Lietuviškos knygos Prancūzijoje

„Le Monde“ literatūrinio priedo redaktorius Florent’as Georgesco užsienio romanų rubrikoje apžvelgia Prancūzijoje išleistas lietuviškas knygas.

Valdo Papievio „Ėko“: švelni besibaigiančios žmonijos melancholija

Vyras ir šuo klajoja po Paryžių, kuriame – nė gyvos dvasios. Užburiantis naujas lietuvių rašytojo romanas.

Valdas Papievis. „Ėko“, vertė Caroline Paliulis (leidykla „Le Soupirail“)

Parkų fontanuose užsistovėjo vanduo. Palengva tuštėjantį miestą įveikė rugpjūčio apsnūdimas. Retkarčiais dar sutinki praeivį – kasdien jų vis mažiau. Sugrįš, – iš pradžių galvoji. Gyvenimas juk ir vėl užvirs, kaip kasmet? Naujo Valdo Papievio romano „Ėko“ pasakotojas laukia savo gentainių ištuštėjusiose gat­vėse. Tačiau nesulaukia, viskas baigta, niekas nebeateis į parkus grėbti lapų. Niekas nebegyvena daugiabutyje, po kurio aukštus pasakotojas slampinėja lyg „po ką tik nuskendusį laivą“, sutinka šunį – šis, regis, jo ir telaukė.

Jis išeina į gatvę, greta bidzena šuo, ir jiedu patraukia klajoti. „Ėko, net jei norėčiau, palikti tavęs negalėčiau, argi manai, kad kas nors gali palikti save?“ Pavadina šunį Ėko. Kitaip sakant – „écho“ (pranc.), aidas. Kartais aidai nutolsta. Žinoma, galima palikti pačiam save. Valdas Papievis ketina papasakoti, kaip tai padaryti.

Lietuvis, parašęs apie dešimtį romanų, yra vienas ryškiausių Prancūzijoje menkai tepažįstamos Pabaltijo šalies literatūrinio gyvybingumo pavyzdžių. Tai patvirtina ir jo paties gyvenimo istorija: iki šiol į prancūzų kalbą išverstas tik vienas jo romanas – „Eiti“ („Un morceau de ciel sur terre“, leidykla „Le Soupirail“, 2020), nors rašytojas maždaug 1990-aisiais įsikūrė Paryžiuje ir dirba kelių Lietuvos radijo stočių korespondentu. Romane „Ėko“ jis aprašo savo miesto griūtį. Tačiau šis miestas – ir svetimas. Tas, į kurį žvelgiama iš tolo, iš plūduriuojančio „kitur“, kurį žmoguje išskobia egzilis, ir iš žemiškos tikrovės perkelia į keistus sapnus, nostalgiją, įpročius.

Tas pats egzilis ir pasakotoją knygos pabaigoje staiga paakina prisiminti sutartines – tradicines lietuviškas polifonines giesmes. Gal kad Emi, tuščios gatvės posūkyje jo sutikta jauna moteris, pasakė: „Vėl pradedi seilėtis.“ Ataidi nenumaldomi, šiame pasaulio pakraštyje – absurdiški jo šalies balsai „tarsi tolimų, negrįšiančių laikų aidas, lyg į mėnulio pilnatį kauktų Ėko“. Iš tiesų, pasakotojas pradeda seilėtis – prisimena. Aplink jį nieko daugiau nėra, vien pievų žolė ir kiti tremtiniai, kaip ir jis klajojantys po Paryžiaus „stepes“. O kitur? „Gal [tėvynainiai] ir dabar tebegieda; kaip galėčiau žinoti (...).“

Sušmėžavę siluetai

Pasaulis, aprašomas „Ėko“, yra visiškai mūsų: pasiekęs „naikos krantą. Aš jutau tuos naikos plaukelius (...), jie virpėjo naftos verslovių, bankų, jachtų, prabangių vilų, vieni aplink kitus besiraizgančių greitkelių, finansų centrų smogo pilkinančiose tolumose, kaip po kojomis virpa žolė, mūsų nerimo gyventi pjaunama ir nenupjaunama“. O pasakotojas, kaip ir Emi, kaip Ėko, kaip visi knygoje sušmėžavę siluetai – ta pačia banga pasirodantys ir išsisklaidantys, – gali būti mirštančios žmonijos, priartėjusios prie karaliavimo Žemėje pabaigos, tragikomiški įsikūnijimai.

Taigi „Ėko“, nepaisant mąslaus tono ir beveik ironiškos melancholijos, kuri kliudo pasakojimui įsišaknyti viename diskurse, pasirodo esąs slaptai politiškas. V. Papievio knygoje esama pasakėčios. Nuogąstavimų, kurie sutampa su mūsiškiais. Tačiau vien jų nepakanka norint pajusti „Vasaros emigrantų“ (2003), „Žiebtuvėlių anarchistų“ (2017; neišverstos į prancūzų k.) autoriaus unikalumą: praradimo, vienat­vės, bet ir susižavėjimo atsidūrus akivaizdoje viso to, kas išnyra, kai nieko nebelieka, – tikras gyvenimas, trapus stebuklas, kurio griūtis yra ne epochos ženk­las, o paskutinė tikrovė, nuolat tvyranti ir visada užgriūvanti grėsmė.

„Nelaimėlių laimė – džiaugtis vien tuo, kad esi“, – rašo V. Papievis. Štai kas lieka, kai visa kita dingo. Štai kas suteikia romanui kerinčio žavesio, grakštumo, kuris galiausiai susieja tai, kas individualu, su tuo, kas bendra, antropoceną ir egzilį, istorinę katastrofą ir likimą žmogaus, su šunimi einančio, kur akys veda, tą kitą save, kuriam jis sako – kaip galėtų pasakyti miestui, pasauliui, prarastai šaliai, blėstančiam savo gyvenimui: „Nors visada esi su manimi, norėčiau, kad grįžtum išties.“

„Visa šiame mieste dabar skambėjo yrančio gyvenimo aidu – kaip švelnaus graudulio sklidinu aidu mums atskamba mūsų jaunystė. Tai, kas kitados buvo tvaru, byrėjo, trupėjo (...): ir namo, iš kurio ką tik išėjome, baliustrados rachito išsukinėtais sąnariais, ir glaukomos apakinti gatvių žibintai, ir diabeto išsekintos kavinių terasos. Vėžys, kurio sąmoningai ir nesąmoningai bijomės, buvo išsikerojęs – jo metastazių čiuptuvai jau glemžė miestą, kartu su juo – ir mane, mus visus, jame dar likusius žmones. Nieko atšaukti nebegalėjai – nebent galėjai prašyti, kad visa tai kuo greičiau pasibaigtų.“
(Valdas Papievis. „Ėko“. V.: Odilė, 2021, 14–15 p.)

Publikuota 2023 m. liepos 5 d.

Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“: carienė iš Vakarų

Lietuvių rašytojos romanas apie Rusijos imperatorės Jekaterinos I gyvenimą. Lietuvės, kuri iš Vakarų pasaulio persikėlė į rusiškąjį.

 

Kristina Sabaliauskaitė. „L‘imperatrice de Pierre, I“, vertė Marielle Vitureau (leidykla „Quai Voltaire“)

 

 

Šis gyvenimas sklidinas nuostabių dalykų. Penkerių likusi našlaite, įvaikinta tetos, kuri ją, sulaukusią dvylikos, parduoda kaip tarnaitę, septyniolikos prieš savo valią ištekinta, prievartauta kareivių, ėjusi iš rankų į rankas, kaip skalbėja, o labiau – kaip sugulovė, keturiasdešimtmetė Marta Helena Skowrońska (1684–1727) bus viena galingiausių pasaulio moterų: caro Petro Pirmojo (1672–1725) našlė, priėmusi Jekaterinos vardą, tampa pirmąja Rusijos imperatore. Tačiau jos gyvenimą būtų galima apibendrinti kitaip – gal kaip tik šie neįtikėtini dalykai, iš pirmo žvilgsnio ne tokie literatūriški, suteikia vertę ir paveikų žavesį „Petro imperatorei“ – pirmam sagos, kurią jai paskyrė lietuvė Kristina Sabaliauskaitė, tomui (antrąjį numatyta išleisti rudenį).

Papasakoti, pavyzdžiui, kad Marta, kilusi iš lietuviškų šaknų turinčios šeimos, gimė teritorijoje, kuri netrukus nebeturės vardo – Švedijos Livonijoje, šiandien tarp Latvijos ir Estijos, o mirė mieste, kurio nebuvo XVIII a. pradžioje – Petro Pirmojo išsvajotame Sankt Peterburge, per dešimtmetį tapusiame imperijos sostine. Pasakyti, kad šis istorinis romanas, kuriame viskas nuolat grįžta atgalios, kur aistros ir žiaurumas, karas ir meilė karštligišku ritmu vis pinasi ir išsisklaido, niekada nepraranda šio vaiduokliškos geo­grafijos siūlo; kad jame yra ir nuotykių pasakojimas, ir kelionė per išnykusius kraštovaizdžius. Jekaterinos likimas – tarsi įtempto siužeto pasakojimas, kone išblėstantis, vis balansuojantis ant išnykimo ribos. Savąją legendą pasakojanti imperatorė guli mirties patale, o aplink ją sukasi kambarinių, gydytojų, buvusių mylimųjų baletas. Ji prisimena benykstantį gyvenimą. Pasaulį, kuris jau išnyko.

Kristina Sabaliauskaitė, kurios „Petro imperatorė“ Lietuvoje sulaukė istorinės sėkmės (šalyje su 2,8 mln. gyventojų parduota daugiau negu 100 000 egz.), – pirma į prancūzų kalbą išversta jos knyga, išgarsėjo pirmąja keturių dalių saga „Silva rerum“. Joje rašytoja atgaivino Abiejų Tautų Respubliką, XVI amžiuje atsiradusią valstybę, sujungusią Lenkijos karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir iširusią 1795 metais po Rusijos ir Lenkijos karo. Perėjimas nuo šio laikotarpio, tapusio pagrindiniu Lietuvos kultūros atskaitos tašku nuo pat nepriklausomybės atgavimo (1990–1991), prie vieno iš Putino Rusijos puoselėjamų mitų buvo nelengvas ir truko ne vieną dieną.

Su rašytoja susitikome Vilniaus knygų mugėje vasario 24 dieną, „Monde des livres“ ji pasakojo: „Sužinojusi Jekaterinos gyvenimo istoriją, net keletą metų ieškojau priežasčių šios knygos nerašyti. Ši tema Rusijoje – labai nuvalkiota. Pagal ją sukurta istorinių, meilės romanų, televizijos serialų... Joje yra kažkas, kam neįmanoma atsispirti, ką gi aš galėjau jai suteikti?“ O tada „nušvito“. Nebanalus tiesiog faktas, kad ji – lietuvė, o štai ką rašytoja galinti suteikti: save, savo žvilgsnį, jautrumą, susiformavusį gyvenant įsisenėjusioje jos tėvynės ir taip ilgai ją okupavusios Rusijos priešiškumo atmosferoje, pagaliau, Jekaterina – jos tėvynainė, kitame Europos pakraštyje tapusi valdove. „O tada jau pasidarė įdomu, – toliau kalbėjo Kristina Sabaliauskaitė, – buvo jau ne tik neįtikėtinas likimas, bet ir šis tas, kas mane dar smarkiau sujaudino: perėjimas iš vienos kultūros, vienos pasaulėvokos į kitą, iš Vakarų pasaulio į rusų pasaulį.“

Tai perėjimas, o gal praradimas, tiksliau – ir viena, ir kita. Paskutiniame pasakojimo trečdalyje Jekaterina, tuo metu dar tik imperatoriaus favoritė, rengiasi priimti stačiatikių krikštą, kad galėtų viltis ištekėti už valdovo. Gulėdama mirties patale ji prisimena tą sceną kaip lėtą, niūrų ritualą, kuriame tapatybė atrodo svarbesnė negu tikėjimas, taigi, tai perėjimas. „Stovėjau ant nematomo slenksčio“, – teigia ji. Prisiminusi, kaip praėjusią vasarą viešėjo Lietuvoje, staiga aiškiai supranta: „Vakaruose niekas manęs nebelaukė. Ten aš buvau niekas.“ Kas ji, pasislėpusi auksu spindinčiuose marmuro rūmuose? Jekaterina išmoko išgyventi, primesti vyrams savo valdžią. Ji net įstengė visiškai, giliai mylėti caro draugą Aleksandrą Menšikovą ir patį carą. Tačiau tas „niekas“, autorės tęsiamas per visą pasakojimą tarsi basso continuo garsas – nuo pirmųjų puslapių: „Martos Helenos Skowrońskos jau seniai nebėra. Iš jos nieko neliko“, – suteikia jam savitą tempą, ypatingą toną: tai tarsi atsisveikinimo ceremonija, atsisveikinimo su kadaise pažintais pasauliais, kurie blėsta ir nešasi mus kartu.

Publikuota 2023 m. kovo 19 d.

Tomas Venclova. Disidencija kaip namai

Lietuvių poetas – ryški, Prancūzijoje nepažįstama Europos literatūros ir pasipriešinimo totalitarizmui figūra, artimas Annai Achmatovai, Borisui Pasternakui – pasakoja apie save amerikietei Ellenai Hinsey pokalbių knygoje. Vieno svarbiausių XX amžiaus tragedijų liudininko gyvenimo kelias.

Mes nepakankamai džiaugiamės neišmanymo žavesiu. O kiek netikėtų nuostabos akimirkų jis mums suteikia! Kiek kartų buvome apstulbę dėl to, ką turėjome jau senų seniausiai žinoti? Leidykla „Noir sur blanc“, išleidusi didelės apimties pokalbių su Tomu Venclova tomą „Nord magnétique“ („Nelyginant šiaurė magnetą“; jame amerikiečių rašytojai Ellen Hinsey jis išsamiai pasakoja apie savo gyvenimą, poetinę ir intelektua­linę kūrybą), pristato prancūzų skaitytojams svarbią šiuolaikinės Europos literatūros figūrą, kurios kūrybą iki šiol buvo galima skaityti tik dviejuose nedideliuose leidiniuose, išleistuose ryžtingos, bet santūrios Strasbūro leidyklos „Circé“: tai eilėraščių rinkinys „Le Chant limitrophe“ (2013) ir esė „Vilnius. Une ville en Europe“ („Vilnius. Miestas Europoje“, 2016).

Per tą laiką Jungtinės Valstijos, kur lietuvis poetas gyvena nuo 1977 metų, Lenkija ir Rusija pripažino jo svarbą: gimęs 1937 m. dideliame Pabaltijo šalies uostamiestyje Klaipėdoje, T. Venclova kaip tik nedaugelis gyvų rašytojų įkūnija XX amžiaus tragedijas ir kovas. Jis buvo intelektualinio pasipriešinimo sovietiniam totalitarizmui Lietuvoje vėliavnešys, artimas Borisui Pasternakui, Annai Achmatovai ar Josifui Brodskiui, nenuilstamai skleidė Rytų Europos kultūrą; jo poetinei kūrybai būdinga ir temų įvairovė (egzilis, istorijos našta asmenybei, senovės Graikija, sienos, laisvės siekis...), ir įspūdinga formos vienovė: taisyklinga, iš pažiūros, klasikinė prozodija, o virpesys dar galingesnis todėl, kad išlieka suvaldytas, tarsi prislopintas. Telieka norėti, kad ši poezija būtų pagaliau kuo plačiau verčiama į kitas kalbas.

Kelios sąvokos, kurios praturtins naują pažintį.

SATORI

Tomą Venclovą, kaip ir daugumą sovietinių jaunuolių, „slaptoji kalba“, kurioje Nikita Chruščiovas 1956 metų vasarį pasmerkė dalį Stalino nusikaltimų, sako jis pokalbių knygoje, „smarkiai sukrėtė“. Poeto komunisto Antano Venclovos, 1940 m. SSRS aneksavus Lietuvą tapusio Lietuvos TSR švietimo ministru, sūnus, puikus studentas, tuo metu aistringai domėjosi literatūra, iš tiesų brangino savo šalies kalbą ir kultūrą – tai pirmas pasipriešinimas juos smaugiančiam režimui, tačiau buvo pernelyg patogiai įsitvirtinęs sistemoje, kad matytų persekiojimus, masines deportacijas, kruviną lietuvių pasipriešinimo kovų malšinimą.

Kai būdamas komjaunimo organizacijos nariu jis klausėsi kalbos, pastebėjo, kad jo draugai, regis, neišgirdo nieko naujo, o pats vis stebėjosi ir stebėjosi, kol pagaliau suvokė sąmoningo savo aklumo mastą. Tačiau neįmanoma iliuzijų išsklaidyti tiesiog rankos mostu. Tik kai tų pačių metų lapkričio 4 d. sovietinės armijos pulkai įsiveržė į Vengriją, jaunuolio patirtas sukrėtimas virto maištu. „Vėliau šią akimirką dažnai lygindavau, – pasakoja jis Ellenai Hinsey, – su dzenbudizmo satoriu – nušvitimo žybsniu.“ Ką gali pakeisti „destalinizacija“, jeigu visas režimas lieka pagrįstas priespauda? „Akimirksniu supratau (...) ir visi bandymai „taisyti klaidas“ evoliuciniu keliu yra tiesiog naivūs. Sistemą reikia sugriauti, ir viskas.“

ANTANAS

Sūnus niekada galutinai neišskirs su tėvu, tačiau peržengė sieną ir nesugrįš. „Pastaruoju metu retai sap­nuoju tave“, – rašo Tomas Antanui 1998 m. eilėraštyje „Vyresniam poetui“ (iš rinkinio „Le Chant limitrophe“ (Lietuvoje šis tekstas išleistas „Sankirtos“ rinkinyje)) ir priduria: „Žinoma, buvo dienų, kurias bandei išbraukti iš sąmonės.“ Santykinis atlaidumas, kurį sūnus išreiškia tėvui knygoje „Nelyginant šiaurė magnetą“, nuolatos stengdamasis įžvelgti jame vidinę kovą, kurios jo poelgiai, kaip pats pabrėžia, neatspindi, liudija, kad, nepaisant visko, jam išsaugojo prieraišumą. Dėl pasipriešinimo reikia atitolti nuo tos neįmanomos, neišraunamos meilės ir galutinai sunaikinti savyje tai, kas jame dar likę iš vaikystės.

T. Venclova randa namus nematomoje disidentų bendruomenėje. Keliauja po SSRS. Jo tekstai plinta po SSRS ir už jos sienų. Tikriausiai dėl tėvo užimamų pareigų išvengęs arešto tuo metu, kai vis daugiau jo draugų sulaikoma, tačiau gyvendamas vis labiau pogrindyje, jis rašo eilėraščius, esė, kurie atspindi ir jo vidinius, ir kolektyvinius nuotykius. Svarbiausia patvirtinti žmogaus, visų žmonių, kultūros ir visų kultūrų, kurias režimas naikina, unikalumą. Jo poezija užburiančiu ritmu spinduliuoja slaptų ratelių, kuriuose ji skaitoma, ir ją publikuojančių samizdato grupelių susitikimuose. Jis tampa nepriimtinas. Akivaizdžiai nuolaidžiaujant, 1977 metais T. Venclovai buvo leista priimti vieno Amerikos universiteto kvietimą, tačiau šios kelionės metu iš jo buvo atimta sovietinė pilietybė. 1971-aisiais mirė A. Venclova. Valdžia jam surengė valstybines laidotuves.

SIENOS

Tremtyje žmogus pajunta sienas – tik jos persikelia į jo vidų. Jungtinėse Valstijose T. Venclova dėsto Rytų ir Centrinės Europos literatūrą Kalifornijos universitete (Los Andželas), vėliau Jeilyje (Niu Heivenas). Jis teberašo lietuviškai. Europos idėja turėjo didelę įtaką disidento kovoje – egzistavo „kitur“, dalis lietuvių kultūros, nuo seno atsigręžusi į Vakarus ir išvengusi sovietinio imperializmo, – tačiau galbūt kaip tik Amerikoje jis sąmoningai tapo Europos rašytoju. Jis atėjo iš to „kitur“. Iš ten kilo. O sienos, – intymi, politinė, metafizinė tema, – ėmė rastis jo tekstuose. Nuostabiame istoriniame apmąstyme – knygoje „Vilnius. Une ville en Europe“, parašytoje 2006 metais, – jis pristato Lietuvos sostinę, kuri buvo lietuviška, lenkiška, rusiška, lietuviška, sovietinė, vėl lietuviška ir galiausiai – laisva, kaip Europos „kintančių sienų“ ir „neužbaigtumo“ simbolį. Miestą, „statytą tai vienaip, tai kitaip (...), su keista praeitimi, kuri neatitinka logikos ir įtikimumo dėsnių“. Totalitarizmas uždaro prasmės ratą. Laisvė grąžina jai būdingus vingius – Vilniaus gatvių labirintas yra konkretus jos pavidalas, josios namai.

HAPENČKUS

Kaune, antrajame Lietuvos mieste, kur T. Venclova praleido dalį vaikystės, vienų laidojimo namų lange stovėjo lentelė su neįtikimu vardu – Henkus Hapenč­kus – ir absurdiškomis datomis, kad tik niekas nesugalvotų su juo susitapatinti. „Le Chant limit­rophe“ autorius paskiria šiam išgalvotam velioniui ir gyvajam vieną gražiausių rinkinio eilėraščių. „In memoriam Henkus Hapenčkus“. „Bandau, – rašo jis, – trečiaeilis Dievas – į raidę įpūsti sielą, / apytikriai nužymėtą provincijos meistro kaltu, / įsivaizduoti šalį, kurioj viešpatauja stygius, / beveidę tau patikėtą vietovę.“

Čia „pavirsta pėdsaku šlaitas, mažiau nei pėdsaku namas, / bet gal išsilaiko matmens“, visi mirusieji susitinka – tokie nepastebimi, tokie pat nesantys kaip Hapenčkus, tačiau gera šiek tiek jų išvengti galvojant apie Hapenčkų, su kuriuo „neverta sveikintis. Rodos, tik tas, ko nebuvo, / įstengia pakelti nešimo svorį“. O paskui mirusieji iškyla į paviršių, tikrieji mirusieji, sovietų nukankinti kovos draugai, nužudyti, ištremti, Sibire, Urale mirę nuo išsekimo arba grįžę palaužti, ir Vilniaus – „Šiaurės Jeruzalės“ – žydai, nacių nužudyti bendrininkaujant lietuviams, – šį bendrininkavimą T. Venclova nesiliauja priminti savo tėvynainiams, – ir atgyja užuojauta, ir vėl matyti pėdsakai.

Jų pilna visoje T. Venclovos kūryboje, tame XX amžiaus kapinyne, o poetas nepamiršta – tokia menkutė siena tarp to, kas yra, kas buvo, ir ko nebėra, – virš jo pastatyti ir paminkliuką Henkaus Hapenčkaus garbei: „negimęs ir neišnykęs, patyręs nelygstamą laisvę, / kurion – bijok nebijojęs – vis vien priderės įprasti, / nors mes dar pavaldūs laikui, nors mes dar bandome tęsti / lemtį, kurios nebuvo. Jis buvo vienas iš mūsų.“

Publikuota 2023 m. gruodžio 3 d.

 

Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė