Naujausiame prancūzo tekste atpažįstame tą patį Michelį Houellebecqą – politišką, vulgarų, susirūpinusį tariamu Vakarų moraliniu saulėlydžiu, pašiepiantį hedonizmą, nihilizmą ir kartu tuo besimėgaujantį. Kaip daugelyje kitų jo romanų, turinio plotmėje susipina politinės intrigos, ezoterinė dievoieška, suprekintas seksas, o visa tai susieja beprasmybės nuojauta, egzistencinė nata. Asmeninę netektį surišdamas su pasakojime iš lėto prarandama žmonijos viltimi, autorius sykiu aprašo ir atskiro žmogaus kelionę į nebūtį, ir visos civilizacijos numanomą išnykimą.

Šiame romane, kaip ir ankstesniuose, rašytojas retsykiais parodo aštrų protą pažerdamas netikėtų literatūrinių asociacijų ir filosofinių pastebėjimų: tai jaudina. Vis dėlto šįkart siužetas dažnai tampa melodramiškas, užrašymas kartkartėm akivaizdžiai atsainus, ir tai glumina.

Michel Houellebecq, „Sunaikinti“, iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė, dailininkas Jurgis Griškevičius, V.: „Kitos knygos“, 2025

 

Romano, Prancūzijoje pasirodžiusio 2022 m., veiksmas plėtojamas artimoje ateityje, 2027 metais. Atrodo, kad autoriui laiko stumtelėjimas padėjo laisviau elgtis su tikrovėje patikrinamais faktais, nors ir tai neapsaugojo nuo abejotinos logikos pasirinkimų. Pagrindinis veikėjas Polis Rezonas panašus į ankstesnių autoriaus romanų vyrus, tik šį kartą labiau susitvardęs, simpatiškesnis, padoresnis. Jis dirba politinio pasitikėjimo tarnautoju vienam įtakingiausių Prancūzijos politikų, ekonomikos ministrui Briuno. Šalia jųdviejų pasakojime svarbūs artimiausi Polio šeimos nariai: žmona, tėvas, sesuo, brolis.

Nors pagrindinių veikėjų apimtis kompaktiška, pasakojime jie dažnai išsibarstę lyg silpnoje šachmatų pozicijoje, kai figūros nesąveikauja tarpusavyje. Iki pusės knygos kartais atrodo, kad autorius tarytum vaizduoja įvykius iš kelių perspektyvų, vis dėlto vėliau supranti, kad tai yra neišlaikyto fokusavimo problema: Polis akivaizdžiai lieka vyraujantis, tik kartkartėmis siužetas išsišakoja susitelkdamas vien prie kurio nors kito veikėjo reikalų. Neaišku, kodėl to reikėjo. Nuo pasakojimo vidurio fokusavimo nenuoseklumo nelieka, viskas daugmaž plėtojama Polio akimis.

Viena bėda – ne bėda, romano kompozicija eižėja per kitas vietas. Iš pradžių daugiausia vaizduojama Polio tėvo liga ir slauga, vaikų rūpestis dėl jo. Epizodai aprašyti šaltai, smulkmeniškai ir nykiai. Atsainumo įspūdį sudaro ir savotiška sintaksinė struktūra, kai į vieną sakinį sukabinami du trys tarytum skirtingi reikšmės vienetai, tarsi reikalaujantys paaiškinimo atskiru sakiniu, pavyzdžiui: „Jis pats buvo apsvaigęs, jis neįsivaizdavo, kad galima to išvengti, ir Briuno atveju, kaip ir daugybės žmonių, bent jau vyriškos giminės, moterys istoriškai kitokios, nors tai jau gana greitai keičiasi, prezidentas buvo teisus, nusiminęs pagalvojo Polis.“ (P. 339.)

Kai kurie siužetiniai sprendimai, paremti tikrovėje vargiai įmanomu sutapimu, artimi Lotynų Amerikos melodramų kanonui: nustebina, bet neįtikina. Pasakojime aprašoma keliolika Polio sapnų, kurie nesusiję su siužetu, neprideda jokios reikšmės. Primena debiutantų prozos bandymus, kai iš sapnų bandoma konstruoti pasakojimą ir dažnai ne kažin kas išeina. Autorius sukelia didelį lūkestį kurdamas politinę intrigą – aprašydamas prezidento rinkimų peripetijas, konstruodamas kibernetinių išpuolių paslaptį, tačiau niekur nenuveda, paprasčiausia pameta siužetines gijas nesurištas.

Pati politinė pasaulėkūra ambicinga, intriguojanti. Rezgamas platus geopolitinis sąmokslas, už kurio veikėjai įtaria stovint religines sektas (ezoterikos komponentą M. Houellebecqas pritaiko beveik visuose savo kūriniuose). Įvardijamos konkrečios vietos ir tikri asmenys, pavyzdžiui, sunaikinama danų įmonė „Croys International“ – iš tikrųjų egzistuojantis juridinis subjektas. Tikrovės ir fikcijos sąšauka būdinga M. Houellebecqo kūrybiniam kapitalui: juk radikalai surengė išpuolį prieš „Charlie Hebdo“ redakciją tą pačią dieną, kai pasirodė „Pasidavimas“, rašytojo knyga apie musulmonų įsitvirtinimą Prancūzijoje. Ko gero, autoriui šįkart todėl ir prisireikė vaizduoti netolimą ateitį, kad galėtų laisvai elgtis su tikrovėje patikrinamais faktais (minėta įmonė realybėje toliau sėkmingai veikia). Kita vertus, kai sulauksime 2027 m. vasaros – romane vaizduojamo laiko – ir danų įmonė dirbs kaip dirbusi, tokios pasakojimo detalės jau prieštaraus tikrovės logikai. Kitaip tariant, „Sunaikinti“ tarsi turi galiojimo laiką. Tikrovės neatitinka ir kai kurie kiti teksto elementai, tarkime, neįvardinto Rusijos prezidento dalyvavimas gedulo ceremonijoje su kitais pasaulio lyderiais. Abejotina, ar 2027 m. Rusijos prezidento tarptautinė izoliacija liausis (originalo kalba romanas pasirodė 2022 m. sausį, kai Vladimiras Putinas dar buvo daugmaž visavertis tarptautinės arenos dalyvis).

Pastebėjau ir kitų reprezentacijos problemų. Man ir anksčiau kildavo įtarimų, kad savo veikėjų erotines scenas rašytojas kuria įkvėptas ne patirties, o internetinės pornografijos, – šiame romane įspūdis tik pasitvirtino. Vienoje vietoje pasakotojas pamini, kad veikėjai mylėjosi pornografiškai. Tiksliau, dulkinosi, nes jo veikėjams seksas yra bejausmis fiziologinis aktas, todėl vartojamas atitinkamas žodis. Ką tai reiškia? Manau, čia paprasčiausiai apverstos sąvokos: internetinėje pornografijoje galima ieškoti meilės apraiškų (nesu tikras, ar vaisingai), o romanisto meilėje surasi tik pornografijos. Tai yra reprezentacijos reprezentacija: tai, kas netikra, suvaidinta (pornografija), autorius bando atvaizduoti, lyg būtų tikra, gyvenimiška. Kalbu apie tai ne kaip apie moralinę, o vien kaip vaizdavimo problemą. Tarkime, apibūdinant Nemuno vingį galima sakyti, kad upė daro alkūnę, tačiau asmeniui pasakyti, kad jo alkūnė – tai Nemuno vingis, yra gana nenatūralu (nors, sutikime, poetiška). Atitinkamai nenatūralus, suklastotas regisi M. Houellebecqo seksualinės meilės vaizdavimas.

 Nepaisant pasakojimo spragų, iškentėjus nykius tėvo slaugos ir sapnų aprašymus kaip pragiedruliai sutviska rašytojo stiprybės – paradoksalūs, provokuojami apibendrinimai: „Dievas išties labai prastai komunikuoja, toks megėjiškumo lygis nebūtų priimtinas rimtame darbe“ (p. 107); analogijų vaizdingumas: „augalų pasaulyje įtampa ne tokia dramatiška kaip elnių kovos ar šlapių marškinėlių konkursai“ (p. 145); įdomūs antropologiniai, psichologiniai, filosofiniai pamąstymai: „Poros gyvenimas yra ypatingas, kitoms poroms neperduodama patirtis, kur neįsikiši ir nekomentuosi, pakankamai atskirtas nuo išorinio pasaulio, kitoks nei gyvenimas apskritai ar socialinis gyvenimas, būdingas daugeliui žinduolių, net nesuvokiamas palikuonims, kurių pora galėjo susilaukti, žodžiu, tai visai kitokio pobūdžio patirtis, tiksliau, net ne patirtis, tai pastanga.“ (P. 225.)

Artėdamas prie pamatinės kūrinio temos – žmogaus ir civilizacijos senatvės sugretinimo, autorius įtikinamai ir jautriai demaskuoja pažangiose visuomenėse nuvertinamą brandų amžių: „Mūsų didvyriški ir kilnūs poelgiai, visa, ką mums pavyko įgyvendinti, mūsų pasiekimai, mūsų darbai, visa tai kitiems žmonėms nieko nereiškia, ir labai greitai ima nebereikšti nieko ir mums patiems.“ (P. 293.) Ne pirmą kartą savo romanuose M. Houellebecqas originaliai (ir kartu ciniškai) atkreipia dėmesį į tėvų ir vaikų santykių prieštaringumą, neva tėvams vaikus besąlygiškai mylint, pačių „vaikų meilė tėvams tiesiog prieštarauja gamtai“, be to, „vaikas nepakenčia, kad tėvai turėtų seksualinį gyvenimą, ypač tarpusavyje, jis logiškai mano, kad kai jis gimė, tas seksualinis gyvenimas prarado bet kokią prasmę ir tėra bjauri senių yda. Freudas aiškino ne visai taip, bet šiaip ar taip Freudas nelabai ką ir suprato“ (p. 417). Savo minties aštrumu, pasažo ryškumu autorius vis dar pakutena nervą.

Paskutinis M. Houellebecqo romanas „Sunaikinti“ atrodo lyg pritaikytas kategorijai „kam per šem“: gal nykūs slaugos aprašymai vyresniam skaitytojui paprasčiausiai pasirodys praktiški? Kad ir ne itin pavykęs, tai prasmingas garsaus rašytojo atsisveikinimas. Vis dėlto iš jo kūrybinio palikimo norėsis atsiminti ir galbūt darkart atsiversti kitus tekstus, išpildytus bemaž nepriekaištingai, užrašytus darniais naratyvais: tai „Salos galimybė“ („Tyto alba“, 2007), „Pasidavimas“ („Kitos knygos“, 2015), „Seratoninas“ („Kitos knygos“, 2020).