Jackas Gilbertas (1925–2012) – Pitsberge gimęs amerikiečių poetas, vėliau gyvenęs atokiose Graikijos salose ir Italijoje. Nors priklausė bytnikų kartai, kaip bytnikas nerašė, save vadino rimtuoju romantiku. Jo eilėraščiai sodrūs, kiekviename jų pasakojama vis kita istorija. Taip eilėraščiai tampa siužetiški, iš dalies naratyvūs, tačiau jų naratyvas lakoniškas: J. Gilbertas eilėraščius dėlioja trumpais vaizdiniais, nedaugžodžiauja, metaforizuoja. 

Knygą „Didžiosios ugnys“ J. Gilbertas rašė po žmonos Mičiko mirties. Jis santūriai apmąsto ilgesį, liūdesį. Prisimindamas žmoną nekalba apie ją tiesiogiai, dažniausiai ji yra šalia kalbančiojo, stebi. Jis prisimena daug istorijų ir situacijų, kurias sieja su Mičiko, apie ją primena aplinka: „Mičiko / sakė: „Rožės, kurias dovanojai, neleido užmigti – / jų žiedlapiai taip garsiai krito.“ (52 p.) Prisimindamas ją poetas taikliai perteikia sielvartą paprastais vaizdiniais, vengia puošnumo. 

 

Jack Gilbert, „Didžiosios ugnys“, iš anglų kalbos vertė Marius Burokas, Dominykas Norkūnas, Vilnius: „Baziliskas“, 2025

 

Kalbantysis dažnai tik aptaria, nepateikia jokio vertinimo. Net minėdamas netektis, skausmą, praradimus, jis tiesiog nupasakoja istoriją, dirbtinai nekuria išvadų. Eilėraščių pabaigose dažnai palieka paslaptį, neaiškumą: „Visi ūkininkai saloje slepia / savo avilius aukštikalnėj [...] Kai numiršta ar nebepajėgia / užlipti, apleisti koriai metai / iš metų sunksta nuo medaus. / Ir jų saldybė vis daugiau ir daugiau / prisigeria tyrlaukių skonio.“ (58 p.) J. Gilbertas pasitiki skaitytoju, tiki, kad jis atrakins, užčiuops ploną briauną, kuri eilėraštyje ir yra pati svarbiausia, kuri tarsi gaubia eilėraštį ir suteikia jam galimybę išryškėti, atsiskleisti. 

Eilėse persikloja krikščioniški motyvai, žaismė. Eilėraštyje „Blogyn“ žuvis plaunantis vyras galvoja, kad tai daro mechaniškai. Į jo mintis įsiterpęs Viešpats pareiškia, kad šis nieko neišmano, tvirtina statąs miestus, kur viskas skirta žmonėms, o vyras pats kaltas, kad pasirenka gyventi nesąmoningai. Vyras toliau kepa žuvį, nesiginčija su Viešpačiu: „Vyras nuplauna kraują ir išdėlioja žuvį didelėje lėkštėje. Suberia svogūnus į karštą alyvuogių aliejų, įmeta pipirų.“ (7 p.) Pašnekesys vyksta natūraliai, lyg paprasčiausias pokalbis kasdienybėje. Viešpačiui pasakius, kad vyras užsispyręs, šis nesutinka, bet apsvarstęs pripažįsta, jog yra nepasotinamas. 

Eilėraštis liudija, kad intensyviausias vidinis gyvenimas dažnai vyksta kasdienybėje, darant įprastus dalykus, kad ir paprasčiausiai kepant žuvį. Žuvies kepimas vaizduoja ir krikščioniško simbolio žlugimą, ir kartu jį apžaidžia kitaip, nes kalbantysis kepa žuvį ir tikriausiai ja su kažkuo dalinsis. Nors jo besotystė galimai liudija siekį nesidalinti su niekuo, kalbantysis apmąsto Viešpaties žodžius. 

Kituose eilėraščiuose Dievas lyg tarp kitko įsiterpia į bendrą kontekstą: „Galiausiai Dievas supranta, kad esama / skirtumo tarp tavęs, sėdinčio proskynoj, / sumišusio mėnesienoje, ir tavęs, sėdinčio / tuščioje sodyboje prie žibalinės.“ (43 p.) Taip perteikiamas sudėtingas asmens santykis ne tik su Dievu, bet ir su kitais, su pačiu savimi. 

Gilbertiška ironija dažniausiai atsiskleidžia, kai perteikiami akivaizdūs faktai ir situacijos, kurios dažnai lieka už kadro ir yra tarsi savaime suprantamos, bet paprastai neapgalvojamos. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Įsimylėjėliai“ dvi valytojos stebi vyruką: grįžęs iš vakarėlio, „kur netrūko nemokamo alaus“, jis „laksto iš pastato į pastatą, ieškodamas tualeto“ (10 p.). Jos nustemba, kad jis taip įsimylėjęs architektūrą. Netikėtumas ir ironija, laiku pabaigtas eilėraštis kuria stiprų ir paveikų vaizdą. Ironiją kuria ne tik nežinojimas, bet ir primetama nuomonė, žemiškumas, taurių idėjų nuvainikavimas. Kituose eilėraščiuose subjektas, liekantis tarsi už kadro, kritikuoja galvojimą apie kitus, įsivaizdavimą, kuris dažniausiai tampa iliuzija, yra sukuriamas, primetamas. Eilėraščiai stengiasi paneigti visuomenės normas, sukritikuoti, suabejoti dėl to, kaip yra. Tokia ironija šiek tiek primena Richardo Brautigano trumpų eilėraščių žaidybiškumą, šmaikštumą, nors dažniausiai J. Gilberto ironija slypi giliau, ją reikia atrakinti. 

 Vaizduodamas Pitsbergą kalbantysis rašo apie jį kaip apie prarastąjį rojų, į kurį niekada nebegrįš, esą jis iš esmės pakeitė jo pasaulio stebėseną, mąstymą, išmokė džiaugtis paprastais dalykais, paslaptimis, tačiau išmokė ir liūdėti: „Visa sugriebiantis srautas, galingai įsiurbianti, įsišaknijusi malonė. / Miestas iš mūro ir nuvargusio medžio. Bizonas ir didžioji dvasia. / Pirmykštis Pitsbergas. Žiema, mėnesis po mėnesio bylojanti / apie mirtį.“ (22 p.) Jis bando „Amerikos plieno mieste“ įžiūrėti ką nors teigiamo, prisiminti šviesiai. Prarastasis rojus veikia ne vietos, o laiko požiūriu. Poe­tui svarbiausia vaikystė, ryškios ir reikšmingos akimirkos, o ne konkrečios miesto vietos, – laikas, kurio nebėra, bet kuris grįžta per atmintį. 

J. Gilbertas puikiai kuria konkrečiais vaizdiniais, tačiau abstrakcijos kai kuriuos eilėraščius paklaidina. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Sonatina“ veikia dvasios, kurios „per tvorą kaišiodavo / ilgas ir plonas vyteles, stengėsi paliesti / baltumą, supantį miegančių vyrų širdis“ (70 p.). Dvasių abstrakcijos ir vaizdiniai kuria mistinę, sunkiai nusakomą atmosferą. Vis dėlto abstrakcijos, kalbėjimas aukštomis materijomis nesuteikia eilėraščiams krypties, nelieka stiprios pabaigos. Kartu dingsta ir žaismingumas, kuris tampa ne vieno eilėraščio pagrindu. 

Nepaisant vieno kito pernelyg abstraktaus eilėraščio, nesinori išskirti stipresnių ar silpnesnių. Daugelis jų įdomūs, paveikūs, sodrūs. Ir svarbiausia – skirtingi, tad perskaitęs vieną nežinai, ko tikėtis kitame.