Laudacija Giedrei Kazlauskaitei, gavusiai Vytauto Kubiliaus premiją už kritiką

Yra toks Pieterio Bruegelio paveikslas „Ikaro kritimas“¹. Tačiau pažvelgus į drobę Ikaro nematyti. Pirmame plane valstietis aria žemę. Ir tik ilgiau klaidžiodama perregimais potėpiais pastebi, kad kažkur tolumoje, antrame plane iš jūros kyšo dvi kojos. Dailės istorikai tai interpretavo kaip aukštų siekių pralaimėjimą kasdienybei – nesvarbu, ar ikarai kels sparnus į saulę, valstietis arė ir ars. Svaigūs žygiai nepakeis kasdienio darbo. Nepakeis ir pasaulio.

Galvodama apie Giedrės Kazlauskaitės tekstus – poeziją ir kritiką – Bruegelio paveikslą pradedu matyti kitaip. Pusiau vandeny, pusiau ore aukštyn kojomis maskatuojantis Ikaras yra Kazlauskaitė-poe­tė. O ariantis valstietis yra Kazlauskaitė-kritikė. Gal kažkam tai atrodytų neįmanoma – būti toje pačioje drobėje dviejose vietose. Bet tik ne Giedrei, kuri gali redaguoti knygą ir ją kritikuoti, tiražuoti Oskaro Milašiaus bei dainuojančios revoliucijos pagimdytą „Šiaurės Atėnų“ viziją ir tuo pat metu atverti ją šiaurės atėnėms².

 

Pieter Bruegel. „Ikaro kritimas“, drobė, aliejus, apie 1560. Iš Belgijos karališkųjų dailės muziejų rinkinių

 

Tekstus aiškinu paveikslais ne dėl vaizdinio posūkio ar ekranų cunamio ir net ne dėl profesinio įpročio. Kalbėti ir rašyti vedžiojant akimis Diego Velázquezo „Meninas“ išmokė G. Kazlauskaitė. Dar truputį Michelis Foucault ir Alfonsas Andriuškevičius. Pastarasis teigė, kad vyrai savo svajones drožia, o moterys audžia³. G. Kazlauskaitė jas siuva „Singer“ svajų ir sapnų mašina. Adatos dūris – egzistencinio siuvinio pradžia. Taip Giedrė pradeda ir savo kritikos tekstus – smeigdama be pasigailėjimo. Ne dėl kovos įkarščio ar slapto malonumo, o dėl pačios išsikeltos misijos sakyti tiesą. Kartais tai erzina – ypač jei jos tiesa prasilenkia su tavąja. Bet negali ilgai pykti, nes su tokiu pat aršumu ji plaka ir save. Gal net aršiau (mums, šiauriečiams, aršumas ir atšiaurumas yra dorybė).

Lietuvių poezijoje ir kritikoje G. Kazlauskaitė yra unikali, nes kuria ne tarp dangaus ir žemės, o tarp dangaus ir vandens. Maža to, į dangų šauna kojos (kaip „Ikaro kritime“), o po vandeniu panirusi galva girdi T. S. Elioto apdainuotas undines. „Man vienam jos niekad negiedos“, – atsiduso klasikas lietuviškomis Tomo Venclovos lūpomis. Laimei, T. S. Eliotas ne vienas tame poezijos ir kritikos vandenyne – viena kitai giedančias undines (ar heteras?) ir kitas anapusybės gyventojas (kartais iš nuotraukų)⁴ girdi G. Kazlauskaitė.

T. S. Eliotą prisiminiau ne atsitiktinai. Tai mano galvoje kabantis tiltas tarp G. Kazlauskaitės ir Vytauto Kubiliaus. Jie abu tiki tekstais-kentaurais ir tekstais-undinėmis nedalindami jų į žvėrišką kritiką ir žmogišką poeziją (arba atvirkščiai). Straipsnyje „Kritika – specifinis mąstymo būdas“ V. Kubilius svarsto: „[T]arp meninio teksto ir kritikos nebegali būti bedugnės, kai patys poetai ir romanistai imasi komentuoti savo kūrinius, smulkiai išpasakoja jų rašymo istorijas, kai estetinių refleksijų ir literatūrinės autoanalizės tomai kelis kartus viršija to paties autoriaus eilėraščių, poemų bei dramų apimtį (prisiminkim T. S. Eliotą ar P. Valeri).“⁵

Ir V. Kubilius, ir G. Kazlauskaitė rašydami vengia teatrališkų gestų, dramatiškų siužetų, apsamanojusių būdvardžių. Jų tekstuose mane patraukia ramus ir išlaikytas tonas, nepataikaujanti pozicija, (auto)ironija, atvirumas. Yra toks posakis „žarstyti žarijas svetimomis rankomis“. Šie du kritikai žarsto žarijas savomis rankomis taip, lyg rinktų gintarus. Negailestingas tiesos sakymas nėra abejingumas kitų kančioms: tai sunki kritikės prisiimta pareiga mesti akmenis, užuot nešiojus juos užantyje.

W. H. Audenas pagal Bruegelio „Ikaro kritimą“ yra sukūręs eilėraštį „Dailės muziejus“ („Musee des Beaux Arts“), kuriame didžiosios dramos taip pat vyksta kažkur kampe, kitų kančios nepakeičia laivo kurso, nesustabdo plūgo. Ikaro mito interpretacija V. H. Audeno eilėraštyje sugestijuoja ne Ovidijaus „Metamorfozes“, o būtent Bruegelio įkvėptą paveikslą. Žvelgiu ir aš į tas kreivuliuojančias vagas jūros fone, į romiai paskui arklio užpakalį žengiantį valstietį raudonais marškiniais ir galvoju: varyk savo arklą per grafomanų kaulus, Kazlauskaite! Kreivom eilėm kritikos pragaras grįstas.

 

1 Ilgai manyta, kad paveikslą „Peizažas su Ikaro kritimu“ nutapė Pieteris Breugelis Vyresnysis (1525–1569), tačiau nauji tyrimai rodo, kad tai yra vėlesnė dingusio Breugelio paveikslo kopija.
2 Giedrė Kazlauskaitė nuo 2010 m. dirba dvisavaitinio laikraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktore. Jos iniciatyva 2019 m. kovo 8-osios numeris išspausdintas su pavadinimu „Šiaurės Atėnės“.
3 Alfonsas Andriuškevičius. „Moterų svajonių fenomenologija“, „Lietuvos dailė: 1975–1995“. – Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997, p. 271
4 Iš nuotraukų kalba Marija, Antanina ir Sofija Tiškevičiūtės G. Kazlauskaitės eilėraščiuose iš ciklo „Saturnijos“ („Gintaro kambarys“, 2018). Mano tekste paliktos (ne)akivaizdžios nuorodos į šią ir kitas G. Kazlauskaitės poezijos knygas „Heterų dainos“ (2008), „Meninos“ (2014), „Singerstraum“ (2016), visas išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
5 Vytautas Kubilius. „Kritika – specifinis mąstymo būdas“, „Problemos ir situacijos“. – V.: „Vaga“, 1990. p. 234. Straipsnis parašytas 1974-aisiais.

Giedrė Kazlauskaitė: „Aimanos seniai nusibodo“ ČIA