Tarp internete anonsuojamų naujo „Zeit“ numerio straipsnių – ir rašytojo Martino Walserio esė-atsakymas į pretenzingą redakcijos klausimą rašytojo 95-mečio proga: „Kuo džiaugsitės po mirties?“ Reikės nusipirkti. Sekmadienio rytą geležinkelio stoty pakeliui į darbą, kai nieko iš nieko nesitiki, pamatai ant laiptų išsklidusius numesto laikraščio lapus. Pasilenki, dviem pirštais praskleidi viršutinį puslapį, jame – M. Walserio esė. Ačiū.

Vertėja

 

Norėčiau save matyti kitokį, negu esu, bet dėl to kitoks netapsiu. Minkštas, turtingas, abejingas. Kiekviena diena – eilėraštis, kurio per savo neatidumą neperskaitome. Istorija siautėja. Pianinas repetuoja. Mes kybome padžiauti vėjyje ir skimbčiojame, o mūsų rankos vis dar sudėtos maldai. Kad manęs nebejaudintų labiausiai pasaulį žeidžiantys dalykai. Dusliai skimbčioja agrastų uogos – vidurvasaris. O burnoje – vis Lessingas. Jisai sakė: „Jei Dievas jam galįs ką nors duoti, tai ne tiesą, o josios paieškas.“

Ženklinti, kasti, išnykti, jokios vilties nepuoselėti. Dar esant gyvam be meilės likti. Ir nenorėti nieko išsiaiškinti – toks mano idealas.

Jau temsta, darosi ankšta metuose. Nieko nebesigalvoja. Beveik viskas, kas darže galėjo įvykti, – įvyko. Pažvelk į debesis, ten visada gyvena dar nebūtas tekstas, turi jį surasti.

Sapnas.

 

aut. Stanislovas Žvirgždas

 

Moteris susilaukia vaikų su parištais kaklaraiščiais. Jie gimsta su kaklaraiščiais. Vieną akimirksnį esu laimingas, kad tai tik sapnas. Tą vaizdinį būtų galima panaudoti. Brėkštant dienai – vis dėlto ne.

Kur link turiu gręžtis, kad į akiratį pakliūtų tai, kas galėtų padėti? Visų ligšiolinių patirčių paneigimo laukiu. Išvadavimo laukiu.

Šen, deginantys glitėsiai, užliekite mano akis gaisru, nieko melagingo negali įvykti, nes nieko teisingo nevyksta. Negaliu palikti savęs, kol esu toks silpnas. Pralaimėtojas nepasotinamai užimtas pats savimi. Laimėtojas atsiduoda naujiems tikslams.

Darže manęs laukia mano draugas šalavijas, manoji draugė melisa. Kai pasiilgstu žmonių, turiu žolynus, o pašnekesį palaiko katė ir šuo.

Mes visi bijome vienas kito. O tuos, kurie nebijo, reikia išsiųsti į pasaulį baimės išmokti.

Kai prireikia melstis, eižėja sukepę mūsų liežuviai. Iš akių srūva purvas ir pelenai, mes esam nelaimių ugnikalniai.

Lauke aplink namą siaučia vėjas, jis nežino, kad mes mirę. Žemė sotinasi mūsų raštais, bet jų skaityti negali.

Nuovargis atjaučia mane, apdujęs atsiduodu likimo smūgiams, skausmo kupinas Žemės rutulys bailiai krenta per mano svaigulio žydrynę.

Galvoti apie savo mirtį nebeprisibaudžiu, bet mano mirtis galvoja apie mane.

Aš juk esu draugas šaknų, katės kailį nepaliaujamai glostau, su smulkiais jos kauleliais susitinku, bet vakare bežadis į tamsą žvelgiu. Tada griebiuosi gelbėtojo vyno.

Ach, kurti ir juoktis – tai viena, nebyliam į akmenį kąsti – tai tãva. Tava meistrystė, ji nebyli, tava šypsena mirtinai pavargusi ilsisi tavo burnoj.

(...)

Darže laukia mano draugas šalavijas, manoji draugė melisa, kai pasiilgstu žmonių, turiu save, pašnekesį palaiko katė ir šuo.

Gyvenimas visąlaik vienodai atitolęs nuo mirties, nėra jokio priartėjimo.

Mes esame keverzonė, o keverzotojo nepažįstame. Dauguma jį vadina Dievu.

Užsimaskuoti, pakeisti savyje kalbą, kad pats savęs nebesuprasčiau.

Kaip galėta anuomet šelmiauti pakrantėje užtik­rintumo, kurio nebuvo.

Maždaug galiu įsivaizduoti, kaip Hölderlinas praleido paskutiniuosius 40 savo gyvenimo metų.

Pavydas – aukščiausia nuostabos forma. Aš išsiliejau, paskui išdžiūvau, kažkas mane sušluostė. Gal tai buvo Dievas.

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Die Zeit“, 2022 07 21, Nr. 30

Martinas Walseris (g. 1927) – žinomas Vokietijos rašytojas, jo knygos išverstos į 30 kalbų. Lietuvių kalba išleistas romanas „Mylintis vyras“.