinėms, ekonominėms ir kitoms ūkinėms reformoms. Tad lieka tik pasidžiaugti, kad nuošaly neliko ir literatai, ir ne tik Lietuvos. „Paskutinėje Lietuvos vasaroje“ prabyla ir Astrida Lindgren iš Švedijos, ir George’as Orwellas iš Anglijos. Tiesą sakant, literatūros situacijai tarpukariu nušviesti skirtas ištisas skyrius „Vasaros skaitiniai“. Čia galime sužinoti, kokie leidiniai buvo populiariausi 1940 metais. Mano straipsnio pradžioje nuskambėjo klausimas, ką reiškia skaityti N. Černiausko knygą šiandien, o, perskaičius pastarąjį skyrių, dar norisi paklausti, kas skatino žmones rašyti ir skaityti karo grėsmės akivaizdoje? Panašu, rašyta ir skaityta ieškant išsigelbėjimo nuo nerimo dėl artėjančio karo. O knygų pasiūla buvo nemaža ir gana įvairi. Be lietuvių autorių, rekomenduoti ir verstiniai kūriniai: „Atostogų bibliotekėlę buvo galima papildyti ir Paulio Wilhelmo von Kepplerio veikalu „Daugiau džiaugsmo“ – nesenstančiu tekstu apie moderniojo žmogaus gyvenimą be liūdesio“ (p. 192). Gal toks skaitinys praverstų ir šiandien? Tačiau daugiausia dėmesio sulaukdavo romanai apie socialinę atskirtį ir nelygybę – matyt, jautriausias to meto visuomenės temas. Poezijos laurus 1940 m. nuskynė Jonas Kuosa-Aleksandriškis. Štai ištrauka iš jo nesenstančio eilėraščio „Atleisk“:

Ag, taip kas vakarą vis saulė leisis

Plonyčiais spinduliais...

Atleisk, nes jei ir tu man neatleisi,

Tai kas gi man atleis? (p. 194)

Eilės, ištraukos iš atsiminimų knygų, dienoraščių ir kitų egodokumentų tampa „Paskutinės Lietuvos vasaros“ intertekstualumo požymiu ir esmine turinio dalimi. Man, kaip filologei, buvo labai smagu skaityti apie mėgstamo poeto Vytauto Mačernio pripažinimą itin griežtų kritikų, o kartu ir bendraminčių ratelyje, aptikti kiek primirštus Juozo Keliuočio, Antano Maceinos, Mamerto Indriliūno vardus. Tai tik šių šviesuolių gyvenimo nuotrupos, tarsi šviesos blyksniai. Tačiau ir jie svarbūs norint suprasti konkretų laikotarpį. Šią svarbą atliepia didžiojo hermeneutiko Hanso G. Gadamerio mintis, kad „istorikui būdinga tai, kad jis siekia suprasti žmonijos istorijos visumą. Pavienis tekstas jam – ne vertybė savaime, o tik šaltinis, kitaip sakant, tik tarpinė medžiaga istorijos kontekstui suprasti, ne kas kita kaip ir visos kitos nebylios praeities liekanos“2. Tokių pavienių liudijimų knygoje daug, tačiau erdvesnis tarpukario vaizdas atsiskleidžia tik juos kartu sudėjus.

Pabaigus skaityti „Paskutinę Lietuvos vasarą“, kai jau nori nenori nustoji apsimetinėti ir grįžti prie išankstinio žinojimo, apima ir liūdesys dėl neišsipildžiusių nepriklausomos Lietuvos vilčių, ir džiaugsmas, nes šalis ėjo teisingu keliu. Paskutiniame skyriuje „Atžalynas“ hermeneutinis ratas gražiai užsidaro su ką tik mokslus baigusia ir į naująjį pasaulį žengiančia daug Lietuvos ateičiai žadančia jaunų žmonių karta: „Tą birželio dieną aušo naujosios, galbūt net auksinės kartos rytas“ (p. 226). Svarbiausia, išlieka žinojimas – ne sovietai sukūrė modernią Lietuvą. Pradžia buvo padaryta dar iki okupacijos. Dar iki paskutinės Lietuvos vasaros buvo pradėti verslai, šalies biudžetas augo, buvo tiesiamas kelias Vilnius–Kaunas, įvestas vasaros laikas, pradėtos diegti visuotinės sveikatos bei socialinio draudimo sistemos, plėstas sveikatos punktų bei šaulių (kultūros) namų tinklas visoje Lietuvoje. Buvo aukšto lygio restoranų, modernių kino teatrų. Buvo sekama Paryžiaus, Romos ir Čikagos gyvenimo būdo tendencijomis. Buvo daug visko ir tai reikia žinoti.

Pastaraisiais metais sulaukėme didelio susidomėjimo tarpukariu. Be studijos „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“, knygynų lentynos pasipildė Inos Pukelytės romanu „Panelės iš Laisvės alėjos“, Sandros Bernotaitės romanu „Akys chimeros“, Viltės Migonytės-Petrulienės monografija „Weekendų miestai ir priemiesčiai“, ir tai tik keletas jų. O kur dar filmai ir parodos! Ėmiau svarstyti, kas tai? Kolektyvinės pasąmonės žaidimai? Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetis? Nostalgija aukso amžiui, kaip teigia istorikė Monika Šipelytė recenzijoje „Aukso amžiaus ilgesys“? Pasak N. Černiausko, „tai lemia ne tik smalsumas, bet ir gili istorinė trauma, kurios pasekmes tebejaučiame“ (p. 234). Manau, kad veikia viskas kartu, o šiandien domėtis praeitimi dar labiau skatina karas Ukrainoje ir visas nerimstantis pasaulis. Belieka tikėtis, kad istorija nesisuka ratu... Arba pradėti kurti atsarginės Lietuvos idėją, kaip tai darė filmo „Nova Lituania“ (rež. Karolis Kaupinis, 2020) herojus Kazys Pakštas sovietinės okupacijos išvakarėse. Pažvelgti atgal į praeitį tikrai verta. Ne todėl, kad gėda nežinoti savo šalies istorijos, bet tam, kad, pasauliui griūvant, joje atrastume sau nusiraminimą – juk mūsų protėviai atlaikė jiems skirtas katastrofas ir traumas. Paantrinsiu knygos „Bėgančios su vilkais“ autorei Clarissai P. Estés: „Nenusiminkite, mes sukurti šiems laikams.“3

1 Alfonsas Eidintas. „Antanas Smetona“. – V.: „Mintis“, 1990, p. 232.
2 H. G. Gadamer. „Tiesa ir metodas: pamatiniai filosofinės hermeneutikos bruožai“. – V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2019, p. 208.
3 „Knygos „Bėgančios su vilkais“ autorė C. P. Estés: nenusiminkite, mes sukurti šiems laikams“. Bernardinai, 2020 11 10, https://www.bernardinai.lt/knygos-begancios-su-vilkais-autore-clarissa-pinkola-estes-nenusiminkite-mes-sukurti-siems-laikams/

Kristina Straševičiūtė – filologė, vertėja, protokolo ir ryšių su visuomene specialistė, VU lietuvių literatūros ir kūrybinio rašymo magistrantė.