Miglė Anušauskaitė. Ginklai, mikrobai, ląstelės, astrobiologai

Mokslo populiarinimo knygų būna įvairių. Vienos pristato tam tikros mokslo srities principus, naujoves, atradimus ir iš to išplaukiančias bendresnes išvadas. Kitos sukonstruotos kaip argumentas: autorius pradeda teiginiu, kurį vėliau pagrindžia tam tikrais atradimais. Aišku, yra ir dar kitokių knygų, bet tos, kurias aptarsiu šioje apžvalgoje, vientiso argumento principu mėgina aiškinti sudėtingesnius dalykus (visuomenė, biologinė įvairovė) per paprastesnius (geografija, fizikos dėsniai).

Jared Diamond. „Ginklai, mikrobai ir plienas. Visuomenių likimas“

Knygoje „Ginklai, mikrobai ir plienas“ autorius svarsto, kodėl vienų kraštų ir regionų gyventojai turi daugiau galios (karinės galios, išradimų, geresnę gyvenimo kokybę ir t. t.) ir gali užkariauti kitus kraštus, kurių gyventojai tokios galios neturi. Pirmiausia atmetama prielaida, kad skiriasi žmonės – neva vieni primityvesni už kitus, arba kažkur tiesiog gimė krūva lyderių ir išradėjų. Taip nebuvo, teigia J. Diamondas ir pateikia laaabai bendro pobūdžio priežasčių grandinę, kurią motyvuoja geografija. Vienuose žemynuose buvo daugiau domestikuojamų augalų ir gyvūnų, geresnis susisiekimas tarp skirtingų vietų ir tai tapo prielaida atsirasti Gamybiniam Ūkiui, o jis lėmė tankesnes visuomenes, darbo pasidalijimą (žmonės galėjo nesukti galvos, iš kur gauti maisto, ir leisti laiką kurdami ratą, raštą ir šaudančią lazdą) bei užkrečiamas ligas (galima susirgti užsikrėtus nuo gyvulių ir apkrėsti draugą!).

Užbėgdama už akių pastebėsiu: sąvoka „Gamybinis Ūkis“ kartojama taip dažnai, kad pradėjo erzinti, ypač pabaigoje. Pavyzdžiui, pasakojama apie kalbų šeimas Naujojoje Gvinėjoje, kas ir kaip kolonizavo Polineziją (beje, tie patys nuplaukė ir į Madagaskarą – mokėjo žmonės plaukioti). Nieko apie tai nežinau, skaitau iš įdomumo visa įsitempusi ant kėdės kraštelio, ir staiga – taigi Gamybinis Ūkis čia atsirado arba neatsirado dėl... Staiga pasijuntu kaip nuobodžioje paskaitoje, tarsi į baisiai įdomią istoriją būtų prikišta moralizuojančių pamokymų. Tačiau ši knyga yra argumentas, todėl autorius ir skiria tiek pastangų jam įtvirtinti. Jei skaitai tam nusiteikęs, tada gal ir neerzina.

Epiloge J. Diamondas svarsto apie gamtos mokslus ir istoriją (pasaulio istoriją – taip jis vadina savo tyrimų kryptį) norėdamas pademonstruoti, kad skirtis tarp jų menka, taigi jo tyrimus reikėtų vertinti rimtai. Nesakau, kad kiekvieną kiekvieno fiziko žodį turėtume įsirėminti ir pasikabinti ant sienos, bet „Ginklai, mikrobai ir plienas“ artimesnė socialiniams mokslams – spekuliatyvesnė už daugelį mano skaitytų gamtos mokslų knygų. Ši knyga linkusi provokuoti, o įžūlios idėjos nebūtinai yra blogai, nes kartais gali paskatinti nuodug­nesnius tyrimus – net jei jie pradines idėjas paneigtų.
Nepaisant spekuliatyvumo, kai kurios pateikiamos idėjos tokios įdomios, kad norisi sušukti: „O, geras, aš taip nesugalvočiau!“ Pavyzdžiui, svarstoma, kad nors Afrikoje ir Amerikoje buvo visuomenių, jos nesuklestėjo kaip Eurazijos visuomenės. Kodėl taip nutiko? Dėl žemynų išsidėstymo ašies, – atsako autorius. Afrika ir Amerikos yra labiau ilgos negu plačios (svarbi „šiaurės–pietų“ ašis), o Eurazija labai plati (svarbi „rytų–vakarų“ ašis). Plačiame žemyne visuomenėms lengviau vienoms iš kitų perimti sukultūrintus augalus: jei gyveni į rytus nuo gero Gamybinio Ūkio, tai jų augalai puikiai augs ir pas tave (ta pati gamtinė zona), nesvarbu, kad esi įsikūręs labai toli. O jei gyveni šiaurėje, sukultūrinti pietiečių augalai pas tave tiesiog neaugs. Nežinau, kiek pagrįsti tokie svarstymai, bet skamba smagiai.

Tiesą sakant, gauti paaiškinimą yra žmogiškai malonu. Panašus jausmas apima, kai detektyvo pabaigoje išaiškinamas žudikas. Viskas susidėlioja į vietas, prieš tai keisti atrodę veiksmai tampa akivaizdūs, gali eiti ramiai miegoti, nebent nerimą kels mintis, kad geografija nulemia viską. Atleisk, nesi tu ypatingas, viskas dėl tų kalnų.

Tikriausiai jokia teorija neišvengia pritempinėjimo. Bet kartais jis toks akivaizdus, kad ima atrodyti, jog viskas baltais siūlais siūta. Civilizacijos Anduose ir Mezoamerikoje buvo gana arti viena kitos, tad kodėl tiek nedaug viena iš kitos perėmė? Nes trukdė kalnai, – atsako autorius. Bet Australijoje nėra kalnų, kodėl Pietų Australijos gyventojai neperėmė nieko iš Šiaurės Aust­ralijos gyventojų? Nes trukdė dykuma, – nesutrinka J. Diamondas. O kodėl prekybiniams mainams netrukdė Gobio dykuma Centrinėje Azijoje? Nes ta dykuma... kitokia, – tęsia autorius, bandydamas išsaugoti argumentą.

Jared Diamond. „Ginklai, mikrobai ir plienas. Visuomenių likimas“. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda. – V.: „Kitos knygos“, 2018.
Jared Diamond. „Ginklai, mikrobai ir plienas. Visuomenių likimas“. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda. – V.: „Kitos knygos“, 2018.

Gal nuo argumentavimo tiesiog pavargau, bet knygos gale „visuotiniai paaiškinimai“ atrodė labiausiai neįtikimi. Nors visa Eurazija buvo gana stiprus žemynas su daugybe rimtų civilizacijų, būtent europiečiai, o ne kinai užkariavo Amerikos visuomenes. Kodėl? Aiškinama, kad labai centralizuota Kinijos valdžia kartais vien iš užsispyrimo atmesdavo naujoves, o susiskaidžiusi į daug mažų valstybių Europa negalėjo sau to leisti – jei neišmoksi gamintis ginklų, išmoks kaimynas ir tau bus blogai. Gerai, bet kodėl Kinija, o ne Europa tokia centralizuota? Pasirodo, dėl to, kad „Europos kranto linija labai vingiuota, o Kinijos – ne“. Manau, šiuo atveju geografinis paaiškinimas ne tik nieko nepaaiškina, bet net priverčia suabejoti prieš tai išsakytais teiginiais.

Įdomiausi „Ginklai, mikrobai ir plienas“ frag­mentai – deskriptyvūs, kai situacija aprašoma dar nemėginant jai taikyti autoriaus siūlomo aiškinimo modelio. Neįsivaizduoju, kas galėtų numoti ranka į klausimą, kaip anatomiškai modernūs žmonės plito iš Afrikos po pasaulį, kaip žmonijos populiacija fragmentavosi Afrikoje, kaip pagal žmonių išvaizdą ir kalbų šeimas galime rekonstruoti, kas ir kada apsigyveno įvairiose pasaulio vietose. Autorius pripažįsta, kad jo pateikiamas žmonijos migracijos vaizdas nepilnas, nauji atradimai jį nuolat modifikuoja.

Tai tiesa – knyga rašyta 1997 m., kai genetika dar nebuvo tokia svarbi nustatant žmonių populiacijų judėjimą. Dabar straipsniai apie šios srities atradimus žurnale „Nature“ publikuojami beveik kiekvieną savaitę. Pavyzdžiui, knygoje „Ginklai, mikrobai ir plienas“ teigiama, kad anatomiškai modernūs žmonės nesigiminiavo su neandartaliečiais, o šiandien žinoma, kad visi ne Afrikoje gyvenantys žmonės turi bent 2 % neandartaliečių DNR* (man tai patinka – visai smagu būti iš dalies neandartaliečiu). Didžiausią neandartaliečio procentą turi Pietryčių Azijos gyventojai, be to, jiems būdinga ir Denisovo žmogaus DNR, kurios dar daugiau turi Australijos gyventojai. Tačiau nenusiminkime – kitų populiacijų DNR irgi mišrus, tik dar neaišku, su kuo jos maišėsi. Įdomi šį klausimą gana išsamiai aptarianti knyga, beje, irgi labai lengvai skaitoma – Spencerio Wellso „Žmogaus kelionė“ („The Journey of Man“, 2003). Tiesa, nemažai 2003-iųjų informacijos jau irgi paseno (keista sakyti „pasenusi informacija“, kai kalbi apie dalykus, kurie vyko prieš keliasdešimt tūkstančių metų). Tačiau tai vis tiek yra informacija, kurią smagu žinoti, kad paskui galėtum papildyti naujomis žiniomis.

„Ginklai, mikrobai ir plienas“ parašyti paskatinusį klausimą J. Diamondui uždavė bičiulis iš Naujosios Gvinėjos. Akivaizdu, regioną knygos autorius pažįsta itin gerai (o aš – itin blogai), todėl jam skiriama neproporcingai daug dėmesio. Tačiau tai nėra trūkumas, nes galima sužinoti daug naujo. Yra ir 25 puslapių ilgio skyrelis apie Japoniją, kuriame mėginama sugriauti japonų legendose pasakojamą kilmės mitą. Bendrame kontekste šis uždavinys atrodo truputį keistai. Beje, dabar japonų kalba nebelaikoma izoliuota, o štai ainų – laikoma.

Didelis privalumas – knyga parašyta patraukliu, lengvai skaitomu stiliumi. Džiaugiausi ir vertėjo darbu, tuo, kad rimtai žiūrėjo į augalų bei gyvūnų pavadinimus. „Ginklai, mikrobai ir plienas“ patiks, jei žinai, ko tikėtis – o tikėtis reikia gana spekuliatyvaus ir itin bendro pobūdžio svarstymo apie tai, „kodėl pasaulyje viskas taip, o ne kitaip“. Ir įdomių konkrečių pavyzdžių.

 

Charles S. Cockell. „The Equations of Life: How Physics Shapes Evolution“

„Ginklai, mikrobai ir plienas“ socialinį žmonių pasaulį aiškina geografijos teikiamais apribojimais, o Charleso S. Cockello knygoje „Gyvenimo lygtis: kaip fizika formuoja evoliuciją“ („The Equations of Life: How Physics Shapes Evolution“, 2018) biologinė įvairovė motyvuojama fizikos dėsniais ir cheminėmis elementų savybėmis. Šiame tekste be galo sudėtingi ir įvairūs reiškiniai taip pat grindžiami labai bendro pobūdžio principais. Ch. S. Cockellas yra astrobiologas – turbūt įspūdingiausiai skambantis profesijos pavadinimas. Jei būčiau astrobiologė, visuose vakarėliuose įkyriai klausinėčiau žmonių, ką jie veikia gyvenime, vien tam, kad jiems iš mandagumo paklausus manęs, galėčiau atsakyti: „Aš – astrobiologė.“ Kita vertus, jei būčiau astrobiologė, turbūt neturėčiau laiko vaikščioti į vakarėlius.

Mokslinėje fantastikoje dažnai vaizduojami kiti pasauliai, kuriuose egzistuoja labai įvairios gyvybės formos. Galime sugalvoti skraidančią akmeninę chimerą arba protingą silikoninį kubą, gyvenantį po žeme. Knygoje „Gyvenimo lygtis“ bandoma apriboti šią vaizduotę teigiant, kad dėl fizikos dėsnių ir kitų principų tam tikros savybės gyvybei naudingesnės negu kitos, ir tai galios įvairiose mums žinomos Visatos vietose. Pavyzdžiui, gyvūnui, kuris rausiasi žemėje (nesvarbu, kurmis tai ar sliekas) naudingiau būti pailgos formos, nes tuomet tiesiog lengviau raustis (autorius pateikia formulę – kodėl). Sudėtingesnis pavyzdys: tarkime, gyvybei reikia vykdyti chemines reakcijas. Bet sudėtingi chemikalai vandenyje ar ore išsibarsto ir jų koncentracija tampa per maža, kad atliktų tai, ką privalo, tarkim, replikuotųsi. Todėl naudinga turėti maišelį, kuriame būtų galima laikyti reikalingus elementus. Ir ką gi mes gauname? Ląstelę! Taigi ląstelė yra gera inovacija (kaip, tarkim, ratas), todėl būtų keista, jei ir kitur atsiradusi gyvybė nesugalvotų apsidengti maišeliu (ir kažkada vėliau išrastų ratą).

Charles S. Cockell. „The Equations of Life: How Physics Shapes Evolution“. – New York: „Basic Books“, 2018.
Charles S. Cockell. „The Equations of Life: How Physics Shapes Evolution“. – New York: „Basic Books“, 2018.

Kalbant apie ratą – kodėl jo neturi kiškiai? Juk galėtų greičiau bėgti, t. y. važiuoti. Pasirodo, kojomis galima judėti per labai įvairius paviršius, o ratas užstrigtų ties kiekviena didesne negu jo spindulys kliūtimi. Kai panyri į tokius paaiškinimus, sunku nepradėti rėkti šių įžvalgų kitiems troleibuso keleiviams į veidą. Kodėl vabzdžiai moka laipioti sienomis, bet pražudyti juos gali užtiškęs vandens lašelis? Nes, kai esi mažo dydžio, aktualios tampa visai kitos jėgos negu žmonių pasaulyje: gravitacija pasidaro nesvarbi, o vandens paviršiaus įtempimas gali tapti ir galingu įrankiu (padeda lipti sienomis), ir mirtinu pavojumi (jei patenki vidun, labai sunku prasibrauti išorėn).

Ch. S. Cockellas skiria nemažai vietos gynybai nuo hipotetinių kaltinimų. Ne, jis tikrai nepalaiko antropinio principo (idėjos, kad Visata tarsi tyčia sudarė tinkamas sąlygas atsirasti žmogui). Ne, jis neneigia biologinės įvairovės arba minties, kad kitoje planetoje ji gali būti kitokia. Jis tik dėsto principus, kurie riboja arba padeda vystytis gyvybei ir leidžia tikėtis formos ar struktūros panašumų. Išsamiai papasakojęs apie kai kurias gyvybės funkcijas, pavyzdžiui, laisvų elektronų vaidmenį medžiagų apykaitos cikle, autorius svarsto, ar galėtų medžiagų apykaita vykti kitaip, be elektronų. Nusprendžia, kad teoriškai galėtų, bet tai būtų labai neefektyvu ir pateikia dar daugiau apologetikos elektronams. Kaip ir anksčiau aptartoje knygoje, toks monotoniškas argumentavimas kartais erzindavo – norėjosi, kad autorius grįžtų prie paaiškinimų apie tai, kaip vis dėlto gyvybė veikia Žemėje.

Vienas įdomiausių dalykų, apie kurį nebuvau susimąsčiusi – kosmoso spinduliuotės poveikis gyvybei. Tarkim, ar gali ląstelė gyventi labai šaltoje aplinkoje? Gali, tik joje viskas lėčiau vyksta, o kosmoso spinduliuotė ir saulės radiacija nuolatos pažeidžia svarbias ląstelės dalis, kurias tenka „remontuoti“. Pasiekus tam tikrą šalčio laipsnį, ląstelės „remonto“ sistemos nebespėja tvarkyti spinduliuotės padaromos žalos ir ji nebegali išgyventi. Tačiau spinduliuotė padeda susidaryti vandeniui (vandenilio atomas tampa vandenilio jonu, gebančiu prisijungti sprogusios supernovos išmetamą deguonį), o vanduo – labai gera terpė rastis gyvybei. Anksčiau man spinduliuotė reiškė visų pirma tai, kad reikia nepamiršti užsitepti kremo nuo saulės – nebuvau susimąsčiusi, kokia ji svarbi globaliu (netgi Visatos) lygiu.

Jei po mokyklos primiršote chemiją, bus sunku suprasti „cheminius skyrelius“. Autorius aptaria chemines reakcijas, bet tik tiek, kiek būtina jo argumentui, todėl man vis pritrūkdavo bendresnio pobūdžio paaiškinimų. Kai teigiama, kad anglis yra geriausias elementas susidaryti gyvybei, galiu tik linkčioti galva, nes neatsimenu, kokių ten yra elementų ir kokios jų ypatybės. Suprantu, tai mano nežinojimo sukelta problema, bet dėl to ji ne mažiau varginanti.

Nors „Gyvenimo lygtis“ – taip pat knyga-argumentas, joje daugiau įvairovės ir mažiau nuoseklumo. Pasakojama tai apie boružę, tai apskritai apie gyvybę. Be to, į tekstą įterptos formulės paaiškintos labai šykščiai, net nepalyginsi su, pavyzdžiui, išsamiu formulių aiškinimu R. Feynmano knygoje „Šeši nesudėtingi dalykai“ („Six Easy Pieces“). Skaitydama sužinojau tikrai įdomių dalykų, bet juos išsirankioti ir susidėlioti į koherentišką sistemą nebuvo lengva.

Nors šios knygos tikriausiai neskaitysiu antrą kartą, labai norėčiau sudalyvauti autoriaus paskaitose. Kartais į paskaitas jis ateina apsivilkęs driežo kostiumą ir nuolatos valgo cukraus kubelius, kurie neva yra iš gipso – Ch. S. Cockellas vaidina gyvybės formą, kuri medžiagų apykaitai vietoj deguonies naudoja sulfatą. Bėda ta, kad turi nuolatos jį valgyti. Jei šis pavyzdys neįkvepia deguonies pakeisti sulfatu, tai bent jau leidžia jam be graužaties mėgautis cukraus kubeliais per paskaitą.

 

*R. Nielsen, J. M. Akey, M. Jakobsson, J. K. Pritchard, S. Tishkoff, E. Willerslew. „Tracing the Peopling of the World through Genomics“, Nature, Nr. 541, 2017-01-19, p. 302–310.