Rolandas Rastauskas. „Verkianti bronza. Kelionių knyga, 1993-2023“. Dailininkas Jokūbas Jacovskis. – V.: „Apostrofa“, 2024. 

 

„Kartą su iškilia lietuvių eseiste, atrodytų, visai netyčia atsidūrėme priešais verkiantį bronzinį vyrą Malmės paupy ir abu išsyk supratome, kad nepasidalinsime stovylo ašarų. Visada išeis nelyginis skaičius. „Tu turbūt aprašysi jį, Rorikai“, – atsargiu balsu, nežiūrėdama pašnekovui į akis, tarstelėjo eseistė. „Be abejo“, – be pauzės atsakiau, atimdamas iš tetos siužetą. „Raudantis vyras – neabejotinai tavo tema“, įgėlė pavymui.“ (p. 244)

Ir dar: „Keliautojas keliauja, rašytojas rašo. Kuo daugiau keliauju, tuo mažiau rašau. Jau žinau: keliauju tam, kad nerašyčiau.“ (p. 76)

Gali būti, skaitymas, o ir rašymas yra savotiškos keliavimo formos. Juk keliaujama įvairiais tikslais – pabėgti (nuo kitų arba savęs), patirti egzotinį nušvitimą, užkariauti ar patikrinti savosios geografijos pranašumą prieš masines turizmo formas. Arba be tikslo. Bastytis. Slampinėti. Bet kurios kelionės prielaida – erdvė ir laikas, rašytojui nubrėžiantys savotiško literatūrinio pinbolo geografiją ir žiūros pinholo topografiją. Autorius rašo: „Klausimas „Ką aš čia veikiu?“ iš tikrųjų reiškia „Ką šita vieta veikia su manimi?“ (p. 76) Tačiau esama dar vieno, ne mažiau svarbaus dėmens – pasakojimo perspektyvos; laiko distancijos, kurią rašančiajam aktyvuoja tikslus arba ne itin tikslus (juk Alzheimeris taip pat yra literatūrinės fikcijos sporto šaka) atminties PIN kodas. Atmintis kaip sugrįžimas: „O gal sugrįžimas yra Dievo dovana tam, kuris pirmąsyk būna aklas? (...) Žmogus yra atminties stigma. Ta, kuri sužėruoja nesumeluotu raudoniu atpažinimo akimirką. (...) Pažinimas visada iliuzija, atpažinimas – palaima“ (p. 64).

Kelionių literatūra iš esmės yra vienas seniausių literatūrinių žanrų – tūkstantį ir vieną kartą perrašoma Homero „Odisėja“. Šie tekstai tampa tarsi mitais, o jų pagrindu gimsta interpretacijos. Vis dėlto, anot knygos autoriaus, „(...) paslaptis visada paviršiuje, o ne gundančioje ir kiekvienam begėdžiui interpretatoriui lengvai pa(r)siduodančioje gelmėje“ (R. Rastauskas, „Kitas pasaulis“). Nesutikčiau ir su skeptikais, neva rekompiliavimas nėra naujos knygos prielaida. Ar nėra taip, kad autoriaus-kuratoriaus vaidmuo literatūroje – vis dar menkai tyrinėta sritis, leidžianti patirti jau pažįstamo teksto malonumą naujomis formomis? Juk kelionė gali turėti ir tam tikrą saviugdos, bildung aspektą, kuris tekste neišvengiamai palieka autobiografinius pėdsakus. Taip kelionė virsta piligrimyste į save, beveik kaip Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio „Kelionė į Jeruzalę“ XV amžiuje. 

Ne paslaptis, kad paskata „Verkiančiai bronzai“ pravirkti tapo autoriaus ir jau klasikų klasika tapusios rinktinės „Kitas pasaulis“ sukaktys. Vis dėlto tai gerokai daugiau nei banalus sukaktuvinis gestas, nuolankiai rymant prie marmurinio teksto rūmo ar siekis dalyvauti literatūrinėse mišiose su apyvartoje jau buvusiais tekstais. Tai gyvas literatūrinis remiksas, virstantis nauja literatūrine forma gretinant senus tekstus su naujais. Nauja cheminė reakcija. Naujas grojaraštis. Koks šio remikso tikslas ir kaip skamba „Verkiančios bronzos“ trimitai?

Tiek „Kitame pasaulyje“, tiek „Verkiančioje bronzoje“ besiirdamas siaurais sakinių kanalais (likiminėje Venecijoje ar Gente) autorius brėžia tam tikrą metafizinį kitos Lietuvos kitame pasaulyje žemėlapį, o elegantiškai svinguojanti sakinio barkarolė ilgainiui virsta, a. a. Leonido Donskio žodžiais, „egzistenciniu kalbos džiazu“. Užaugo naujos skaitytojų kartos, senus tekstus papildė išnašos ar visai nauji tekstai. „Kito pasaulio“ odisėja, aprėpusi ne tik lokalius, bet ir globalius kultūrinius, socialinius bei politinius kontekstus, suformavo anksčiau lietuvių raštijoje veik neegzistavusį pasakojimo žanrą – esė. Prieš 20 ar daugiau metų aprašyti visuomeninio gyvenimo veikėjai (pavardžių ir pravardžių, be abejo, minėti nebūtina) per laiko perspektyvą atsiskleidžia kaip literatūriniai veikėjai – vieni virsta komiškais, kiti tragiškais personažais, dar vieni kintančio laiko verpetuose atlieka lakmuso popierėlio funkciją. Nors visi juda toje pačioje koordinačių plokštumoje, trajektorijos – skirtingos, tad rašytojas čia atlieka tik tam tikrą panoraminę nuotrauką. Nijolė Keršytė recenzijoje „Bartiškas žvilgsnis tūkstančio tekstų paviršiuje“ rašo: „[Rastauskas] daugiau stebėtojas nei pagrindinis herojus, pateikiantis liudijimus apie kitus – žmones, tekstus, kūrinius, miestus. Rastauskas – aktorius, žodžių žonglierius, iliuzionistas. (...) Jis tik keičia kaukes. Nepamirškime, jis ne tik poetas, bet ir dramaturgas“ („Knygų aidai“, 2005, Nr. 1).

„Verkiančioje bronzoje“ tekstai perkošti per geo­grafinį filtrą, tampantį pretekstu kalbėti (ir judėti), o galiausiai dekonstruojančiu patį kelionės konceptą. Nors knygą ir galima skaityti šokinėjant per pasaulio žemėlapį, skaitymo maršrutas vis dėlto turi savo logiką. Šis GPS punktyras tampa asmeniniu autoriaus tekstų kuravimo mechanizmu, lydinčiu skaitytoją džiaziškais sakinio vingiais, stabtelėdamas didmiesčių ar miestelių aikštėse, baruose, muziejuose (mauzoliejuose), sustingstantis poetiškų peizažų atodangose. Jautri skaitytojo klausa išsyk atpažįsta autoriaus balsą, kad ir kur jis būtų – ar Minsko alubaryje, ar Gento „gurkšnelinėje“ ar Dublino smuklėj. Šios akustikos nesutrikdo nei laiko triukšmo apnašos, nei tektoninių geopolitinių lūžių trenksmas, itin būdingas mūsų nejaukiai dabarčiai. Galiausiai odisėjišku judesiu kelionės ontologiją įžodina poetinis amžinosios Itakės motyvas, netikėtai pakeičiantis tariamą Rytų ir Vakarų skirties optiką. Bet tai, kaip jau minėta, tik epitelinis teksto sluoksnis, po kuriuo slypi rašymo registrų ir „modusų“ paieškos.

Galėčiau tik pritarti N. Keršytės minčiai, kad „Rastausko tekstas – poetinis ir iš esmės rašytinis. Tai tekstas, dažnai reflektuojantis savo raštiškumą“. R. Rastausko rašymo stilių turbūt galima laikyti ir tam tikra lietuvių kalbos inventorizacija, ir invencija, praturtinančia šiuolaikinį lietuvių kalbos ir raiškos žodyną naujais epitetais ir metaforomis: „jų akys spindėjo kreditinių kortelių auksu (p. 350)“, „vos ant kojų besilaikantys baldai“ (p. 356), „tautinis jogas Vydūnas“ (p. 371), „Paksas jūsų namams“ (p. 383). Gal būtent žongliravimas kalba iš tiesų ir kuria tekstų belaikiškumo aurą, avangardiškumo įspūdį?

Žinoma, stilistiniai žaidimai tėra tik viena kūrinio stiprybių. R. Rastausko tekstus, vietomis prabylančius itin subjektyviu registru, galima skaityti ir tarytum belaikius, universalius laiškus (sau? menamam biografijos partneriui? neegzistuojančiam pašnekovui?). Šį plika akimi neregimą epistolinio pobūdžio pamušalą tikriausiai ir reikėtų laikyti nepriekaištingai siuvamo literatūrinio audinio kokybės ženklu. Tai ne masiškai štampuojamas turistinis atlasas, kurio nuobodžiai švariame paviršiuje pranyksta bet kokie tapatybės bruožų pėdsakai; tai atvirukai, kuriuose vos keliais grakščiais štrichais, gyvosios minties tempu fiksuojama dabartis arba per asociatyvų poetinį sąlytį su praeitimi gimsta metafora. 

Nepaisant skirtingų laiko matricų – tebūnie tai Griuvėsis Berlyne, eigulys be žemėlapio Londone, kaip tyčia atsidūręs ne toje telefono budelėje, ar vaikštūnas, pavėlavęs į Briuselio traukinį Paryžiuje, – skaitytojas sklendžia tekstais neužkliūdamas už skirtingų laiko koordinačių. Tekstai suauga į akustinę visumą, bylojančią atpažįstamu balsu. „Verkiančios bronzos“ viršūne, savotišku aukso pjūviu galėtume laikyti „Collina d’Oro“ – vieną gražiausių epizodų visoje knygoje. Grožio oaze. Tačiau tai irgi realybe netapusi istorija (kaip ir rea­lybe netapusi „alpių rožė“, sykį sutikta restoranėlyje Rygoje), paliekanti Poetą Griuvėsį anapus savo literatūrinio biografijos partnerio Hermanno Hesses vilos vartų. Rodos, šis netapimo realybe motyvas knygoje virsta vis atsikartojančia literatūrine litote, besirimuojančia su paties keliavimo proceso, tiksliau, keliavimo be tikslo, slėpiniu. Kone religiniu, teleologiniu šio keliavimo aspektu, nukreiptu į... niekur? Amžinąjį svajonės išsipildymo pažadą, kurį pasiekus durys... užrakintos. Šeimininkai negrįžę. Galbūt tai nuolatinis bėgimas nuo mirties? „Verkiančią bronzą“ pusiau juokais, pusiau rimtai galima įvardinti kaip žanrą be ilgalaikių įsipareigojimų. Šiuolaikinė literatūra, veikiama medijų, patiria metamorfozę – trumpų tekstų injekcijos, rodos, geriau atliepia šiuolaikinio skaitytojo dėmesio koncentracijos gebą nei pastangos reanimuoti tam tikras žanrines schemas ir struktūras. Gali būti, kad dėl formos atvirumo, netgi tam tikros skaitymo aleatorikos galimybės knyga šiuolaikiniam skaitytojui bus dar patrauklesnė. 

Kaip minėta, knygoje esama ir tam tikro saviugdos motyvo, kuris leidžia brėžti paralelę su tapsmo romano principu. Ar pamenate, kaip baigiasi Thomo Manno „Užburtas kalnas“? Karo kad­rais. Ši paralelė iškyla nusiyrus į knygos pabaigą, kai trumpai atsiduriama užribyje – ties Rusijos ir Baltarusijos (o šiandien tai tas pat) siena. Kito pasaulio rubežiumi. Tačiau autoriui tai buvo likiminės vietos – priešolimpinė jaunystės Maskva, Piteris, virtę kažin kokia nuskendusia Atlantida, į kurią mūsų koja tikriausiai dar ilgai neįžengs. (Jųjų į mūsiškę, tikimės, irgi – ne.) O štai po Vakarų pasaulio pažado („Niujorkas iš kojos skrydžio“, p. 477) ir sugrįžimo į Europą, skaitytojas galiausiai atsiduria odisėjiškoje akistatoje (štai kuo sutvirtinamas knygos epilogas – klasikiniu graikišku motyvu) su tuo, ką galėtume pavadinti amžinuoju Itakės mitu. Savo miestu. Savo topos, nuo kurio nepabėgsi. Nei fiziškai, nei metafiziškai. Esi tik antspaudas paso puslapyje. Džiūstantis rašalas.

 

 

Konstantinas Kavafis

 

Miestas

 

Tarei: „Patrauksiu į kitą šalį,

Išplauksiu į kitą krantą,

Surasiu geresnę vietą už mūsų mirtiną miestą,

Kuriame – ką bedaryčiau – viskas pasmerkta žlugti,

Ir manoji širdis palaidota it kokia negyvėlė.

Ar ilgai dar leisiu savo sąmonei irti – 

Kur bepasisukčiau, kur tiktai bepažvelgčiau – 

Juoduoja mano gyvenimo griuvėsiai, čia,

Kur praleidau tiek metų, kur iššvaisčiau juos,

Kur visiškai sudirbau.“

 

Neatrasi naujos šalies, nepasieksi ir kito kranto.

Tas miestas nuolat tave persekios. Pėdinsi

Tom pačiom gatvėm, sensi toj pačioj kaimynystėj,

Pražilsi tuose pat namuos. Visada

Atsitrenksi į sieną šitam mieste.

Nesvaik dėl geresnės vietos:

Tau neduotas joks laivas, neskirtas joks kelias.

Jei iššvaistei savo gyvatą čia, nuošaliam kamputy,

Vadinasi, sunaikinai ją ir kituos pasauliuos.

 

1910

 

Vertė Rolandas Rastauskas