Ką reiškia būti nufotografuotai, kaip jautiesi fotografuojama? Esama įsitikinimo, kad taip „pavagiama“ žmogaus siela... Tai turbūt retorinis klausimas. Kaip tau šis kadras? Tau svarbu atrodyti? O gal nufotografuota tampi tiesiog spektaklio personaže, kuri gyvena jau atskirą gyvenimą?

Kalba keičiasi, vizualėja, esama nuogąstavimų, kad teksto (tradicine prasme) greitai apskritai neliks. O galbūt iš rašytojo irgi liks tik vaizdas?

 

Daiva Kairevičiūtė. Rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“

 

Fotografuotis tiesiog nekenčiu. Man tai atrodo be galo nenatūralus užsiėmimas. Ypač jei reikia pozuoti, „įeiti į vaidmenį“. Kasdienybėje mes ir taip per daug pastangų dedame kurdami savo įvaizdžius, prisitaikydami prie bendro tono ir tapatindamiesi su visokiais sunkiai nusilipinamais socialiniais vaidmenimis. Man regis, autentiškas gyvenimas reikalauja visai priešingo dalyko – kaip galima mažiau maskuotis ir vaidinti, stengtis būti, kas esi, ir organiškai sugyventi su kitais... Bet tai nėr paprasta, iki galo net neįmanoma... Gyvenime ir fotkėse norėčiau būti (ne atrodyti!) kuo natūralesnė, kuo panašesnė į save tokią, kokia būnu pati su savimi ir tais, kuriuos myliu ir kuriais pasitikiu, – rami, atsipalaidavusi ir kartu budri, gyvybinga, sąveikaujanti su tikrovės dalykais. Savo viduje esu tūkstančio vidinių dvelksmų judinamas žiežirbų spiečius (juokiasi). Bent taip save patiriu. Bet tokių nuotraukų, kuriose tikrai matau savo vidų, kaip ir dera tikėtis, – vos kelios per visą gyvenimą.

Labai nemėgstu profesionalaus makiažo, kuris uždeda ant veido visas moteris suvienodinančią kaukę. Tai scenos ir televizijos moterų „darbinė uniforma“, kurią jos, įtariu, mielai nusiplauna. Man pačios gražiausios mano (ir kitų moterų) nuotraukos tos, kur mes visai nepadažytos, arba vos vos, namudiniu būdu.

Kaip man šis kadras? Jis iš žaidimų ir vaidmenų srities. Tai ne aš. Bet fotkintis buvo smagu – atsimenu, mudvi su Daiva kalbėjomės, ir man būtent tai buvo įdomiausia.

Tekstai tikrai liks. Taip, jie trumpėja, primityvėja, juos vis labiau pavaduoja ir išstumia vaizdai, bet žmogus vis tiek negali be žodžių. Net reklamose šalia vaizdo, kuris atakuoja sąmonę pirmas, vis tiek bus sakinys ar keli. Kodėl? Gal todėl, kad komunikavimas tekstu yra vien tik žmogui būdinga savybė, ji skiria mus nuo gyvūnų? Nežinau. O jeigu ateis tokie laikai, kai iš rašytojo liks tik vaizdas, tai jau nebebus rašytojas. Gal kas nors kitas – vaizduotojas? Tikiuosi, kad tų laikų nesulauksiu (juokiasi).

Parengė Daiva Kairevičiūtė ir Virginija Cibarauskė

Laura Sintija Černiauskaitė – prozininkė ir dramaturgė, 12 knygų autorė.