Leidykla „Slinktys“ aktyviai pildo Lietuvos vertimų lauką šiuolaikine užsienio poezija. 2021 m. pasirodė Sakartvelo poezijos antologija „Aidintys“ (sudarė ir vertė Greta Ambrazaitė), vasaros pabaigoje – prancūzų poezijos antologija „Šokantis mistralis“ (vertė Dainius Gintalas). Naujausias leidinys – vidurinės kartos latvių poeto Karlio Vėrdinio rinktinė „Vidaus tvarkos taisyklės“, kurią sudarė Audrius Musteikis. Kartu su juo eilėraščius vertė Erika Drungytė, Laimantas Jonušys, Artūras Valionis ir Arvydas Valionis. Negaliu vertinti, kaip rinktinę paveikė penkių skirtingų vertėjų darbas, tačiau galiu glaustai pristatyti pačią poeziją.

K. Vėrdinis vadinamas daugiabriaune asmenybe – poetas, vertėjas, literatūros kritikas, literatūrologas ir kultūrologas. Latvijoje jau senokai nebereikia įrodinėti, kad K. Vėrdinio poezija – aukštos meninės vertės. Jaučiu, neteks to daryti ir lietuvių kritikams bei skaitytojams. Daugiabriauniškumo terminą galima vartoti ir kalbant apie autoriaus eilėraščius, nes šis poetas iš tiesų įvairiapusis, įdomus. „Vidaus tvarkos taisyk­lių“ apimtis, kaip ir kitų „Slinkčių“ išleistų verstinių poezijos knygų, gana kukli (64 eilėraščiai), solidumo suteikia leidimas dviem kalbomis. Nepaisant kuklios apimties, sudarytojas A. Musteikis pasistengė, kad rinktinėje išryškėtų skirtingi autoriaus registrai.

 

Kārlis Vērdiņš. „Vidaus tvarkos taisyklės“. Dailininkas Rokas Gelažius. – V.: „Slinktys“, 2022.

 

Atrodo, K. Vėrdiniui sekasi kurti personažus ir rašyti iš lyrinio „aš“ perspektyvos, ironizuoti ir kalbėti atvirai, eilėraščiuose perteikti pilką rutiną, istorijos detales ar įdomius kultūros elementus, rašyti verlibru ir generuoti proziškus tekstus.

Rinktinėje nemažai nuorodų į suaugusiojo gyvenimą, ypač ryškinama darbo tematika. Ši tema siejama su metaforizuota realybe: „Šiąnakt prie visų prekysta­lių po angelą, / argi ne tiesa, / kiekvienas šypsos plačiau / nei darbo sutartyje reikalaujama“ (p. 11). Kartais pasirodantys pasakų pasaulio elementai taip pat paveikti kapitalistinės visuomenės dėsnių: „Net žiogas muzikantas, smuikelį pašiūrėn pakabinęs, įsidarbino reklamos agentūroj“ (p. 19). Pilkas urbanistinis betonas – naujo gyvenimo su elektros stulpais, alaus buteliais ir, žinoma, darbu pagrindas. Atrodo, pabėgti nuo ketvirčio amžiaus krizės neįmanoma: „Kiekvienas bučinys pavirs mažyte neužmirštuole apdergtoj salos pakrantėj, o aštuntą ryto užgiedos sirenų balsais. O tada mes eisim į darbą“ (p. 13). Kitame eilėraštyje lyrinis subjektas pripažįsta: „Nė nesiartina Laimė prie mano pašto dėžutės“ (p. 23). Todėl gal sumanymas grįžti gyventi pas mamą (p. 77) nėra toks jau blogas?

Rinktinėje galima įžvelgti suaugusiojo ir vaiko priešpriešą. Keliuose eilėraščiuose kalbama su vaiku arba iš vaiko perspektyvos. Eilėraštyje „Suaugusieji“ suaugėliai vaizduojami kaip lėkšti ir riboti („atėjome pas tavo tėvelius / pernakt pagerti ir paėsti, / ir nuobodžiausių reikalų aptarinėti, / ir šokti skambant senai kvailai muzikai“, p. 81), o prasižiojus vaikui pasipila stebuklai (p. 159). Tačiau neišvengiamas gyvenimo ciklas vaiką pavers tokiu pat lėkštu suaugusiuoju...

Idėjas apie suaugusiojo gyvenimą tęsia laiko tema. Laikui negailestingai bėgant, gyvenimas pradeda kelti apmaudą, bandymai patirti ką nors nauja priveda prie tų pačių rezultatų (p. 85), klausimai „kas nauja?“ ir „ar viskas po senovei?“ netenka prasmės (p. 149), o seksą keičia pokalbiai apie kultūrą (p. 105), kurie tikrai nėra vykęs pakaitalas... Taip, kultūra, menas, žinios vertinami ironiškai: „Regis, viską teisingai darau, o mano laimė, matai, slepiasi. // Regis, viską teisingai darau, atsakau viską teisingai – ir graikų mitologijos herojų, ir pasaulio šachmatų čempioną, ir Kazachstano piniginį vienetą“ (p. 23); prezidentė „Gal patarimo paprašys – ne veltui juk į mokyklą ėjau, visą gyvenimą dirbau dorai“ (p. 27). Komiški šv. Petro klausimai studentei eilėraštyje „Pasaka apie filologę Sintiją“ primena literatūros teorijos įvado egzaminą. Panašios mintys vyrauja eilėraščiuose „Knyga“ ir „Kitas“, čia veikėjais tampa Jeanas-Paulis Sartre’as ir Simone de Beauvoir, uždainuojantys latvišką dainą. Ironiškos pastabos, virtusios sarkazmu eilėraštyje „Gero apetito!“, atskleidžia žmogaus gyvenimo disonansą. Komiškus K. Vėrdinio eilėraščius įkvepia stebimi aplinkiniai ir absurdiškos situacijos: bliaunantys žmonės koncertuose (p. 57), pinigų prašymas prisidengiant meile (p. 65–69), nesėkminga kelionė iš provincijos į Paryžių (p. 61). Šie eilėraščiai nėra skirti pramogai, neretai jų potekstė liūdna.

Rinktinėje veikia daug personažų: Adomas Pankas, personažai iš ciklo „Tautiniai atsiminimai“, marsietis, filologė Sintija, į Paryžių keliavusi moteris ir kiti. Kalbėjimas per arba apie personažus dažnai sudaro tinkamas sąlygas ironijai ir humorui. K. Vėrdinio siužetams ir personažams tinka eilėraščio proza forma – tokių tekstų rinktinėje nemažai („Stebuklai“, „Pavasaris Uždauguvyje“, „Zentralfriedhof Münster“, „Katastrofa“ ir kiti).

Tame pačiame K. Vėrdinio eilėraštyje gali derėti ir neįtikėtinai elegantiška, meniška eilutė („Diletantė žiema piešia baltu ant balto – pakeles baltu aliejum, krūmus baltu akrilu, baltu guašu nutepa krentančias snaiges“), ir sausas, pilkas realizmas („Firma, išsinuomojusi rūsį, eina pas galerininką ir plūstasi – permirko jiems kartūno rietimai“, p. 89). Abu registrus autorius įvaldęs, geba juos vykusiai derinti. Meniškų eilučių padaugėja rašant apie meilę. Ji geriausiai atsiskleidžia, kai yra komplikuota ir neslepiama (eil. „Jūs“), nuoširdi („Todėl noriu, kad tu artėjančiais ratais suktumeis apie mane“, p. 31), sentimentaloka – iš ironijos nevengiančio poeto to nesitikėjau. „[J]ei šiąnakt bučiuotum mano delnus, / dzingsėtų pirštų kaulelių porcelianas“ (p. 9) – gal šiek tiek pretenzinga, bet gražu. Meilės istorijų subjektai užima skirtingas pozicijas, nors kartais ir atsiduoda vienas kito valiai: „Malonu susipažinti, esu moliūgas. Bet tavo rankos pavers mane šią naktį karieta. Ji nugabens tave į atvirą, dumbliną lauką, atidarys duris. Stebės, kaip smulkiais potėpiais lietus tau stengiasi pripiešti veidą“ (p. 15). Tačiau kartais santykis gali būti lygiavertis – taip nutinka sapniškose eilėraščio „Kareiviai“ metamorfozėse. Šiame tekste išryškėja ir homoerotinė linija, nesvetima poeto kūrybai – K. Vėrdinio eilėraštis „Šliužai“ („Kailgliemež“) įtrauktas į antologiją „100 kreivų eilėraščių“ („100 Queer Poems“). Tiesa, rinktinėje šio teksto nėra.

Tačiau yra istorinio pobūdžio eilėraščių. Dėl istorinių paralelių tarp Lietuvos ir Latvijos XX a. antroje pusėje, tokio tipo tekstai lietuvių skaitytojams nebus svetimi. Ypač tie, kuriuose vaizduojamas komunistinis laikas ir nepriklausomybės atgavimo periodas: „Užaugęs ideologiniame vakuume“ (p. 119); „Tavo brolis komunistas išmestas iš enciklopedijos, / tavo brolis tremtinys į ją pagaliau pateko“ (p. 143). Istoriniai virsmai narpliojami ir eilėraštyje „Latvijos tarybinių rašytojų sąjungos nario kandidato atsiminimai“. Yra ir tik latviams (arba tik gerai Latvijos istoriją išmanantiems) suprantamų nuorodų, pavyzdžiui, eilėraštyje „1991“ veikia Latvijos komunistas, nepriklausomybės priešininkas Alfredas Rubikas, „Breso valstiečiai“ pasirodo tekste „Rugiagėlės“.

K. Vėrdinio rinktinėje „Vidaus tvarkos taisyklės“ labiausiai žavi vykusi skirtingų elementų dermė, įvairiapusiškumas ir poetinė meistrystė – visos linijos susijungia į taisyklingą figūrą. Taigi verstinių poezijos knygų lentyną papildė itin vertinga talentingo poeto knyga. Jei reikėtų K. Vėrdinio kūrybą susieti su lietuvių poezijos lauku, tai latvio eilėraščiuose galima atpažinti Kęstučio Navako eleganciją, aštrų Gintaro Grajausko žvilgsnį ir Antano A. Jonyno meilės jausena.

Martynas Pumputis – literatūros kritikas.