Prieš išvysdamas dienos šviesą Jeanine Cummins roma­nas „Amerikos dirva“ („Ame­rican Dirt“)^* puikavosi JAV laukiamiausių 2020 m. knygų sąrašuose. Leidybinė kompanija „Flatiron“ teises į knygą laimėjo nurungusi kitas 8 interesantes ir, rašytojai sumokėjusi septynženklę sumą, ruošėsi skaitytojų, laukusių sukrečiančios emigrantų istorijos, antplūdžiui. Oprah Winfrey knygą įtraukė į savo klubo sąrašą, užtikrinantį neabejotiną sėkmę. Stephenas Kingas pareiškė, jog knyga nuostabi, dar paantrinta, kad „Amerikos dirva“ prilygsta šių dienų „Rūstybių kekėms“ ir ją privalo perskaityti kiekvienas amerikietis.

Nuo pirmo sakinio skaitytoją prikausto lekiančios kulkos, tekstas lengvai skaitomas, siužetas nuspėjamas – gana primityvus, steriliai apolitiškas naratyvas. Knygyno savininkė Lidija susipažįsta su žmogumi, įsitraukia į malonų bendravimą apie knygas ir, rodos, ima su juo flirtuoti, kol jos vyras žurnalistas paviešina informaciją apie nusikaltėlių gaują, kurios galva (žinoma) ir yra charizmatiškasis lankytojas. Narkotikų kartelis užsako susidorojimą – žūsta gimtadienio vakarėlyje dalyvavę svečiai, išgyvena tik aštuonmetis Luka ir jo mama Lidija. Jų bėgimas, trunkantis 18 dienų, įveikiant 2,5 tūkst. km, yra vienas svarbiausių narkotrilerio su meksikietiškais muilo operos pagražinimais variklių.

Gebėjimas parašyti romaną populiaria tema nebūtinai užtikrina teksto kokybę, todėl net kilnių norų skatinamas rašymas „suteikti veidus rudai pasienio masei“ neįtikino Lotynų Amerikai atstovaujančių rašytojų bei keleto baltųjų kritikų: nepriekaištinga knygos reklaminė kampanija sprogo it burbulas, sukeldamas audrą, kokios jau senokai nebuvo JAV knygų leidybos industrijoje.

Kritikai greitai pastebėjo: tekstas net klaidinantis. Pasipylė kaltinimai rašytojai ir leidėjams, kad tai akivaizdus pasipelnymas iš pasienio situacijos ir užguitų žmonių. Knyga buvo tiesiog trypiama į „dirvą“, prilyginant ją „Amerikos purvui“, ir tai neva puikiai atskleidžia pats pavadinimas (angl. „dirt“ – purvas). Rašytoja tapo kone nacionaline prieše, kai socialiniuose tinkluose kiekvienas „save gerbiantis“ pilietis privalėjo išsakyti kritikai pritariančią nuomonę. Tiesiog nepirkti ir neskaityti nebeįmanoma, o kontroversija akivaizdžiai virto į kitą kraštutinumą, kai „neteisingai“ rašantį reikia tiesiog sunaikinti.

 

 

Viską būtų galima pamiršti – rašytojos autoritetas sumenko, kampanija nenusisekė, skaitytojų bus keliais milijonais mažiau. Tačiau knygų leidyba nesustos, ir vargu ar pasimokiusios iš situacijos kompanijos sutiks mokėti milijonus už autentiškesnius pasakojimus, sukurtus smurtą ir prievartą pažįstančių, o ne staiga kaltais pasijutusių, liberaliai nusiteikusių ir emigrantams dirbtinę empatiją demonstruojančių baltaodžių.

Tačiau lieka problema: Amerikos sienos link bėga tūkstančiai žmonių, palikę savo namus Meksikoje, Gvatemaloje, Hondūre, Salvadore ir kitose Centrinės Amerikos valstybėse. Tik ne visi spėja iš bankomato pasiimti pinigų, ką, regis, nesunkiai padaro knygos herojė Lidija, o kiti apskritai kažin ar rankose yra laikę kreditinę kortelę.

Peršasi mintis, kad iškreiptai pritemptas ir be gilaus kultūrinio suvokimo rašomas tekstas gali tapti tiesiog žalingas. Nes JAV pasienio krizė virsta preke, o ne atjautos ir supratimo pavyzdžiu. Knyga netampa priemone dėmesiui atkreipti į tebesitęsiančią emigrantų problemą. Ko gero, kol Baltuosiuose rūmuose sėdės prieš emig­rantus nusiteikęs nacistinių pažiūrų rasistas, kitokios padėties tikėtis neverta, o stereotipais grįsta kūryba taip ir nepajėgs suteikti balso „rudai beveidei masei“.

Žinoma, grožinis kūrinys neprivalo vaizduoti šimtaprocentinės tikrovės. Teisę rašyti turi kiekvienas ir nebūtinai reprezentuoti „savąją“ kultūrą, bet pirma reikėtų apsvarstyti Colsono Whiteheado patarimą: „Rašyti gali apie viską. Tiesiog to nesušik.“

* Romaną ketina išleisti Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.