Rašytojas ir gydytojas Maksimas OSIPOVAS (g. 1963) vadinamas naujuoju rusų Čechovu. Leidykla „Zarzecze“ neseniai išleido pirmą jo apsakymų ir apysakų rinktinę lietuviškai – „Naminių paukščių klegesys“ (sudarė Tomas Čepaitis). Apie sentimentus Lietuvai, gydytojo profesiją, kibernetiką ir literatūrą rašytoją kalbina viena iš knygos vertėjų Irena Potašenko.

Sakėte, jog Lietuvai, kuri sovietmečiu rusams buvo „mūsų Vakarai“, „rojus“, jaučiate sentimentus – Zarasuose leidote vaikystės vasaras. Minėjote ir kaltę dėl to, „ką mes jai padarėme“. Kas apie tai jums – tuomet dar sovietiniam mokinukui – papasakojo? Kaip gyvenote su ta patirtimi?

Mano tėvai buvo nusiteikę antisovietiškai. Žinojau, kad Lietuva okupuota. Mes ir jautėmės kaip okupantai, todėl su lietuviais stengėmės elgtis itin delikačiai. Šito man niekas specialiai nepasakojo. Atrodo, visad žinojau ir apie miško brolius, ir ką lietuviai padarė žydams karo metais. Atvykęs į Zarasus dažnai nueidavau prie paminklo Holokausto aukoms. Tačiau antisovietizmas taip pat yra sovietizmas.

Vis dėlto atvažiuodavome į Lietuvą ne atgailauti, o paplaukioti po ežerus „Delfinu“ – nuosava burine valtimi. Kasmet ją iš naujo sumontuodavom, rudeniop – išmontuodavom. Ji taip ir liko Zarasuose. Liko ir sentimentų, prisiminimų. Pavyzdžiui: tėtis stovi iki juosmens šaltame vandeny, o mudu su draugu, kuris dabar gyvena San Fransiske, – valtyje. Lūžo švertas, mus nuolat priplaka prie kranto. Bičiulis – buvome aštuntokai – pareiškia: „Kad taip dabar epoksidinių klijų!“ Tėtis neištvėręs: „Tuoj aš parodysiu tau klijus!“ Nuo to laiko apie neįgyvendinamus pageidavimus sakome: „Tai gal tau klijų?“

Jūsų tėvas – rašytojas Aleksandras Marjaninas (Aleksandras Fichmanas, 1930–1991). Papasakokite apie jį.

Gimė 1930 m., anksti neteko tėvo. Dirbo elektromonteriu, inžinieriumi. Rašyti pradėjo palyginti vėlai. 1973 m. žurnalas „Novyj mir“ išspausdino jo apysaką „Liogkije chleba“ („Lengva duona“). Prisimenu tą vasarą: atšokus akmenukui išdužo tėvo zaporožiečio priekinis stiklas ir jiedu su seseria labai lėtai – nes važiuoti be stiklo siaubingai šalta – naktį grįžo iš Lietuvos į Maskvą, o mes parodėm jam publikaciją... Man tada buvo 10 metų, tačiau jo džiaugsmą prisimenu iki šiol. Vėliau, prasidėjus pertvarkai, išleido kelias knygas. 1996 m., jau po tėvo mirties, su mama išleidome jo rinktinių raštų tomą. Tėvas nujautė, kad rašysiu... Ir savotiškai bandė apsaugoti mane nuo šito pasirinkimo. Kad ir kaip būtų, dabar džiaugiuosi turėdamas mėgstamą profesiją. Gydytojas gali labai artimai bendrauti su įvairiais žmonėmis, dalyvauti jų gyvenimuose. Tai galimybė būti iš karto ir mikrobu, ir mikrobiologu, ir mikroskopu. Tačiau tai ir labai sunku.

Jūsų mama buvo kibernetikos specialistė?

Mama buvo mokslo žmogus. Puikiai išmanė assembler programavimo kalbą. Labai saugojo privatumą: ir mano, ir savąjį. Pavyzdžiui, pasidžiaugusi, kad parašiau gerą apsakymą, nerodydavo entuziazmo, kad jį publikuoju: „Kam tau to reikia? Padarei, parašei – ir puiku.“ Ji niekada nesiekė viešos sėkmės ir manė, kad tai trukdo asmenybei tobulėti. Galima sakyti, smerkė viešumo siekį. Dabar pradedu ją suprasti.

Kokios jūsų sąsajos su žydų kultūra?

Jokių. Esu tikras rusų kultūros žmogus.

Ką dabar prisimenate apie sovietmetį? Kokios patirtys svarbiausios?

Kokios patirtys? Sovietmečiu buvo nuobodu. Vaikystė asocijuojasi su sovietine mokykla. Viskas valdiška. Prisimenat, kokiais dažais dažydavo sienas? Mokykla, ligoninė, kalėjimas – ar jie kuo nors skyrėsi? Prisimenu, kaip septynerių dusau iš neapykantos SSRS skaitydamas „Tris muškietininkus“. Knygoje – Paryžius, Fontenblo!.. Suprantu, kad tai reali, tikrai egzistuojanti Prancūzija. Suprantu ir tai, kad manęs ten niekada neišleis. Tais laikais su išvykstančiaisiais į Izraelį ar JAV atsisveikindavome kaip su velioniais...

Kai jūs – inteligentų šeima – atvykdavote vasaroti į Lietuvą, ar bendraudavote su lietuvių menininkais, rašytojais? Ar domėjotės lietuvių kultūra?

Su lietuvių menininkais nebendravau. Skaičiau rusų kalba Tomą Venclovą, girdėjau apie Čiurlionį, klausiausi jo muzikos, bet negaliu pasakyti, kad išmanau lietuvių meną. Leisdamas vasaras Lietuvoje daugiausia bendravau su vietiniais: mus priimdavo Juozas ir Bronė Maneliai, prisimenu jų dukrų vardus. Dabar, grįžęs į Lietuvą po 32 metų, neradau nei jų namo, nei pirties, nei lieptų: kažkas nusipirko, nugriovė, pradėjo nežinia ką statyti, nebaigė ir paliko.

Kaip sužinojote apie 1990 m. kovo 11-osios, 1991 m. sausio 13-osios įvykius? Kaip į tai reagavote jūs ir jūsų draugai?

Kai ką iš tiesų prisimenu. Vilniaus įvykiai, Ryga, dar anksčiau – Tbilisis, kur žmones kapojo kareiviškais kastuvėliais. Kaip tai vertinome? Neigiamai. Nesėkmingas revanšo bandymas. Džiaugiuosi, kad sugriuvo SSRS. Vertinu tai kaip labai pozityvų įvykį. Žinoma, buvo galima subtiliau... Kita vertus, galėjo būti ir blogiau. Gyvenome branduolinių užtaisų prifarširuotoje šalyje. Ar tai Gorbačiovo nuopelnas? Jis pasirinko nenaudoti prievartos. Nepanaudojo jėgos net tada, kai reikėjo –­ turiu omenyje Sumgaito įvykius. Ši savybė tarp rusų valdovų – palyginti reta. Todėl viskas ir subyrėjo.

Gyvenote Amerikoje. Ar tas laikotarpis buvo vaisingas?

Itin vaisingas. Ten puikios sąlygos dirbti, bet labai trūko pinigų. Išvykau 1991 m. liepos pradžioje, o po poros mėnesių, 1991 m. rugsėjo 9 d., mirė tėvas. Grįžau, pasiėmiau šeimą: mamą, žmoną, vaikučius. Amerikoje visi turėjome pragyventi iš mano stipendijos. Labai intensyviai dirbau. Per metus parašiau knygą „Klinikinė echokardiografija“. Turėjau bendraautorį – profesorių Nelsoną Shillerį. Tvirtai tikėjau, kad pavyks išleisti. Ir pavyko. Tiražai tais laikais buvo milžiniški – 20 tūkst. egzempliorių. Šiandien sunku įsivaizduoti tokį tiražą. Dalį jo man įteikė vietoj honoraro. Per mėnesį pardaviau apie 1000 egzempliorių. Supratau, jog vykdau švietėjišką misiją ir 1993-iaisiais įkūriau leidyklą „Praktika“, daug metų leidau verstinę medicininę literatūrą. 2005 m. nusprendžiau vėl grįžti į mediciną. Nuvykęs į Ameriką kartu su savo profesoriumi parengiau naują, pataisytą ir papildytą leidimą, – galima sakyti, iš naujo perrašiau knygą. Vėliau ne kartą lankiausi Amerikoje, lydėdavau ten sergančius emigrantus – tai aprašyta apsakyme „Čigonė“.

Kritikai teigia, kad apsakymus ir apysakas komponuojate kaip muzikinius kūrinius. Ar mokėtės muzikos vaikystėje?

Mokiausi, bet nesėkmingai. Mane mokė Grigorijus Noršteinas – garsiojo animatoriaus (filmo „Ežiukas rūke“ autoriaus) brolis. Prisimenu, kaip šaukia ant manęs, kaip bambu, bet savęs, griežiančio smuiku, neprisimenu. Beprasmiška veikla. Galiausiai tėvai leido negroti. Vėliau išmokau pūsti trimitą, fleitą. Grojau mėgėjų orkestruose.

Muzika man labai artima – žavi muzikinių kūrinių formos, proporcijos. Bet kurioje sonatoje gerokai daugiau informacijos ir įvykių nei apsakyme. Literatams derėtų mokytis iš muzikos. Išklausykite bent vieną kūrinį, kuriame yra skaitovas, pavyzdžiui, Igorio Stravinskio „L’Histoire du soldat“, ir įsitikinsite, kokie lėkšti, palyginti su muzika, skaitovo intarpai. Muzika labiau koncentruota, joje daugiau įvykių. Muzikos kūrinio reikia klausytis kelis kartus. Taip reikia skaityti ir apsakymus.

Jūsų kūriniuose nėra rusų literatūrai būdingo fatalizmo, kančios kulto. Tai sąmoninga kūrybinė nuostata?

Taip, tokia mano pozicija. Kaip čia paaiškinus... Papasakosiu: prieš kelias savaites, kovo 21 d., mirė mama. Atvažiuojam mudu su Tomu Čepaičiu į Zarasus, matau, kad namas, kuriame leidome laimingas vasaras, nugriautas. Paskutinį kartą mačiau jį 1985 metais... Galėjau liūdėti, bet pasirinkau nuvažiuoti prie obelisko – į vietą, kur sušaudyta 8000 žydų. Nes tai tikra tragedija. Ir kai prisimeni tuos įvykius, supranti, kad nėra prasmės liūdėt dėl kažkokio namo...

Puškino „Rusijos šmeižikams“, Nek­rasovo odė Muravjovui Korikui – juk tai šovinizmo apraiškos. Tai būdinga visiems rusų rašytojams?

Puškinas, Tiutčevas ir daugelis kitų –­ imperiniai autoriai, imperinės nuo­statos jiems savos. Skaityti nejauku, bet žodžio iš dainos neišmesi. Ir tai būdinga beveik visiems rusų rašytojams. Tiesa, kai kurie anksčiau ar vėliau tai įveikia, pavyzdžiui, Tolstojus romane „Karas ir taika“ – tikrų tikriausias rusų nacionalistas: vis pabrėžia, kad, pavyzdžiui, Benigsenas nieko nesupranta, nes jo širdis –­ ne ruso širdis. „Kare ir taikoje“ Tolstojus – didesnis nacionalistas nei pats imperatorius, kuris ir skyrė tuos benigsenus į aukštus postus. Tačiau pas­kutinėje Tolstojaus apysakoje „Chadži Muratas“ to neliko nė pėdsako.

Dostojevskis ir jo kūryba gana liguisti, tačiau vadinate jį stebuklu. Kokį rašytojo kūrinį labiausiai mėgstate?

Mėgstami kūriniai: „Broliai Karamazovai“, „Demonai“, „Antrininkas“, „Stepančikovo dvaras“. Taip, Dostojevs­kį nesunku parodijuoti, jis prastas stilistas. Neaišku, ką žmonės jo kūriniuose vilki, koks metų laikas, ką jie valgo... Bet skaitant neįmanoma atsitraukti. Tiesiog negali nuo jo atsiplėšti. Todėl ir stebuk­las, kad neaišku, iš ko jis padarytas.

Per susitikimą su skaitytojais teigėte, kad islamas Rusijai artimesnis?

Islamas artimesnis Rusijos valdžiai. Bičiulei vokietei, kuri neseniai ėmė interviu viename centrinių valstybės itin globojamų Rusijos vienuolynų, pašnekovas sakė: „Dabar mums – pasaulietinei ir bažnytinei valdžiai – kur kas artimesnis islamas.“ Išties, Korane nėra žodžio „meilė“. Žmogus – tik priemonė, Dievo įnagis.

O gal ne tik valdžiai? Juk beveik ketvirtadalis Rusijos gyventojų – musulmonai?

Tai apysakos „Šulinys, žirklės, popierius“, kurią išvertėte į lietuvių kalbą, tema. Beje, pagal šią apysaką parašiau pjesę „Russkij i literatūra“ („Rusų kalba ir literatūra“, arba „Rusas ir literatūra“, – I. P.), kuri pastatyta Omske ir Sankt Peterburge.

Įdomu, kad oficialiai apie islamą Rusijoje beveik nekalbama...

Taip. Net žodis „islamas“ nevartojamas. Kaip buvo nevartojamas, gali sakyti, uždraustas žodis „žydas“ sovietmečiu. Tačiau dažni vediniai: islamiškasis radikalizmas, islamiškasis terorizmas ir pan. Keiksmažodis nieko nešokiruoja, o žodis islamas šokiruoja. Oficialiai islamo tarsi nėra.

Jus vadina naujuoju Čechovu. Ar mėgstate Čechovą?

Čechovas kaip niekas kitas rusų literatūroje mokėjo į daiktus ir reiškinius žiūrėti tiesiai. Tolstojus ir Dostojevkis žvelgia pro lęšį, todėl skaitytoją pirmiausia domina jo konstrukcija. Čechovas visada žvelgia tiesiogiai.

Sakėte, kad rašymas trukdo jūsų, kaip gydytojo, veiklai. O atvirkščiai?

Rašyti niekas netrukdo, todėl rašytojai mėgsta ieškoti nuotykių, pavyzdžiui, įsidarbina teismuose.

Savo gyvenimą ir kūrybą skirstote į du etapus: prieškario etapą ir etapą, kuriam pavadinti pasitelkėte Konstantino Stanislavskio terminą „siūlomos aplinkybės“. Ar galėtumėte išsamiau apie tai papasakoti?

Negaliu būti ir rašytojas, ir kritikas. Tačiau politinė situacija dabar tokia, kad neįmanoma sakyti: „Nesidomiu politika.“ Tai amoralu. Istorinių aplinkybių negalima ignoruoti, ypač rašant apie dabartį. O mano istorijos vyksta nūdienos Rusijoje – šią medžiagą išmanau geriausiai.

Du jūsų kūriniai, kuriuos išverčiau, prasideda: „Per karą gyveno blogiau“ ir „Laikas –­­ mūsų, taika.“ Ar rusams laiko at­skaitos taškas – karas?

Tai iki skausmo pažįstamas bandymas paguosti. Dar dažniau – pasiguosti. Suprantama, kalbame apie Ant­rąjį pasaulinį karą, kurį rusai vadina Didžiuoju Tėvynės karu. Šis karas ir pergalė jame – pagrindinis sovietinio žmogaus ir ruso pasididžiavimo objektas.

Nors Rusija niekada nesiliovė kariavusi, jos grėsmę ėmėme suvokti 2014 metais. 2008 m. Gruzijos įvykiai tarsi nebuvo įsisąmoninti, tačiau Ukraina...

Prisipažinsiu: Gruzijos įvykiai nepasiekė ir mano sąmonės, nes tada dar nežinojome, kad karo nori ir siekia dauguma Rusijos gyventojų. Savo jausmus po 2014-ųjų geriausiai išsakiau feisbuke: „Kaip po infarkto: ligonis tįso lovoje prijungtas prie monitoriaus ir klausosi, kaip plaka širdis, tikėdamasis iš to monotoniško pypsėjimo ką nors nuspėti. (...) nuo šiol nesidomėti politika neįmanoma, kaip neįmanoma nesidomėti akušerija, kai gimdo žmona, arba onkologija, kai pusę kūno suėdė vėžys.“

Mūsų visuomenė seniai serga, jos būklė patologinė. Neveikia įstatymai, sunaikinti visuomeniniai institutai, niekinama tiesa. Tačiau gyvename gerai –­ sočiai, nepersidirbame, dar niekad nebuvome taip gerai materialiai apsirūpinę. Paradokso čia nėra: vėžininkas gali jaustis sveikas, o sveikas žmogus – nuolat negaluoti. Tačiau neišvengiama ligos baigtis – neįgalumas arba mirtis. Kai gydai žmogų, turi atlikti operaciją, švitinti arba taikyti chemoterapiją: paciento savijauta nuo to blogėja, bet atsiranda galimybių likti gyvam. Tačiau patologijai apėmus ištisą visuomenę, viskas dažnai baigiasi karu.

Kol kas blogis triumfuoja visuose frontuose. Rusijoje mums liko tik feisbukas. Vaizduotė piešia juodžiausius scenarijus, įskaitant konformizmą (puikiai pažįstamą gyvenusiems SSRS) ir emigraciją.

Ar spėjote susipažinti su Lietuvos rusų diaspora? Ar jai būdingos „Krymnaš“ nuotaikos?

Atrodo, Lietuvos rusų diaspora gerokai mažiau ilgisi SSRS nei Prancūzijos ar Italijos. Tokioms nuotaikoms palaikyti ten skiriami beprotiški pinigai. Teko lankytis Rusų knygos salone Paryžiuje ir Rusų namuose Italijoje – viskas trenkia pelėsiais. O čia – nieko panašaus. Nepastebėjau jokių „Krymnaš“ nuotaikų. Kita vertus, esu čia tik savaitę...

Norėčiau pasidalyti dar viena įžval­ga: vakar sugalvojau, kaip sumodeliuoti, kas vyksta Rusijoje. Įsivaizduokite. Susirenkam mes, Osipovai. Aš, žmona, sūnus, dukra – pasiturintys, šį bei tą sugebantys. Aš – gydytojas, sūnus – gydytojas, dukra – smuikininkė. Turim butą Maskvoje, namelį Tarusoje, žemės, galėtume ką nors pastatyti. Bet galim ir nieko nestatyti, tik šaukti: „Mes, Osipovai, patys kiečiausi, patys geriausi!..“ Kaip manote, ką mes, tokie geri, toliau darysim? Duosim kaimynui į snukį – jis gi vis tiek alkoholikas. Dar televizorių atimsim. Šiurpinti kaimynus – ar tokias vertybes giname? Rusų kalbos šitaip ginti nereikia. Šiaurės Korėja bent turi savo čučhė. Jie turi idėją! O kokią idėją turime mes? Giname grupelės teisę vogti naudingąsias iškasenas?! Nereikia nei savęs nuvertinti, nei pūstis: darykime, ką galime. Turime išteklių, turime teritoriją, turime smuikininkų – tuo ir užsiimkime.

Vakar važiavau taksi, taksistas turbūt norėjo būti malonus, sako: pažįstu daug rusų, visi jie tokie talentingi!.. O vengrai, švedai, olandai – netalentingi? Ši ideologija dabar plačiai diegiama, nors ji niekur neveda. Išskyrus karą...

Taigi rusų idėja – mes geriausi? Keista, kiek žmonių net Lietuvoje tebekartoja, kad Rusija – labai dvasinga šalis...

Taip patogu. Kažkam. Kita vertus, Rusijos didi kultūra. Ją iš tiesų yra už ką mylėti.

 

Gal net labiau nei kitas. Imkim kad ir XX a. muziką: Šostakovičius, Stravinskis, Prokofjevas, Rachmaninovas, Skriabinas. Daugybė poetų. Visko daug. Tiek norvegų kompozitorių ar rašytojų nesuskaičiuosite...

Būti vienu metu ir mikrobu, ir mikro­biologu, ir mikroskopu išties sunku... Ačiū už pokalbį.

 

M. Osipovo knygą „Naminių paukščių klegesys“ galima įsigyti www.manoknyga.lt, taip pat „Keistotekoje“ ir „Mint Vinetu“.

 

LLVS 2017 m. kūrybinę programą remia Lietuvos Kultūros Taryba