Lina Buividavičiūtė. Tamsieji amžiai

Philippe’o Claudelio „Šuns archipelagas“ ir Belindos Bauer „Kirtis“ – alegorinę plotmę turintys romanai apie nusikaltimo ir prarasties akivaizdoje išryškėjančias žmonių gelmes bei tamsumas. Svarbiausia – ne įvykis, o jo pasekmės, apnuoginančios savastį, atveriančios sielos pūlinius ir skatinančias skaitytoją kelti daugybę klausimų. Tamsieji amžiai – gana tikslus abiejų knygų pasaulių apibūdinimas.

 

Philippe Claudel. „Šuns archipelagas“

Ph. Claudelis – vienas reikšmingiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, lietuvių skaitytojams pažįstamas iš didelio dėmesio sulaukusių romanų „Pilkosios sielos“ ir „Brodekas“. Rašytojo braižui būdinga alegorinė plotmė, meistriškai supintas naratyvas, itin gilūs egzistencijos šerdies skerspjūviai ir niūrus, kiek hermetiškas pasakojimo tonas. Autorių domina bendruomenės gyvenimas, jos narių santykius išryškinančios ir keičiančios ribinės situacijos, nusikaltimo dualumas.

„Šuns archipelagas“, tęsiantis ir plečiantis minėtas Ph. Claudelio schemas bei naratyvines strategijas, užburia koncentruotumu, tikslumu, talpumu. Skaitytojas kviečiamas į gana hermetišką erdvę – atokią „Šuns archipelago“ salą. Atokumas suponuoja salos bendruomenės glaudumą, susitelkimą, jos narių santykių specifiką. Kiekvienas turi savo funkcijas ir pareigas, užtikrinančias darnų mažo sociumo veikimą. Veikėjai bevardžiai, vadinami pagal atliekamas funkcijas. Taip kuriamas savotiškas anonimiškumas ir pabrėžiama darnaus veikimo, priklausymo bendruomenei svarba. Taigi išryškinamas ir alegorinis pasakojimo matmuo, leidžiantis tekste atpažinti universalią bendruomenę – Merą, Daktarą, Mokytoją, Kleboną, Komisarą ar Senę.
Romano priešistorė – taikus ir gana tykus bendruomenės gyvenimas. Kiekvienas žino savo vietą, bendros būties ir buities krumpliaračiai sukasi pagal sustyguotus, aiškius mechanizmus. Tačiau vieną rugsėjo rytą jūra į krantą išplukdo trijų juodaodžių kūnus. Tai tampa ribine situacija ir didžiuoju egzistenciniu nuokrypiu, suskaldančiu bendruomenės vieningumą. Meras bet kokiomis priemonėmis siekia išlaikyti status quo – juk beveik pavyko į salą pritraukti investuotojus. Mokytojas, priešingai, bet kokia kaina siekia išsiaiškinti tiesą.

Menamas nusikaltimas ir jo padariniai išryškina bevardžio mažos bendruomenės sraigtelio individualumą, parodo skirtingas tos pačios situacijos traktuotes, skirtingus elgsenos būdus, moralinius kodus. Būtent ribinė situacija atskleidžia ryškius, savitus veikėjų charakterius. Tai neišvengiamai skaldo, sukrečia – individualumas lemia ir nesutapimus, nesutarimus, nesupratimą. Sielos nuosėdos bei drumzlės galbūt dar ilgai gulėtų nejudinamos dugne, tačiau jas į paviršių iškėlė lemtingas įvykis. Ph. Claudelis apčiuopia labai tiksliai – būtent ribiniai įvykiai parodo tikruosius mūsų veidus, tikslus, prieigas prie galimų situacijos sprendimų.

Už savojo individualumo, požiūrio, nesutampančio su kitų salos gyventojų, reiškimą bene skaudžiausiai nubaudžiamas tiesos ieškotojas Mokytojas. Kiek naivus šaržuotas personažas sumalamas bendruomenės gėriui atnašaujančių girnų. Toks virsmas – iš teisuolio į menamą nusikaltėlį – parodo, kokia labili yra ši riba, ir byloja apie veikėjų savastyse tvyrančią nemeilę, išdavystę, tamsą. Ši detalė primena ir apie atpirkimo ožio konstruktą, ir apie biblinį avinėlio aukojimą. Pastarasis motyvas modifikuojamas, nes aukos reikalauja ne Jahvė, o godus

Chaoso ir Nemeilės pranašas Judas, kurio personifikacija romane galima vadinti Komisarą: „Komisaras jautė silpnybę Judui. Štai kaip ilgai jis yra nekenčiamas. Komisaras būtų norėjęs būti taip ilgai nekenčiamas kaip Judas. Meilė galiausiai anksčiau ar vėliau išblėsta. O neapykanta – ne. Ji gyvuoja, kartais net suveši, nuolat save kurstydama. Ji – giluminis žmonių giminės variklis. Galų gale Judo trium­fas pranoks Kristaus triumfą, virstantį į dulkes stačiai akyse. Meilės tarp žmonių įrodymų stinga, o išdavysčių ir blogio apraiškų vis gausėja“ (p. 105–106).

 

Lina Buividavičiūtė. Tamsieji amžiai
Philippe Claudel. „Šuns archipelagas“. Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. Dailininkas Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2020.

 

Chaoso pragarmei ir Keršto dievui paaukojama juoda avis, trukdžiusi baltųjų bandai sėkmingai funkcionuoti toliau. Šis aukojimo aktas grįstas nežinios baime – pasielgti teisingai reikštų prarasti turimą patogų, nugludintą gyvenimą ir įprastas pozicijas jame. Knygos veikėjai, atrodo, tik pabaigoje supranta, kad bet koks pasirinkimas atneš neišvengiamas pasekmes, kad status quo bent moralinėje plotmėje jau nebegalimas.

„Šuns archipelagas“ – knyga, nenusileidžianti ankstesniems Ph. Claudelio romanams. Kūrinys sukelia daugybę minčių apie bendruomeninio gyvenimo sąlygas ir taisykles, apie auką ir budelį, apie sudėtingiausiose situa­cijose priimamų sprendimų komplikuotumą, apie skirtį tarp gėrio vienam individui ir visai bendruomenei ir apie tamsą, kuri veši daug gausiau nei šviesa. „Šuns archipelago“ alegoriškumas ir egzistencinis matmuo priminė A. Camus „Marą“, jame vaizduojamą Orano miestelį. Nes „kiekvienas nešiojasi savy marą, nes niekas, taip, niekas pasauly neturi imuniteto nuo maro“.

 

Belinda Bauer. „Kirtis“

 

„Kirtis“ – aštuntoji britės Belindos Bauer knyga, įtraukta į „Man Booker“ ilgąjį sąrašą. Kaip ir „Šuns archipelage“, romane vaizduojamas nusikaltimas, neišvengiamai pakeičiantis vienos mikrobendruomenės – šeimos – gyvenimą. Kelyje sugedus automobiliui, trijų vaikų mama Eilina Brait eina iškviesti pagalbos. Vienuolikmetis Džekas paliekamas prižiūrėti mažesniųjų sesučių, tačiau mama taip ir negrįžta... Įvykdytas šiurpus nusikaltimas tampa ribine situacija, po kurios niekas nebebus taip pat.

Šioks toks nuotolis – kelerių metų distancija – leidžia geriau suvokti trauminės patirties įtaką veikėjų gyvenimui: namai kupini įvykį nušvietusių laikraščių stirtų, tėvas nesugeba susidoroti su žmonos netektimi ir pradingsta, o Džekas ir toliau jaučiasi atsakingas už susiklosčiusią situaciją bei savo sesutes. Jis tampa vagimi – grobia iš atostogauti išvykusių šeimų namų, kad galėtų pasirūpinti likusiais šeimos nariais. Pastangos suklijuoti šeimą, visiems išlikti drauge – vienas jautriausių romano momentų, keliantis klausimus apie suaugusiųjų atsakomybę, vaikus, priverstus suaugti per vieną nelaimės akimirką, ir emocinę apleistį. O Džeko pasirinktas gyvenimo būdas moralės dilemą nušviečia ne tik juodai ir baltai.

 

Lina Buividavičiūtė. Tamsieji amžiai
Belinda Bauer. „Kirtis“. Iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. . – V.: „Baltos lankos“, 2020.

 

Kita pasakojimo linija vaizduoja jauną šeimą – besilaukiančią Kateriną Vail ir jos partnerį Adamą. Laimingos poros gyvenimas neišvengiamai pasikeičia Džekui įsibrovus į jų namus ir radus ten peilį. Jis įsitikinęs, kad būtent šiuo peiliu nužudyta jo motina. Šiurpi nuojauta – vienas kertinių knygos naratyvą mistifikuojančių elementų, bylojantis apie galimus nusikaltimo scenarijus ir intuicijos galią. Į veikėjų pasaulius įsismelkusi abejonė bangų raibuliais išvagoja visą gyvenimo pasirinkimų ir sprendimų jūrą. Džekas apsėstas teisingumo troškimo, kuris išlaisvintų į netekties spąstus patekusią jo sielą. Atsakymas – knygos pabaigoje, tačiau ne mažiau svarbi kelionė link jo, atskleidžianti naujus veikėjų charakterių atspalvius.

Įdomus personažas – vyriausiasis inspektorius Džonas Marvelas. Būdo bruožai, ciniškumas primena „Šuns archipelago“ Komisarą. Gyvenimo vėtytas ir mėtytas, dėl susiklosčiusių aplinkybių ištremtas į užkampį, Marvelas yra užgrūdintas aplink tvyrančio blogio, privertusio jo širdį sudiržti. Detektyvas atsigauna tik pakvipus galima žmogžudyste, kurios motyvai ima smarkiau varinėti kraują. Ph. Claudelio romane kaltųjų paieškos apsiriboja atpirkimo ožio radimu ir dėl to įvykusia tragedija, o B. Bauer „Kirtyje“ antrinis nusikaltimas (plėšimai) padeda išaiškinti pirminį nusikaltimą (žmogžudystę).

Tik vienas vienintelis kirtis, tik viena pagunda, vienas vidinio žvėries išleidimas į laisvę – ir aibė suluošintų, sulaužytų gyvenimų, kurių taip paprastai nesuklijuosi.

Nepaisant standartinės Ph. Claudelio ir B. Bauer romanų pradžios, tolesni motyvai, žanrų persidengimas – detektyvinis elementas atskiedžiamas egzistencinėmis prasmėmis ir plačia veikėjų vidinio pasaulio panorama – bei originalūs pagrindiniai personažai daro abu kūrinius vienus savičiausių iš pastartuoju metu skaitytų. Dėl koncentruotumo, didesnio alegoriškumo ir plunksnos meist­rystės simpatijas atiduočiau Ph. Claudeliui, bet B. Bauer romanas taip pat vertas skaitytojo dėmesio.