Laudacija Stasiui Stacevičiui

Stasys Stacevičius 2012-ųjų Poetiniame Druskininkų rudenyjeŠie metai Poetiniame Druskininkų rudeny kitokie, nei daugeliui šio festivalio senbuvių įprasta.
Labiausiai dėl to, kad nematyti Stasio Stacevičiaus.
Sunku pasakyti, kas į ką giliau įaugęs –­ ar PDR'as į Stasį Stacevičių, ar Stasys į Druskininkus, rudenį ir poeziją.
Dabar yra taip: Stasio niekur nematyti, bet apie jį visi kalba. Prisimena. Pasakoja istorijas, kurios čia pat mainosi į legendas.
Kiekvienas turim savą Stasio provaizdį. Man jis yra toks, apie kurį neišeina kalbėti būtuoju laiku. Yra aibė liudininkų, patyrusių, kaip Stasys daugelį kartų netikėtai prapuola, po to dar netikėčiau atsiranda. Reiktų prisiminti, kad Stasys yra tas, kuris neįsitenka Poetiniame Druskininkų rudeny. Jis yra ir Poezijos pavasario paukštis. Poezijos feniksas. Kurio vieną akimirką pasigendi – nematai nei ant kėdės, nei šalia jos – aptinki jį nuošalėj susitraukusį iki paties didžiausio mažumo – pagalvoji, kad neatlaikė poe­tinio maratono, iškrito iš varžybų – dar po kelių akimirkų išvysti jį užsikabarojusį kažkur neįmanomai pavojingai aukštai. Truputį išsigąsti – dėl jo ir dėl poezijos apskritai – po to prisimeni –­ čia gi Stasys, jam galima, jam tai jau nieko nenutiks.
Stasio nebematyti šioje daiktiškoje dimensijoje. Man jis visą laiką buvo anapus daiktų. Anapus banalios kasdienybės buhalterijos. Stasys nieko nedarydavo iš išskaičiavimo – tik iš širdies. Prieš metus teko patirti, kad Stasys neskaičiuodavo. Net iki dviejų. Tą patį vakarą jis man dukart užrašė ir padovanojo savo „Stiklinę". Turiu dvi pilnas „Stiklines" su autografais ir tos pačios dienos data.
Užbėgdamas už akių klaidingoms interpretacijoms – tos abi stiklinės – be lašo degtinės. Apskritai, jei nežinojote, galiu pasakyti, kad degtinė tėra tik priemonė dėmesiui nukreipti.
Kai pirmą kartą lankiausi PDR, vėlų vakarą prisėdau prie – tada man dar nepažįstamų žmonių – kompanijos. Po kurio laiko jie visi pakilo ir nuėjo, o aš pastebėjau, kad po stalu liko neatkimštas butelis –­ pamaniau, kad jų paliktas. Intuityviai radau tą kambarį, į kurį jie buvo sugužėję. Tai buvo Stasio kambarys. Viename gale it statula sėdėjo šiaurinis baltas Uldis Berzinis. Didžiulis nekalbus milžinas. Man matant nepratarė nė žodžio, gal net nesujudėjo. Kitame kambario gale – pietinis baltas – Stasys Stacevičius: smulkaus kūno, bet vos išsitenkantis kambary ir savo kaily. Nenustygstantis. Kalbantis ir skambantis. Toks, kokio visur pilna.
Tai man buvo geriausia paskaita apie baltų gentis, jų didžiausius panašumus ir mažiausius skirtumus. Stasys spinduliavo visą savo krašto žemių šilumą ir gyvybę. Jis jau tada buvo Jotvingis – toks, kurį visada smagu sutikti. Žinoti, kad toks yra.
Stasio kambarys „Širdelės" korpuse atrodė taip, tarsi jis čia gyventų ne nuo užvakar, o nuo ikiistorinių laikų. Užgyventas. Stasio būde ir širdy yra kažkas tokio, kas į šias žemes buvo užnešta su ledynais. Jame apsčiai to, kas pavadintina amžina, kas niekada nedings, bent jau kol mes patys būsim.
Šiemet Jotvingių premijos komitetui buvo lengva. Stasio Stacevičiaus jotvingiškumo klausimas išsisprendė iš pusės žodžio. Garbė ir džiaugsmas paskelbti apie Stasiui Stacevičiui suteikiamą Poetinio Druskininkų rudens Jotvingio titulą –­ už 2012 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą eilėraščių knygą „Stiklinė". Ir už viską.

Donatas Petrošius

 

Draugai