Dovydo Pancerovo antrąjį romaną „Pragaro vartai“ nuo debiutinio „Medžiojant tėvą“ skiria daugiau kaip ketveri metai, tačiau išpildymo kokybės požiūriu jie priklauso skirtingiems autoriaus brandos amžiams. Dirbtinius dialogus, grafomaniškus polinkius ir nesuvaldytą egzaltaciją, kuri vargino skaitant pirmąjį romaną, „Pragaro vartuose“ pakeitė subtilūs dialogai, išdirbtas vaizdingumas ir šaunus pasakojimo intensyvumas. Atkreipiu dėmesį, kad, rodos, karštligiškai užrašytas D. Pancerovo kūrinys kalbos raiška ir vaizdingumu pranoksta kitus Lietuvoje neseniai pasirodžiusius žanriškai artimus tekstus: mėgėjišką Bernardo Gailiaus romaną „Agentė“ („Aukso žuvys“, 2024), galingą, bet nesuvaldytą Manto Adomėno „Moneta & Labirintas“ („Baltos lankos“, 2023), silpną (sakyčiau, visišką mėšlą) Liudo Mažylio romaną „99 šimtosios“ („Alma littera“, 2018). Be to, D. Pancerovo tekstas įdomus ne vien žanrinės literatūros kategorijoje.

Dovydas Pancerovas. „Pragaro vartai“, dizainerė Jurga Želvytė, V.: „Alma littera“, 2025

 

Tai psichologinis trileris, atskirtas į dvi dalis – psichologinę ir trilerinę. Vienoje vaizduojamas pasakotojo, pašaukimu nusivylusio žurnalisto, nuosmukis praradus šeimą ir darbą, jo egzistencinė neviltis ir fizinė savinaika. Kitoje dalyje jis su savo motina (sic!) dalyvauja slaptoje operacijoje priešiškoje Rusijoje, kurią siaubia pilietinis karas. Tekste grafiškai (pablukintu šriftu ir atitraukus nuo krašto) išskirti pasakotojo vidiniai monologai, tokie fragmentai, kurie pateikiami pasakotojui pavartojus psichotropinių medžiagų – parūkius marihuanos. Kai kurie iš šių epizodų stilistiškai skiriasi nuo „blaiviojo“ pasakojimo, bet nebūtinai: pirminis narkotinio pasakojimo režimo požymis vis dėlto yra būtent kitoks šriftas. Pablukintuose epizoduose taip pat atvaizduojami pasakotojo obsesiškai žaidžiamo karinio žaidimo siužetai arba tikri kariniai veiksmai.

Atskirai paminėčiau protagonisto santykius su savo vaikais. Šis ryšys pateikiamas jautriai ir niuansuotai – nedažnai tėvystės sunkumai lietuvių literatūroje vaizduojami taip atvirai ir nesimaivant. Romano paratekstas – dedikacija Giedrei (toks yra autoriaus sutuoktinės vardas) – nurodo, kad dalis pasakojimo apie šeimą gali būti asmeniška, autofikcinė.

„Pragaro vartuose“ veiksmas veja veiksmą – „įtemp­to veiksmo siužetas“, kaip įprastai sakoma klišėje, yra romano naratyvo pagrindas (šeiminių ir darbinių santykių linija fiziškai užima apie trečdalį teksto). Veiksmas stabdomas tik kartą, tačiau ilgam, grąžinant pasakojimą į netolimą praeitį ir atskleidžiant, kaip pasakotojas nemėgo savo žurnalistinio darbo ir nesusidorojo su atsakomybėmis šeimoje. Vis dėlto tokia analepsė grąžinti pasakojimą prie kelių savaičių senumo įvykių atrodo dirbtinė, neorganiška. Ko gero, nuosekli laiko linija sutraukyta rinkodaros sumetimais, kad istorija neprasidėtų psichologiniais rūpesčiais ir nesukeltų skaitytojui atitinkamų lūkesčių. Todėl, užuot pradėjęs nuo chronologinės istorijos pradžios, autorius išsyk pradeda nuo siužetinės įtampos.

N. B. Kadangi šiame tekste recenzuojamas trileris, kiek­viena paskesnė pastraipa išduos šiek tiek siužeto, todėl privalau įspėti: priekyje – turinio „spoileriai“.

Itin intensyviu krūviu autorius perteikia pasakotojo patirtus „nuotykius“ su narkotikų prekeiviu ir policija Lietuvoje, dramatiškus susidūrimus su kariškiais Rusijoje. Pažymėtina, kad veiksmo scenose aplinkos aprašymai ne slopina įvykius, o padeda juos plėtoti: veikėjai turi įveikti įvairias gamtines kliūtis, o visą topografiją autorius atskleidžia ypač kruopščiai ir pagrįstai. Pavyzdžiui, vienoje pastraipoje (p. 170), vaizduojančioje veikėjus išsilaipinant priešiškos valstybės krante, įvardijami erdvės objektai ir reiškiniai: gaisras, žemė, upė, durpynas, krūmai, kanalas, šlaitas, rasota kranto žolė, pelkmiškis, beržai, rytmečio šviesa, šalta drėgmė, vešlūs durpojai, pažemės šaknys, lyguma, sunykusios provėžos, išdeginta laukymė, juoda negyva žemė, tvirta pieva, šalpusniai. Objektai ir reiškiniai glaudžiai susieti su veikėjų judesiais, todėl gamtos aprašymai tokie įdomūs, gyvi.

Vietos ir veiksmo aprašymai keliapakopę kulminaciją pasiekia veikėjams pradėjus įgyvendinti nutylėtą tikslą pilietinio karo siaubiamoje priešiškoje valstybėje, Kaliningrado srityje, į kurią protagonistas su motina persikelia slapčia. Jiedu yra vienas nuo kito nutolę, ištisai pykstasi, o mirtinai pavojinga žvalgybinė operacija taps jiems galimybe vėl suartėti (tokia, beje, yra pamatinė pasakojimo idėja – pasistengti vėl sugrįžti prie artimo žmogaus).

Pasakotojo konfliktai dažniausiai yra vidiniai, egzistencinio pobūdžio. Galiausiai ir fizinė aplinka, ir veiksmas joje praranda tikroviškumo pobūdį. Nei pati lietuvių žvalgybinė operacija, nei rusų sulaikymo procedūros neturi jokio apčiuopiamo konkretumo, todėl visas pasakojimas laikytinas protagonisto vidine kelione. Ir ne kur kitur, o savęspi.

Įgyvendindami Lietuvos kontržvalgybos užduotį sūnus su motina elgiasi ne pagal instruktažą ir ne tik nuklysta nuo kelio, bet net kurį laiką apsistoję pas geranorišką rusą atsiskyrėlį ima tarsi atostogauti (lankosi pirtyje, vaišinasi konjaku, maudosi upėje). Priedanga žlunga – kiekvienas sutiktasis atpažįsta, kad jiedu svetimšaliai, inostrancai. Veikėjų neatsakingumas atitinkamai tik didina įtampą. Neįvardytoji žvalgybinė užduotis nuo pirmų žingsnių tampa absurdišku farsu.

Pirmą sykį išvengę kariškių dėmesio, per antrą patikrinimą du neprofesionalūs žvalgai vis dėlto įkliūva. Veikėjo ruso žodžiais pagaliau nurodomas romano dalies tikslas pagal rusišką programą – kelionė į vadinamąją Pilį, kaip vėliau paaiškėja, sukarintą griežto režimo kalėjimą.

„– Reikės vežti į Pilį, – pasakė.

– Ar kas ne taip, draugas viršininke? – sukluso Vadimas.

– Patikrinimas reikalingas, va kas ne taip.

– Taigi galima čia vietoj patikrint, – prabilo vienas kareivis, skustagalvis ilgšis itin vešliais antakiais.

– Ryšio nėra, kaip tu patikrinsi, – atsakė viršininkas.

– O kaip štabas? – paklausė ilgšis.

– Paimsi diedo mašiną ir nuvažiuosi, neverk čia.“ (P. 198.)

Nuo šitos vietos prasideda įtempto veiksmo groteskas – sulaikytųjų transportavimas nuo štabo į štabą, vaikymas nuo įsakymo prie įsakymo kariaujančiame krašte. Dauguma vėlesnių įvykių panašūs į pirmąjį sulaikymą, tik skiriasi statistai kareiviai ir jų sprendimų taktika. Antpečiuotieji nesuvokia savo pareigos prasmės ir tik siuntinėja motiną su sūnumi į kitas rankas su aukštesniais kariniais laipsniais.

Šios romano atkarpos veikėjai turi tokį patį tikslą kaip Franzo Kafkos romano „Pilis“ veikėjas K. – patekti ten, kur reikia. Ir F. Kafkos, ir D. Pancerovo veikėjams nesiseka įgyvendinti tokios tarytum paprastos užduoties. Tiek „Pilyje“, tiek „Pragaro vartuose“ veikėjų veiksmus ir valią sutriuškina absurdiška, žiauri administracinių procesų ir prietarų tironija. Ko gero, autorius neturėjo tikslo sieti savo pasakojimo su F. Kafka, tačiau per raktinį architektūrinį orientyrą ir patį kūrinio pasaulėvaizdį tai padaro. Tikėtina, autorius savo grotesku tikėjosi perteikti rusiškos karinės (ne)tvarkos absurdą, tačiau sukėlė ir šalutinį kafkišką poveikį. Čia pati Rusija yra kafkiška (juk, kai pagalvoji, akivaizdu!).

Rusiško-kafkiško pasaulio absurdą autorius perteikia gyva, energinga kalba. Prozos stilių lemia ne tik minėtieji tiršti aplinkos ir veiksmo scenų aprašymai, bet ir veikėjų šneka, kuri pritaikyta pagal kiekvieno būdą, tautinę ir socialinę priklausomybę. Pavyzdžiui, šitaip kalba Rusijos lietuvis, sutiktas kalėjime:

„Visos tos ruselių grožybės, taip sakant. Ryte ateina dežurnas ir klausia: a skaitei? Skaičiau, sakau. Nu ir ką galvoji, klausia. Gal ir tiesa parašyta, sakau, iš kur man žinot, kai čia uždarytas sėdžiu. Sako: o padėtum gimtą kraštą nuo lietuvių gint? Bez voprosov, vsegda gotov! Sako, tai gerai, mums kaip tik dabar tavęs reikia. Nu ir prasidėjo: papasakok apie draugus, papasakok, su kuo dirbi, su kuo geri, su kuo miegi, atsiprašant. Špion za rodinu.“ (P. 207.)

Kitas padorus senyvas Rusijos lietuvis kalba be rusicizmų, žemaičiuoja ir kaip tikras kaimietis nedaugžodžiauja:

„– Žaibuoja?

– Gal i žaibs.

– Bet negirdėt griaustinio.

– Gal negriaudė.

– Gal šaudo.

– Gal šauda.“ (P. 292.)

Nežinau, ar dar galioja kultūrinė klišė, kad lietuviai nemoka rašyti trilerių. Jeigu sakysime, kad „Pragaro vartai“ yra klasikinis trileris, D. Pancerovas jo žanrinius reikalavimus įgyvendino puikiai. Tačiau jeigu skaitytojai tikėsis vien trilerio, gaus daugiau – vaizdingą, netikėtą apmąstymą apie sutrikusį jauną vyrą, bandantį išlikti sudėtingais laikais ir pavojingomis aplinkybėmis.