Pirmoje rinkinio „Atsižadėkime interpretavimo“ esė (pagal ją pavadinta ir visa knyga) Susan Sontag išsako esminę kritiką kaip reakciją į „intelekto hipertrofiją“: „Interpretuoti – tai skurdinti ir eikvoti pasaulį, kuriant šešėlinį „prasmių“ pasaulį.“ (P. 13.) Iš esmės čia autorė kalba apie redukuojantį interpretavimą (o dauguma interpretacijų tokios ir būna): „Interpretuoti – tai performuluoti fenomeną, kad rastume jam atitikmenį.“ (P. 12.) Taikli pastaba – unikalų ir nepakartojamą meno kūrinio pasaulį siekiama susiaurinti iki to, kas mums jau žinoma ir ką galima racionaliai suformuluoti.

Interpretavimo klystkeliai vis dėlto giliau gvildenami antroje knygos esė „Apie stilių“, kur kritiškai žiūrima į „meno kūrinio pavidalu pateikiamą pareiškimą“. „Tai, be abejo, yra meno įdarbinimas tyrinėjant idėjų istoriją, atliekant šiuolaikinės kultūros diagnostiką ar kuriant socialinį solidarumą. Toks meno supratimas mažai ką turi bendro su dalykais, nutinkančiais, kai išsilavinęs ir estetiškai jautrus žmogus tinkamu būdu žiūri į meno kūrinį. Kai meno kūriniui leidžiame būti tuo, kas jis yra, susidūrimą su juo išgyvename kaip patirtį, o ne pareiškimą ar atsakymą į klausimą. Menas ne tik reiškia kažką – jis pats yra kažkas.“ (P. 29–30.) Esminė įžvalga (nors čia vertėjas – daug kam būdingai – netiksliai pavartoja žodį: turėtų būti ne „kažkas“, o „kas nors“). Žodelis „tik“ vis dėlto žymi S. Sontag paliekamą išlygą interpretavimui – drąsesnis ir skaidresnis buvo, pvz., Alaino Robbe’o-Grillet tvirtinimas, kad meno kūrinys ne reiškia, o yra.

 

Susan Sontag. „Atsižadėkime interpretavimo“, iš anglų k. vertė Tomas Čiučelis, V.: „Lapas“, 2024

 

Prieš interpretavimą tiesiogiai arba ne visai jau seniai yra pasisakęs ne vienas rašytojas, pvz., André Gide’as apie Marcelį Proustą: „Tai, kas mane labiausiai žavi jo kūryboje, yra jos nereikalingumas. Nežinau kito tokio nepraktiško kūrinio, o ir tokio, kuris mažiau siektų ką nors įrodyti.“ Vladimiras Nabokovas savo paskaitose apie literatūrą ne veltui tiek daug dėmesio skyrė detalėms, kurios nepriklauso idėjų pasauliui, bet yra įaugusios į kūrinį, pvz., Dublino miesto planas „Ulise“.

Raginimas vengti interpretavimo kartu reiškia skeptišką požiūrį į tuos kūrinius, kurie patys siūlosi būti interpretuojami, pvz., teigia kokią nors idėją. Tai yra svarbus užmojis prieš meno ideologizavimą. Esminė bėda ta, kad interpretuojant siekiama iškelti meno kūrinį iš jo tikrosios terpės į kokią nors kitą – ideologijos, sociologijos, filosofijos ir t. t. Ten kūrinys, it iš vandens ištraukta žuvis, nugeibsta, ir tada jį galima visaip išdarinėti jau pagal „sausumos“ dėsnius. Tai, žinoma, suvokia ir autorė, todėl ji imasi kitokio interpretavimo – aiškina ne „kas“, o „kaip“: kokios yra kūrinio meninės ypatybės, jo sandara.

Svarbu įsisąmoninti interpretavimo galimybių ribas. Pvz., kalbėdama apie Robert’o Bressono filmus S. Sontag užsimena apie psichologinės analizės ribotumą: „Ji paviršutiniška, nes priskiria veiksmui sutartinę prasmę, kurią tikras menas transcenduoja.“ (P. 239.) Ten pat sakoma, kad R. Bressono filmų (o ir apskritai meno) „įtaigumas yra nepaaiškinamas ir neprognozuojamas“.

Reikšminga ir tokia pastaba: „Tik tada, kai istoristiniai kritikai ir visi jų pasekėjai pajėgs suderinti savo pasaulėvaizdį su meno kūrinių garbinimu ir išmoks pastaruosius traktuoti visų pirma kaip meno kūrinius (o ne sociologinius, kultūrinius, moralinius ar politinius dokumentus), jiems atsivers ir daugybė XX amžiaus šedevrų.“ (P. 119.)

Kitą knygos dalį daugiausia sudaro straipsniai apie kūrėjus ir jų kūrinius – septintojo dešimtmečio pirmoje pusėje periodikoje publikuotos recenzijos, esė. Ir tai yra savaip įdomu, mat S. Sontag ypač akylai gaudė savo meto naujausias, originaliausias, įdomiausias, neretai provokuojančias meno apraiškas – literatūros, teatro, kino, taip pat pažvelgė į kitas kultūros sritis. Todėl tai kartu yra ir tam tikras naujoviškos pokario Vakarų kultūros atspindys – labiausiai septintojo dešimtmečio pirmos pusės (kai, pvz., hepeningai dar buvo naujovė; jiems skirtas vienas straipsnis). Gražu ir tai, kad amerikietė tiek daug dėmesio skyrė Europai, ypač prancūzų kultūrai (tuo metu rašytoja ne vieną vasarą praleido Paryžiuje).

Išryškinami štai tokie dalykai: Cesarės Pavesės dienoraštyje vyrauja trys temos – kūrybinis rašymas, romantinė meilė ir savižudybė, o Albert’o Camus „Užrašų knygelėse“ beveik nieko asmeniško nėra. S. Sontag – gana griežta kritikė, svarbių priekaištų pažeria ir A. Camus raštams, ir Eugène’o Ionesco dramoms, bet niekada nekerta vienpusiškai kategoriškai, visada detaliai argumentuoja, todėl dažniausiai randa ir pagirtinų, ir kritikuotinų ypatybių, tad tokius aiškinimus įdomu skaityti; taip pat stulbina autorės erudicija ir skvarbus protas.

S. Sontag visada pirmiausia domino meninė kūrinio kalba, jo forma, ir ją labiausiai traukė tokie kūriniai, kurių raiška yra originali, ardanti įprastinius vaizdavimo būdus. Ji rašė apie Alainą Resnais, kai jis buvo sukūręs dar tik tris pilnametražius filmus: „Miurielė sukurta taip, kad kiekviena atskira akimirka būtų apie nieką. Tokiu būdu filmas visuomet išlieka formalistine kompozicija: būtent todėl paskiros scenos tiesiogiai neįtraukia, laiko tėkmė sujaukta, o dialogai minimaliai informatyvūs.“ (P. 299–300.)

Peterio Brooko pastatyta Peterio Weisso pjesė „Marat/Sade“, „besąlygiškai“ sužavėjusi S. Sontag, išgvildenta polemiškai ginant kūrinį nuo kritikų. Beprotnamyje markizas de Sade’as sukuria spektaklį apie Marato mirtį su gyvomis diskusijomis apie revoliucijos idealus, jų išdavystę, žmonijos lemtį – visa tai lydima absurdo nuotaikos. Ar čia einama prie minties apie revoliucijos, reakcijos, o gal ir pasaulio beprotybę? S. Sontag nusistatymas prieš interpretavimą iš principo vengia tokių klausimų: „Intelektualinė diskusija yra pjesės medžiaga, o ne jos tema ar tikslas.“ (P. 210.) Ir dar įžvalgiau: „Idėja gali funkcionuoti ir kaip dekoras, rekvizitas ar juslinė medžiaga.“ (P. 217.) (Juk šiais laikais romanuose ir pjesėse toks žaidimas idėjomis nėra retenybė – neieškodami toli, tai matome, pvz., ir kai kuriose Mariaus Ivaškevičiaus pjesėse.)

Jau vėliau, kai knyga „Atsižadėkime interpretavimo“ buvo išleista, gyvybingai pulsuojantis P. Brooko spektaklis „Marat/Sade“ virto kino filmu, prieinamu plačiai auditorijai ir vėlesnėms kartoms.

Į aptariamas kitų autorių nuostatas ir kūrybą S. Sontag reaguoja aktyvia, išsamiai ir įtaigiai argumentuota analize, daro tai lanksčiai ir niuansuotai, detalizuoja teigiamus aspektus ir trūkumus. Vis dėlto kartais atrodo abejotina vienos tiesos paieška kalbant, tarkim, apie romano kūrimo principus. Susidaro įspūdis, kad ir Natalie Sarraute, ir jos pažiūras gvildenanti šios knygos autorė siekia išskirti kokį nors vieną teisingą romano rašymo modelį, atmesdamos kitus. Tačiau geriausia XX a. literatūra įdomi ir stulbinanti kaip tik modelių gausa bei įvairove, todėl neverta to atsisakyti ieškant principinių trūkumų ar konstruojant vieną pavyzdinį idealą.

Išskirtinė yra savaip įtakinga esė „Pastabos apie kempą“, kurioje S. Sontag pasišovusi intelektualiai paišdykauti ir paneigti bet kokius įtarimus apie savo perdėtą rimtumą. Sąvoka camp yra gana lanksti, daugialypė ir kiek miglota – galbūt ji apima stilizuotą kičą arba stilingą požiūrį į kičą, autoironišką snobizmą, bet kokiu atveju žaismingumą (nors dažnai netiesioginį, implicitinį). Pati autorė čia pateikia daugybę kempo ypatybių ir net apibūdinimų, pvz.: „Kempas yra nuosekliai estetinė pasaulio patirtis. Jis įkūnija „stiliaus“ pergalę prieš „turinį“, „estetikos“ – prieš „moralę“, ironijos – prieš tragediją.“ (P. 361.) Arba kitaip: „Kempas – tai rimtai save pateikiantis menas, kurio pernelyg rimtai priimti negalima, nes jis nuolat „perlenkia lazdą“.“ (P. 357.) Žodžiu, kartais čia svarbiau ne pats objektas, o savitas požiūris į objektą. Oscaras Wilde’as yra bene svarbiausia šios esė figūra.

Angliškai knyga išleista 1966 m., ir man kyla spekuliatyvi retrospektyvi mintis: kaip būtų atrodę, jeigu šios knygos vertimas pas mus būtų išėjęs, tarkim, praėjus bent dešimtmečiui po originalo (aišku, kad tai buvo neįmanoma, bet pafantazuokime). Pasakojimai apie knygas, filmus, kurių Lietuvoje tada niekas neskaitė ir nematė. Bet žvilgsnio į naująją Vakarų kultūrą ištroškusi menui neabejinga visuomenės dalis šią knygą greičiausiai būtų atidžiai, godžiai skaičiusi...

Esė „Atsižadėkime interpretavimo“ jau buvo išversta kito vertėjo, Pauliaus Jevsejevo, ir spausdinta žurnale „Metai“ (2020, Nr. 11). Sunku pasakyti, kuris vertimas geresnis, reikėtų atidžiau panagrinėti, nors daugeliu atvejų naujas vertimas, kad ir kitoks, esmės nekeičia, – gana geri jie abu. Pavadinimas liko tas pats, nors per knygos pristatymą buvo pasiūlyta vadinti kitaip: „Šalin interpretaciją“. Gal ir neblogai, bet skamba kaip šūkis, o originalo pavadinimas „Against Interpretation“ taip neskamba.

Svarbi šios esė pabaigos išvada Tomo Čiučelio išversta truputį vinguriuojant: „Kritikai derėtų ne aiškinti, ką meno kūrinys reiškia, o rodyti, kokiu būdu kūrinys yra tuo, kuo yra, arba net įtikinti, kad jis apskritai yra.“ (P. 21.) Vis dėlto čia pravartus preciziškumas, kaip yra ankstesniame vertime: „Kritikos uždavinys turėtų būti aiškinti, kaip kūrinys yra [toks], koks yra, netgi kad kūrinys yra, koks yra, bet ne ką kūrinys reiškia.“ (The function of criticism should be to show how it [a work of art] is what it is, even that it is what it is, rather that to show what it means.)

T. Čiučelis atliko didelį darbą ne tik versdamas, bet ir pateikdamas įžangą apie šią knygą bei jos autorę. Tai jau trečia S. Sontag knyga lietuviškai, bet apie autorę pas mus, regis, nėra daug žinoma.

Per gana sudėtingus, subtiliai argumentuojančius sakinius vertėjas išlaviravo sėkmingai, štai kad ir čia: „[Camus] vien savo ramiu balsu ir intonacija (tone) atveda skaitytoją link prielaidose niekaip nesuponuojamų (in no way entailed) [...] išvadų.“ (P. 70.) Vertas dėmesio žodžio egxaggerate vertimas „utriruoti“, Djunos Barnes romano „Nightwood“ pavadinimo – „Tamsiagirė“.

Knygą galima drąsiai rekomenduoti lietuvių skaitytojams, nors vis dėlto gana ilgo ir įvairialypio, kupino pavardžių ir realijų teksto vertime pasitaikė paslydimų arba abejotinų sprendimų.

Nesugalvojus, kaip išversti (kalbant apie siužeto priemonę) žodį crude (tiesmukiška, negrabi, primityvi...), kabutėse įtaisytas senas vertalas iš rusų kalbos – „neišieškota“ (p. 194). Sigmundas Freudas pavadintas „libidinės išraiškos čempionu“ (p. 328) (champion of libidinal expressiveness – libidinio išraiškingumo [ekspresyvumo] šalininkas). Akivaizdžiai nelogiškas teiginys „protestantizmas yra kalvinizmo atmaina“ (p. 330), veikiau priešingai: kalvinizmas yra protestantizmo atmaina. Minimi „Steino ir Becketto prozos darbai“ (p. 129), bet čia juk apie Gertrude Stein (kitur ši pavardė rašoma teisingai). In Cologne – „Kolonėje“ (=Kelne arba Kiolne). Įsprūdo nevartotinos formos seniena „atvirutė“. Paulio Valéry knyga „Vakaras su ponu Testu“ yra ne romanas, o filosofinė eseistika.

Rimtesnė yra žodžio sensibility vertimo į lietuvių kalbą problema (ne tik šioje knygoje). Paskutinio knygos teksto antraštė – „One Culture and New Sensibility“ – parodo, kad šis žodis čia yra esminė sąvoka. Išversta „jusliškumas“, bet gal tiktų „jausena“, pvz., kai teigiama, kad kūrybingiausias naujasis menas „reikalauja jusliškumo [jausenos?], kurio lavinimui prireikia ne mažiau pastangų ir laiko, nei studijuojant fiziką ar inžineriją“ (p. 370–371).

Su gausiais asmenvardžiais esama abejotinų sprendimų. Pridurtos papildomos galūnės po apost­ro­fo – Pavese’ė, kilmininkai Kafka’os, Rilke’ės ir kt. – atrodo kerėpliškai (nors gal tai skonio reikalas), o (Jacobas) Böhme’as rašomas klaidingai (raidė „e“ čia tariama). Bet kai kur nėra apostrofų, kai po netariamos priebalsės jų reikia: Georges(’)as [Žoržas] Bernanosas, Robert(’)as [Roberas] Bressonas, Godard(’)as [Godaras], Rougemont(’)as [Ružmonas] ir kt. Prancūzijos karalių „Louisą“ (visus tokiu vardu) lietuviškai vadiname Liudviku.

Nors ši S. Sontag knyga pasirodė seniai, pasaulyje ji iki šiol gerai vertinama ir pakartotinai leidžiama.